Tobuli melagiai


Režisierius Paolo Genovese
Vaidina Marco Giallini, Kasia Smutniak, Valerio Mastandrea, Anna Foglietta, Edoardo Leo, Alba Rohrwacher, Giuseppe Battiston

2016, Italija, 97 min.


Šio filmo sėkmė parduotų bilietų ir atsiliepimų pavidalu – tiesiog gąsdinanti. Tie pavidalai jau geri du mėnesiai slankioja viešojoje erdvėje ir baugina išsilavinimą, padorumą, vietomis – net sveiką protą. Išties sunku suprasti, kodėl šis pigus, turgaus mąstymo ir muilo operos stiliaus filmas susilaukė tokio milžiniško susidomėjimo.

Tiksliausiai šį filmą apibūdinantys žodžiai – necenzūriniai, todėl kultūringame žurnale jo adekvačiai įvertinti nė neįmanoma. Švelniausia, ką įmanoma pasakyti, yra koktu.

Pirma, kokti filmo režisieriaus vizija apie pasaulį. Jame visi žmonės yra paviršutiniški melagiai, neištikimi ir banalūs, turintys maksimum du jausmus. Buvo nemalonu žiūrėti į aplink vakarienės stalą judančias plokštumas, kurias scenarijaus autoriai drįso įvardyti kaip personažus. Iš to koktumo aš net pasidomėjau šito filmo režisieriumi – Paolo Genovese. Turiu pasakyti – jo visų filmų plakatai atrodo kaip prasti megztiniai, kuriuos nesusivokusios močiutės dovanoja paaugliams anūkams ir tikisi, kad juos vilkėdami pirmakursiai rinkodaros studentai susikiš į džinsus. Tokie ir filmai.

Signore Genovese nė nemirkčiodamas apeliuoja, kad šiuo filmu pataikė tiesiai į kiekvieno režisieriaus svajonę – padaryti gyvenimišką ir kartu svarbų filmą, papasakoti istoriją su mintimi, bet suvokiamą masėms, pastatyti kiną (pajauskite šio žodžių junginio ironiją) kitokį, nei rodo per televiziją, bet meninį (pajauskite ir šio), ir – svarbiausia – sukurti ne holivudinį filmą, kuris surinktų pinigų kaip holivudinis. Žinoma, aš tik semplice tipo, bet mielam direttore galiu pasakyti – nė velnio. Jei, žinoma, maestro tenkinasi, kad „Tobulų melagių“ filosofinė analizė apsiriboja tokiomis fenomenaliomis frazėmis: „ir linksmas, ir apie gyvenimą“, „tokie jau tie vyrai“ ir, žinoma, visų reziumė reziumė – „toks tas gyvenimas“ (sakoma su žinančiojo atsidusimu).


Nepaisant prastumo ir banalumo, „Tobuli melagiai“ tiesiog spindi pasitikėjimu savimi, o kartais kone springsta nuo pasitenkinimo savo paties išmoningumu ir idėjos išradingumu – nu tu pažiūrėk, kaip sugalvojom, visi demaskuojasi per vakarienę, kai sutaria garsiai viešinti savo žinutes ir pokalbius išmaniaisiais, o visi gi kiek paslapčių turi!!! Lygiai taip savimi patenkintas būna storas vyras su lininėmis kelnėmis, per trumpais marškinėliais, auksine grandinėle (kurios dydis jau leistų ja vadinti grandine) ir mokasinais. Taip atrodo ir pavidalai.