Kol dar neatėjo audra

Taigi prisipažinsiu – daugybę kartų buvau šį filmą išjungęs. Ir ne dėl to, kad reikėjo kažką per tas pertraukėles padaryti. Tiesiog buvo taip nuobodu, kad sustabdęs jį naršiau „Youtube“ ieškodamas gerų filmų ištraukų ir taip prabimbinėjęs keliolika minučių grįždavau prie tos kančios vandenyne. Tai man ir padėjo pabaigti žiūrėti šį filmą, kaip kad laive rastas riešutų sviestas ir dėžė vyno šio filmo herojei padėjo išgyventi nelaimę vandenyne.

„Kol dar neatėjo audra“ žiūrėjau ir plaudamas indus. Žodį žiūrėjau čia vartoju sąlygiškai, nes labiau klausiau. Daugiau žiūrėjau į indus ir vandens srovę. Ir, turiu pasakyti, neatsitiko nė karto taip, kad smalsumas nugalėtų ir padėjęs dar ne visai išplautą keptuvę sužiurčiau į ekraną. Ploviau indus, ir tiek.

Trečias metodas, kuris padėjo įveikti šį be galo banalų ir nuobodų filmą, – žiūrėti jį per pusę ekrano, paraleliai tiesiog naršant internete. Sekdamas „Kol dar neatėjo audra“ naratyvą sėkmingai susipažinau su kito šioje rubrikoje aprašomo filmo „Deadpool 2“ įdomiaisiais faktais. Taip sužinojau, kad filme ypač trumpą vaidmenį Bradas Pittas sutiko suvaidinti už kavos puodelį.

Beje, kai paaiškėja, kad pagrindinė veikėja yra vegetarė ir atsisako valgyti žuvį, žiūrovas iškart nujaučia, kad filme bus scena, kurioje ji, būdama alkana, pagaus žuvį ir godžiai ją valgys. Taigi nuojauta pasiteisina.

Trečdalį filmo atrodo, kad audrą atlaikė abu filmo herojai, bet, žiūrovai, pataupykite nervus; išgyveno tik mergina, ji tik įsivaizdavo, kad vaikinas gyvas. Šis minties žaidimas jai padėjo ištverti sunkiausias akimirkas ir subręsti. Štai tiek to saspenso.