Moteris ir ledynas
Alisa ir Altas žaidžia katę ir šunį
Alisa ir Altas žaidžia katę ir šunį
Režisierius ir scenarijaus autorius Audrius Stonys
Operatoriai Audrius Kemežys, Mindaugas Survila
Montažas Mirjam Jegorov
Prodiuseriai Radvilė Šumilė, Riho Vastrik
2016, dokumentinis, Lietuva, Estija, 56 min.
„Ūkų studija“, „Vesilind“
Džipas darda akmenuotu keliu į kalną; ant mašinos stogo, įsikibusi į skersinius, guli ir į kino kamerą / žiūrovus / kalno viršūnę žvelgia mergina. Kazachės nutrūktgalvišką pramogą lydi intensyvi styginiu instrumentu atliekama nediegetinė melodija. Kitame plane – trumpas ekskursas atgal į kalnų papėdę – parodomas garso šaltinis: apsivilkęs prašmatniu šapanu, kazachų tautiniu rūbu, pagyvenęs vyras, kaip sužinome iš pabaigos titrų, Bilalas Iskakovas, Kazachstano konservatorijos profesorius, skambina dombra, sėdėdamas ant taburetės vidury prišiukšlintos statybinės aikštelės prie judraus kelio, jam už nugaros – elektros pastotė. Surežisuotą etnografinį koncertą, kuriame į pirmą planą stoja gana tiesmuki vizualiniai kontrastai, režisierius filme parodys dar kelis kartus, kad visiems tikrai viskas būtų aišku. O kol kas, profesoriui toliau grojant, ekrane pasirodo archyviniai kadrai iš glaciologinės stoties statybų, vykusių prieš pusšimtį metų. Netrukus praeities vaizdus keičia dabartiniai, muzika nutyla, 3500 metrų aukštyje Tian Šanio kalnuose stoja rimtis ir tyla. Debesų tumulus lyg teatro uždangą išsklaido vėjas ir priešais mus atsiveria slėnis, kurį iš visų pusių gaubia kalnai snieguotomis viršūnėmis. Kairiame slėnio kamputyje – keli vos įžvelgiami namukai: menkutis žmogaus pėdsakas atšiaurioje, bet didingoje kalnų slėnio panoramoje. Taip prasideda – jei sutiksime su sąlygišku vaizdo vertimu į žodžius – „Moteris ir ledynas“. Moteris – Aušra Revutaitė, ledynas – Tujyk Su. Lietuvės mokslininkės ir ledyno santykis abipusis: ji atsidavusi diena iš dienos nuo 1982 metų jį tyrinėja (tai labiausiai ištirtas ledynas planetoje), jis suteikia jai tokio pobūdžio prieglobstį, kurio, reikia manyti, jokia žmonių bendrija negalėtų suteikti.
„Moteris ir ledynas“ tiek dėl kino kalbos, tiek dėl vienatvės temos, tiek dėl jautraus santykio su pagrindine veikėja primena ankstesnį Stonio liūdnai gražų filmą „Viena“ (2001) apie mergaitę, keliaujančią aplankyti savo kalinčios motinos. Vis dėlto tarp filmų yra esminis skirtumas. Į Kazachstaną, Tian Šanio kalnus, kaip teigia režisierius, buvo surengtos keturios techniškai ir fiziškai sudėtingos ekspedicijos, trukusios po kelias savaites. Tačiau, priešingai nei galima būtų tikėtis, su kiekvienu apsilankymu mokslininkės pakantumas filmo kūrėjams vis labiau mažo ir ji, nors atvykėlių ir neišvarė, tolo iš kino kameros akiračio: stambūs planai, mokslininkės buitis, kasdienis darbas, lakoniškų pasakojimų nuotrupos (kaip kartą vaišino užklydusius lietuvių alpinistus bulviniais blynais) buvo užfiksuoti per pirmuosius apsilankymus. Maža to, Revutaitė uždraudė užsiimti ir jos ankstesnio – ikikalninio – gyvenimo archeologija. Todėl apie mokslininkės biografiją, priežastis, lėmusias pašaukimui prilygstantį pasirinkimą atiduoti savo gyvenimą ledynui ir vienatvei, filme nieko nesužinome (pro mokslininkės gimtąją Kulautuvą, kaip šmaikštavo Stonys, pravažiuodavo nestabtelėdamas). Aišku, režisierius, sekdamas paskui savo viziją, galėjo ir nepaklusti moters valiai. Kas jam darbo, kad ji pagrasino nutrauksianti filmavimus, jei jis ims kapstytis po jos praeitį, juk nestovės vėliau kaip šmėkla montažinėje, nepaduos į teismą. Tačiau šitas režisierius yra Stonys. Tyli Revutaitė, tyli ir jis.
Kodėl tyli Revutaitė, galime tik spėlioti, o Stonio motyvas aiškus. Lietuvoje, matyt, nėra kito kino režisieriaus, kuris būtų tiek mąstęs apie etinį santykį tarp žmonių kine (nebent Mindaugas Survila, kuris, beje, asistavo Stoniui ir operatoriui Audriui Kemežiui kuriant filmą), ir juo nuoširdžiai, beveik religiškai, tikėtų kurdamas filmus. Nors jam ir nepavyko užmegzti santykio su heroje, Stonys darsyk pademonstravo turįs aukščiausius etinius principus, kurie ne tik netrukdo kurti filmą, bet netgi padeda. Taip atsiskleidžia ne tik Stonio pagarba Revutaitei, bet ir jo paties per ilgą laiką išgrynintas požiūris į dokumentinio kino meną. Jo filmams būdingi metaforiški, kontempliatyvūs vaizdai, nepasitikėjimas kalba. Stonys siekia ne maitinti žiūrovą informacija, o sukurti tokias žiūrėjimo sąlygas, kuriose pastarasis patirtų fenomenologinį santykį su vaizduojamu reiškiniu. Pasak režisieriaus, šiuolaikinis dokumentinis kinas braunasi į žmogaus intymią erdvę, o kurdamas „Moterį ir ledyną“ jis pasiryžo priešingam veiksmui – nuo jos atitolti. Tačiau kino kamera ne tiesiog atsitraukia nuo žmogaus – ji nugręžia savo žvilgsnį kitur. Taip neva atsiranda naujas personažas – ledynas.
Tai, kad Stonio akyse ledynas tapo personažu, liudija ir pavadinimas – iš pradžių filmas turėjo vadintis „Moteris ledynuose“. Revutaitei „atsisakius“ tapti pagrindine veikėja, pavadinime vietininkas virto vardininku, atsirado suponuojantis personažų lygiavertiškumą jungtukas „ir“. Į ledyną, kaip ir į Revutaitę, Stonys irgi žvelgia iš pagarbios distancijos. Žinoma, šiais laikais ne visiems žmonėms suprantamas toks požiūris. Štai džipo vairuotojas, pasirodantis į filmo pabaigą, kai jau esame užliūliuoti visos tos neaprėpiamos ir neperpasakojamos didybės, nesibodi kalnuose klykauti, strikinėti, fotografuotis. Stonys neatleidžia vairuotojui jo profaniško elgesio šventykloje: vyrukas paverčiamas tiesiog ženklu, liudijančiu apie šiuolaikinės civilizacijos grimasas (čia galima darsyk prisiminti ir profesoriaus pasirodymą statybų aikštelėje). O štai filmavimo komanda elgiasi taip, kaip ir pridera elgtis sakralioje erdvėje: kalbasi pašnibždomis, stengiasi įsiklausyti į kalną, į ledyną, neforsuoja filmavimo. Atrodo, kad Stonys žengė drąsų ir savalaikį žingsnį: jo filme žmogus tiek pat svarbus, kiek ir nežmogiškas objektas. Dar daugiau: jie abu dalijasi vienu laiku. Tik ar iš tiesų dalijasi?
Kitaip nei Revutaitė, Tujyk Su leidžiasi filmuojamas. Tai atliepia ir Stonio įsitikinimą, kad kalnuose jis nieko nerežisavo. Mieste grojantis dombra profesorius yra viena, bet kalnuose vaikštai ant pirštų galiukų ir filmuoji grožį, kuris pats veržiasi į kino kamerą. Ir čia, reikia pasakyti, operatorius dirba nepriekaištingai. Naudojami sulėtinimai, laiko slinktys (time-lapse), įmantriausi kameros rakursai. Filmavimo komanda rizikuoja gyvybe ir lenda į patirpusius po ledynu įstabius tunelius, įamžina pritrenkiantį gamtos peizažą ir grėsmingas griūtis kalnuose. Pilnas mėnuo slenka dangaus skliautu, o mes pirmykščiu žvilgsniu gėrimės šiuo vis dar paslaptingu dangaus kūnu. Gurguliuoja atlydžio upeliai, krenta kaskadomis bedugnėn vanduo. Maža to, paraleliai montuojamoje rastoje medžiagoje matome, kad ledai taip pat tirpo ir anksčiau, mokslininkų darbo specifika irgi nepasikeitė. Netgi Alisa su Altu prieš pusšimtį metų pešėsi toje pačioje glaciologijos stotyje. Kitaip tariant, visa, kas yra dabar, buvo ir vakar. Ir bus rytoj. Galiausiai įšalęs į blizgančią uolieną drugelis pamažu išsilies į žvaigždėtą dangų ir į kino salę padvelks amžinybė...
Naiviai maniau, kad kino avangarde stovintys kūrėjai (o kodėl gi nepriskyrus jiems Stonio?), kurdami filmą apie žmogaus ir gamtos ryšį, ypač po Lucieno Castaing-Tayloro ir Verenos Paravel filmo „Leviatanas“ (2012), išmoko pamoką – laikas jei ne įveikti, tai bent suabejoti antropocentrizmu ir apsvarstyti antropoceno prielaidas ir pasekmes. Pats Stonys pripažįsta, kad sukaustytuose ledynu kalnuose „globalinis atšilimas labai aiškiai matosi. Tai, ką mes čia žinome teoriškai, ten gali labai aiškiai pamatyti“. Nors būnant ten „aiškiai matosi“, kaip ledynas jau tris dešimtis metų traukiasi, Stonys primygtinai siūlo patikėti amžinybės iliuzija. Filme kalbama ne apie kismą, kurį sukėlė žmogaus elgesys, bet apie kismą, kuris yra amžinybės sandas. Taigi ledynas filme tėra gražus objektas, į kurį žvelgiama grynai iš žmogiškos pozicijos. Aproprijuodamas gamtos grožį savo reikmėms, slėpdamasis už neva paslaptingo tylos šydo, kuris supa ir moterį, ir ledyną, Stonys kuria anachronistinę viziją apie harmoningą žmogaus ir gamtos santykį. Viziją, kuri, užuot kvietusi atsimerkti, siūlo netikrą viltį. Nejučia imi galvoti, kad galbūt Revutaitė teisingai pasielgė, pasislėpdama nuo filmo kūrėjų. Aišku, Tujyk Su ir Altas su Alisa tokios galimybės neturėjo. Bet ledynas bent jau buvo paminėtas titruose.
