Trumpai apie mirtį, nuobodulį ir kiną

„Kaukai“, rež. Gediminas Šiaulys
„Kaukai“, rež. Gediminas Šiaulys

Budėjimas

Režisierius ir scenarijaus autorius Karolis Kaupinis
Operatorius Simonas Glinskis
Vaidina Donatas Želvys, Darius Meškauskas, Šarūnas Puidokas, Dovilė Šilkaitytė
2017, vaidybinis, Lietuva, Belgija, 16 min. Studija „m- films“

 

Kaukai
Režisierius Gediminas Šiaulys

Scenarijaus autorius Andrius Kirvela

2017, animacinis, Lietuva, Indija, Suomija, 10 min. Studija „PetPunk“

 

Motinos diena
Režisierė Kamilė Milašiūtė
Scenarijaus autorės Kamilė Milašiūtė, Teklė Kavtaradzė
Operatorius Narvydas Naujalis
Vaidina Rokas Tarulis, Eldaras Gasymov, Gabija Jaraminaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas
2017, vaidybinis, 13 min. Studija „Čiobreliai“

 

Po mirties, prieš pragarą

Režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius Tomas Ramanauskas
2017, animacinis, 11 min. Studija „Art Shot“

 

Atmink, iš molio esi

Režisieriai ir scenarijaus autoriai Elvina Nevardauksiatė, David Heinemann

Operatorė Elvina Nevardauskaitė
2016, dokumentinis, 9 min.

 

Troškimas, kad pavyktų

Režisierė ir scenarijaus autorė Gerda Paliušytė
Operatorius Eitvydas Doškus
2016, eksperimentinis, Nyderlandai, 13 min.

 

Holivudas pasiūlė per mažai

Režisierius Rimantas Oičenka
Scenarijaus autoriai ir operatoriai Rimantas Oičenka, Romanas Muravjovas 2017, dokumentinis, 26 min.

Studija „Kinema“


Sėdžiu kavinėje, pilnoje atseit mokytis susirinkusių studentų. Bandau užsikabinti už kokios nors minties, kaip pradėti rašyti apie septynias lietuviškų trumpo metražo filmų premjeras. Nelengva, nes kavinėje daug čiauškėjimo, o penkiuose iš septynių filmų pagrindinis veikėjas tiesiogine ar perkeltine prasme yra mirtis. Tą nutilti verčiantį įspūdį bandau užkramtyti aviečių ir juodųjų serbentų guminukais, nepadeda. Šalia manęs atsisėda senyvo amžiaus vyras. Pasideda laikraštį, atsiverčia puslapį su kryžiažodžiu, kurį kuo laisviausiai sprendžia naudodamasis savitu metodu – vienoje rankoje laiko pasikabinęs paprasčiausiais įstatomas ausines, kurias sukinėja, lyg būrėja siūlu pervertą žiedą, ir žymi ausinių nurodytas raides. Dvidešimt minučių, ir kryžiažodis išspręstas. Štai kaip paprasta gali būti! Su panašiu pavydu žiūrėjau filmus, kuriuose kūrėjai lengvai lyg riešutus gliaudo tokias temas kaip mirtis ar išsiskyrimas. Kaip jiems pavyksta?

 

Karolio Kaupinio filmas „Budėjimas“ vaizduoja du vyrus (tikriausiai sūnų ir tėvą), besirūpinančius ligoninėje merdinčia motina, žmona. Režisierius sąmoningai filmuoja sūnų iš nugaros, vyrą – sėdintį toliau, tarsi laikosi pagarbaus atstumo nuo tokioje situacijoje atsidūrusių žmonių, nelenda įkyriai jiems į akis. Viena scena – lauke besišnekučiuojančių gydytojų figūros mažytės, nutolusios – simbolizuoja mirties akivaizdoje atsidūrusių žmonių negalėjimą normaliai bendrauti: paprastas, kasdienis pašnekesys tampa vos įžiūrimas, negirdimas, nepasiekiamas. Todėl įtikino ir filmo pabaigoje tarp tėvo ir sūnaus užsimezgęs pokalbis apie slaugymo procedūras, gydytojo išvaizdą, konvulsiškai pratrūkstantis juokas, – mirties temos vengiama. Mano pačios budėjimo patirtis prie merdinčių artimųjų atvėrė tokią pat situaciją – taip kalba gydytojai ir slaugytojai, jiems pranašauti ar konstatuoti mirtį anksčiau laiko neleidžia darbo etika, o budintys artimieji neturi kalbos įrankių situacijai aptarti, nes tokios yra į eufemizmus linkusios Lietuvos kultūros tradicijos: blogo neminėti, kalbėti apie kitką, kad neįvyktų. Dar ilgai po to savęs klausinėjau, ar teisingai pasielgiau pasakiusi motinai, kad šįkart ji jau nepasveiks, bet galėjusi paskutinę savaitę kalbėtis su ja be užuolankų. „Budėjimas“ vertingas dėl savo aktualumo ir švelnaus, jautraus tikrovės čiuopimo – sakytum, režisierius ne beda pirštu ir konstatuoja situaciją, o bando ją glausti mylinčiomis rankomis.

Gedimino Šiaulio debiutinis animacinis 3D filmas „Kaukai“ – taip pat apie mirtį. Anot režisieriaus, tai buvo bandymas mirtį paaiškinti dukrai. Be to, filmas galėtų pasitarnauti kaip metodinė priemonė tėvams kalbėtis šia tema su savo vaikais (žinoma, jeigu sutampa tikėjimo nuostatos, nes čia mirtis suvokiama kaip stebuklingų būtybių arba tiesiog energijos išėjimas ir apsigyvenimas kituose aplinkos kūnuose). Mėgstantiems ir žinantiems Gedimino Šiaulio ir Andriaus Kirvelos (scenarijaus autorius) stilistiką iš jų anksčiau kurtų vaizdo klipų ar animacinio spektaklio vaikams „Tėčio pasaka“ – tai dar vienas ryškiaspalvis saldainis akims, tik šįkart pasakojimas sklandesnis, todėl visai nenuostabu, kad jis tapo žiūroviškiausiu „Kino pavasario“ trumpo metražo filmu. Komiškai vaizduojami dviejų sesučių santykiai, tikroviškas požiūris (partrenktas kiškis miršta iš karto, naujos gyvybės kaip kompiuteriniuose žaidimuose negauna) ir gebėjimas estetiškai vaizduoti yrantį nugaišusio gyvūnėlio kūną – prašosi liaupsių. Galbūt užkliuvo tik labai staigiai atėjusi pabaiga – tarsi norėjosi, kad tą gyvybės ratą kaip nors suvoktų ir filmo veikėjos, bet atsirado tik tekstas ekrane, kad „pabaiga yra tik naujo pradžia“. Kita vertus, staigi pabaiga prašosi aptarimo, klausimų, kuo tėvai, viliuosi, gal pasinaudos pokalbiui su vaikais.

Kamilės Milašiūtės filmas „Motinos diena“ taip pat susitelkia į veikėjų psichologiją. Motinos dieną su seneliu gyvenantis paauglys Nerijus eina ieškoti jį palikusios motinos, neša jai vogtų gėlių. Režisierei kur kas geriau pavyko sukurti įtikinamą personažą ir atmosferą nei ankstesniame filme „After Rave“. Atrodo, K. Milašiūtė, panašiai kaip K. Kaupinis, imasi kalbėti tema, kurios vengia ir pagrindinis filmo veikėjas, vienišas paauglys Nerijus: kamera fiksuoja jo atskirtį būnant su „chebra“, jo bendravimą su kitais suaugusiaisiais ir skausmingą susitikimą su motina, kurios pirmas klausimas pamačius sūnų tėra: „Ką čia darai?“ Filmas ne virkdo, o stebi žmogų, kurio nenori matyti artimieji ir kuris savo skausmą bei galiausiai save patį nuo išorinės aplinkos izoliuoja. Todėl paskutinėse filmo scenose judančia kamera (kaip „Dogmos“ filmuose, kai situacija tampa psichologiškai įtempta) filmuojamas Nerijaus veidas neerzina ir neatrodo įkyrus ar šabloniškas sprendimas, nes žiūrima į tą, nuo kurio visi nusisukę.

Debiutinis šešerius metus Tomo Ramanausko kurtas (taip rašoma jam skirtoje Vikipedijos paskyroje) animacinis filmas „Po mirties, prieš pragarą“ nustebino. Amerikietišku akcentu kalbantis pasakotojas, banditas, ateitį pranašaujantis indėnas, amerikietiškas garso takelis. Aišku, kūrėjo reikalas, apie ką daryti filmą, jo darbą malonu žiūrėti, džeržgiančio pasakotojo balso malonu klausytis, garso takelis įsiūbuoja, mįslingas siužetas įtraukia. Vis dėlto keista, kad filmas tėra tik duoklė vesterno žanrui, Amerikos kino patirčiai, kurios visi turime. Ir visi personažai yra iki gyvo kaulo pažįstami, nė kiek nenukrypstantys nuo savo amplua. Filmui pasibaigus atrodo, kad tiesiog maloniai praleidai laiką; pasakotojo keliami klausimai apie mirtį neužkabina, jie pramoginiai.

Dėl galimo plytinės sudūlėjimo išgyvena dokumentinio filmo „Atmink, iš molio esi“ (rež. Elvina Nevardauskaitė ir Davidas Heinemannas) pasakotoja, plytinės darbuotoja. Gamykla filmuojama tarsi keistas, bauginantis gyvas organizmas, todėl stebėti šias erdves įdomu, ko nepasakytum apie pasakotojos žodžius – jos kalbėjimo stilius primena sovietinę ataskaitą: sakoma tai, kas turėtų būti sakoma, minimos darbuotojų pavardės, dulkės, noras, kad plytinė toliau gyvuotų. Visa skamba lyg bereikšmė informacija, be to, labai neaiškiai girdima, todėl nuo sukeistintai filmuojamos aplinkos dėmesį nukreipi į vos girdimus žodžius, o galutinis rezultatas palieka įspūdį, tarsi būtų maišomi du tarpusavyje nederantys dalykai – aliejus ir vanduo.

Gerdos Paliušytės filme „Troškimas, kad pavyktų“ tolygiu greičiu, gana nuobodžiai plaukiama naktinio Amsterdamo gatvėmis, fiksuojami objektai nėra kuo nors ypatingi, galėtų stovėti bet kuriame kitame mieste. Filme pasigirsta neaiškus dialogas (tik perskaičius filmo aprašymą paaiškėja, kad tai sekso paslaugas teikiančių operatorių balsai), todėl šis kūrinys šiek tiek primena „Atmink, iš molio esi“, nes abiejuose filmuose pagrindinis vaidmuo tenka fiksuojamoms erdvėms. Tik plytinė buvo filmuojama kaip baugus, gyvas organizmas, o nesikeičiantis G. Paliušytės filmo tempas, sakytum, niveliuoja naktinio Amsterdamo aplinką. Susidaro įspūdis, kad tas įsivaizduojamas slampinėtojas yra nuo visko pavargęs, atbukęs miestietis, ir jokių troškimų čia nejusti.

Pabaigai – linksmiausias debiutas: Rimanto Oičenkos dokumentinis portretas „Holivudas pasiūlė per mažai“, fiksuojantis vieną kinu nuo penkerių sergančio ir kitus sargdinančio Valdo Isodos, vilniečiams pažįstamo kaip Ozo kino salės kuratorius, gyvenimo dieną. Režisieriaus vardo besikratantis Rimantas Oičenka interviu apie filmo kūrimą („Kinas“, 2017, nr. 1) atvirai mini sunkumus, su kuriais susidūrė: patirties ir laiko stoką, Valdo Isodos nenorą filmuotis, slapstymąsi. Ir nors filme visa tai justi, su niekuo nesupainiojama Valdo Isodos retorika nedingsta ir nepakinta. Todėl žiūrint filmą sunku atsiriboti nuo Ozo kino salės patirčių, besiklausant Valdo apima šioks toks jaudulys, nes ir aš ten važiuodavau lyg į vakarines mišias, kuriose kas vakarą išpažįstama meilė kinui, o kiekvienas žiūrovas pasitinkamas ir palydimas kaip likimo brolis ar sesė, apkaišomas saldainiais ir bukletėliais. Valdas Isoda nesileidžia į asmeniškumus, jis kalba tik apie pirmo svarbumo reikalus – režisierius, filmus ir žiūrovus. Kad jis atsidurtų filme, tikriausiai reikėjo tokio pat kuklaus žmogaus kaip Rimantas Oičenka, kuris numotų ranka į techninius nesklandumus, galimą kritiką ir vis tiek imtųsi fiksuoti šį asmenį, nes tai padaryti už viską svarbiau, kol jis veiklus, kol jis yra.