Atvykimas


Režisierius Denis Villeneuve

Vaidina Amy Adams, Jeremy Renner, Forest Whitaker

2016, JAV, 116 min.


Keliose pasaulio vietose vienu metu pakimba keistas neatpažintas skraidantis objektas. Jame kas 18 valandų pasirodo heptapodai – būtybės iš kitų planetų. Žmonės bando su jais susikalbėti, tačiau jiems niekaip nepavyksta, būtent todėl į pagalbą pakviečiama lingvistė (Amy Adams). Ji, kaip būna visuose filmuose, maištinga, žinanti daugiau.

Ji išdrįsta nusiimti specialų kostiumą, būdama pas ateivius laive („pagaliau normaliai susipažinom“), ji vis bando įtikinti, kad jėga nieko nepasieksi, ir, žinoma, ji vienintelė pakankamai kantri ir protinga suprasti jų kalbą.

Vėliau pasakojimas įgauna moralinį ir net naivų atspindį – kiekvienai pasaulio vietai siunčiama vis kita žinutės dalis. Kinai, rusai, amerikiečiai (prisiminkime sovietinių laikų anekdotus apie skirtingų šalių piliečius) ir kitų šalių vyriausybės turi dirbti išvien, kad viską suprastų. Tačiau neklystate nuspėdami, kad pasaulio lyderiai nesusikalba, netgi priešingai – nutraukia komunikaciją. Šis diskursas, tiesą sakant, nors ir išvengia panašių scenų patoso, visame kontekste atrodo juokingai ir spekuliatyviai.

Žmogiškoji linija, netradiciškai dėliojama lingvistės meilės, atsidavimo ir pasirinkimo istorija, kita vertus, čia išvystyta išties gražiai. Būtent dėl jos šį filmą kritikai ir bendroji opinija pakrikštijo „protingu“. Taip ir yra – filmas įdomus savo turiniu, prisodrintas minčių apie kalbą, kaip ji veikia mąstymą, o kinematografinės idėjos nestandartiškai išnaudoja klišes ir pasiūlo neįprastą žanrui estetiką bei tempą.

Vis dėlto, nepaisant filosofinio pagrindo ir įdomių įžvalgų, tai nėra filmas, ieškantis atsakymų į fundamentalius klausimus. Greičiau fantastikos žanras režisieriui Denis Villeneuve’ui yra tik fonas jautriai ir jausmingai istorijai apie žmogų – moterį, žmoną, o labiausiai – mamą.

Todėl bet koks šio filmo lyginimas su „2001: kosmine odisėja“ yra mažų mažiausiai absurdiškas. Šalia to, kad „Atvykimas“, kad ir koks įtraukiantis būtų, tėra tik eilinis filmas (tiek kino, tiek minties istorijos prasme), skiriasi ir šių filmų esmė. Kanadietis režisierius, kad ir kaip akcentuotų, kad žmonės nesusišneka ir negeba dirbti kartu, galų gale žmoniją ir žmogų apskritai vaizduoja kaip savotišką pergalę, bent galimybę. Stanley Kubrickas, priešingai, žmogumi abejoja.

„Atvykimas“ – švelnus, tikintis, net labai moteriškas ir kartu nevaikiškas filmas. O tai – itin retas reiškinys kine.