Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim

Kalbėdamas apie savo filmus Audrius Stonys yra pasakęs, kad viena dokumentinio kino ypatybių yra ta, jog filmai tęsiasi, jie nėra atskiri ir kitame filme norisi pasakyti tai, kas prieš tai kurtame nebuvo pasakyta iki galo. Naujas Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ puikiai iliustruoja šią mintį. Filmas savotiškai pratęsia 2008 m. sukurtus „Keturis žingsnius“, tyrinėjusius vestuvių papročius. Tik šįkart režisierius susitelkia į vienos poros gyvenimo istoriją. Vestuvės, bendro gyvenimo pradžia, visada laiminga, bet kokia lemtis laukia jaunavedžių toliau? Manau, būtent šią mintį naujame filme ir norėjo pratęsti režisierius, herojais pasirinkęs kaime gyvenančią jauną šeimą, kuriai lemta patirti baisią nelaimę – ugnyje prarasti savo namus.

Stonys tragediją kuria pasitelkdamas kontrastą. Filmas prasideda jaunos poros vestuvėmis, kurias staiga pertraukia liepsnose skendinčio namo vaizdas ir iš raudančios moters lūpų išgirstame, kad be stogo liko keturi vaikai ir jiedu su vyru. Tačiau vėlesniame pasakojime tragedijos persunktos nuotaikos nejaučiame. Po gaisro pora toliau ramiai gyvena jai įprastu ritmu, visą dėmesį sutelkdama į namų ūkį. Ir moteris, ir vyras, atrodo, stojiškai ištveria namų netektį, jų kasdieniame bendravime prarastų namų traumos nejaučiame. Net ir viename emociškai paveikiausių filmo epizodų, kai vyras vaikšto po sudegusį namą ir apžiūrinėja ugnies iki galo nesunaikintus daiktus, režisierius tarsi pabrėžia, kad kaimo žmonės, gyvendami gamtoje, išmoksta natūraliai pergyventi visas traumas ir jų gyvenimas vėl grįžta į savo vėžes veikiamas gamtos.

Stebint filme vaizduojamos šeimos gyvenimą kyla daug klausimų, bet panašu, kad režisieriui nelabai rūpi, ar filmas bus visiems aiškus, jis nesuka galvos dėl tam tikrų savo herojų biografijos faktų ir pasakojimo aiškumo, palikdamas šiokią tokią sumaištį žiūrovo galvoje. Pavyzdžiui, iš kur atsiranda nauji namai, kuriuose apsistoja visa šeima. Esi priverstas ieškoti papildomų informacijos šaltinių, tokių kaip filmo anotacija, kurioje rašoma, jog tai kaimynų namai. Lygiai taip pat sunku susigaudyti, kaip taip greitai galėjo užaugti jų vaikai, kuriuos matome filme, jei atskaitos taškas – vestuvių data – 2005-ieji.

Anksčiau Stonys filmuose ieškodavo tam tikrų rakursų, norėdamas pamatyti savo herojus iš šalies, iš tam tikros distancijos, dabar jis žvelgia į savo tautiečius, šalį, jos papročius, pasitelkdamas mėgėjišką filmuotą medžiagą, pavyzdžiui, vestuvių. Joje iš tikrųjų daug informacijos. Filmas prasideda mėgėjiškai nufilmuotomis vestuvėmis, ir ta medžiaga jo herojams tampa brangiausia relikvija. Vaikščiodamas po sudegusį namą ir apžiūrinėdamas ugnies tarsi negailestingo laiko sunaikintus daiktus, vyras džiugiai prasitaria, kad iš degančio namo spėjo išgelbėti savo vestuvių DVD, kuriame laikas ir laimės akimirkos yra „sustabdytos“.

Perskaičiusi filmo anotaciją, kurioje rašoma, jog „šaltą rudens naktį sudegė jaunos šeimos namai“, pagalvojau, jog šiame filme bus daug gražiai nufilmuotų ilgų ugnies kadrų. Labai nesuklydau, ugnies filme netrūksta – rodoma ne tik kaip sudega jaunos šeimos namas, bet į filmo pasakojimą įmontuojami ir kitų degančių namų vaizdai, taip siekiant perteikti universalumą bei žmogišką skausmą. Tačiau visa tai tarsi ištirpsta kasdienių šeimos rūpesčių ir darbų vaizduose.

Nors „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“, kitaip nei filme „Keturi žingsniai“, ir neskamba ištrauka iš Kristijono Donelaičio „Metų“, iš tikrųjų naują filmą galima žiūrėti ir kaip išplėtotą vargelio vargti „ant šito svieto“ pasiųstų žmonių gyvenimo epizodą. Jį geriausiai iliustruoja filme nuolat pasikartojantis braidomo purvo motyvas. Archajiška buitis, kuri greičiausiai ir nesudegus namui būtų buvusi tokia pati archajiška, paralelės tarp žmonių ir naminių gyvulių dominuoja ir tampa pagrindine filmo tema. Galbūt toks ir buvo režisieriaus sumanymas, tik mįslinga filmo pabaiga, kurioje matome pakylantį sudegusio namo karkasą, tampa visai nebereikalinga.