Nesamojo laiko beieškant

Dvidešimt dvi filmavimo pamainos, beveik viskas Vilniuje, išskyrus kelis Ignalinos rajone nufilmuotus epizodus. Darbas – intensyvus, pamainos – ilgos, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Tik viena, vykusi lauke, atidėta dėl lietingo oro. Epizodai eksterjeruose jau nufilmuoti, likę tik interjerai. Dabar režisieriaus ir aktoriaus Mykolo Vildžiūno vaidybinio pilnametražio debiuto „Nesamasis laikas“ filmavimo aikštelė – Vilniaus gydymo įstaigos koridorius. Čia ir prasideda mano reportažas. Dalis „Nesamojo laiko“ veiksmo vyksta ligoninėje, tiksliau – trys filmo veiksmo paros iš penkių, per kurias pagrindinis veikėjas ir stengiasi sudėlioti visus taškus ant „i“ asmeniniame gyvenime. Tad ligoninės sienas ir tenka ramstyti stebint, kaip įgyvendinamas filmo scenarijus.

Aštuoniolikta pamaina. Į man neįprastą filmavimo aikštelę renkasi kūrybinė komanda. Daugumai jos narių – režisieriui ir scenarijaus autoriui Mykolui Vildžiūnui, režisieriaus pirmajam asistentui Tomui Smulkiui, aktoriams Tadui Gryn ir Valentinui Novopolskiui, operatoriui Audriui Budriui, dailininkui Grigorijui Zundelovičiui, kostiumų dailininkei Monikai Vėbraitei ir grimo dailininkei Astai Palovienei, filmų gamybos kompanijos „Just a Moment“ prodiuseriams Dagnei Vildžiūnaitei ir Dmitrijui Radinui, – nepaisant solidaus profesinio pasirengimo, tai pirmas pilnametražis vaidybinis filmas. Trumpai tariant, filmavimo aikštelėje – debiutantų koncentracija. „Dirbame ir siekiame maksimalaus rezultato, nebandome teisintis, kad nieko, pirmas kartas – kaip nors atleis, neprašome malonės. Visi viską daro taip, kaip sugeba geriausiai“, – trumpai grupę pristato režisierius.

„Nesamasis laikas“ – drama, pasakojanti apie pagrindinio filmo herojaus, trisdešimtmečio Tado dabartį, susiliejančią su vaikystės prisiminimais. Apie santykius su savimi ir tais, kurie jį supa. Apie kasdienybėje „pamestą“ gyvenimą, priverstinę „stotelę“ ligoninėje, galimybę permąstyti praeitį ir iš naujo pasverti senas vertybes.

„Nuo ko prasidėjo idėja sukurti šį filmą?“ – klausiu režisieriaus. „Viskas prieš daugiau nei trejus metus prasidėjo nuo trumpo siužeto, pirmosios siužetinės linijos – pagrindinio herojaus Tado ir jo vaikystės draugo. Iš pradžių maniau, kad tai bus trumpo metražo filmas. Bet laikui bėgant siužetas buvo vystomas, plėtėsi ir tapo aišku, kad į trumpametražį filmą tai nebetilps. Tada reikėjo apsispręsti, ar trumpinti, ar kurti pilnametražį filmą. Kai supratome, kad filmui nebus skirta daugiau pinigų, tiesiog nusprendėme daryti pilno metražo filmą. Už labai mažą sumą filmuojame gerokai per didelį filmą. Bandome prisitaikyti prie sąlygų, renkamės natūralų kelią – einame į gatvę ir filmuojame, nors filmas visiškai pastatyminis. Net jeigu reikėtų tuščių gatvių, apie jas galime tik pasvajoti. Nėra galimybių jas išvalyti, ištempti mašinas. Šviečia saulė – filmuojame su saule, pradeda lyti – galbūt šitą epizodą galime nufilmuoti ir lyjant.“

Paklaustas, apie ką bus jo filmas, Vildžiūnas atsako paprastai – „apie šiandieną“. Išgirdęs repliką, kad kiekvieno šiandiena yra kitokia, patikina, kad būtent taip ir yra. „Globaliai šiandienos niekaip neaprėpsi. Ji atsispindi vieno žmogaus, pagrindinio personažo Tado, akies vyzdyje. Viskas vyksta tik ten, kur yra Tadas. Scenarijus tuo ir sudėtingas. Kinui būdinga, kad tuo metu, kai kažkas vyksta čia, kažkas vyksta ir kitur, taip ir šokinėjama. „Nesamajame laike“ visą laiką esame šalia herojaus: arba stebime jį kadre, arba viską matome jo akimis“, – tęsia režisierius. Kiek filmas artimas pačiam režisieriui? „Nevengiu atstumo, kalbu tiesiai. Daug kas bando „prisiūti“ apibendrinimą, kad scenarijus – autobiografiškas. Taip nėra. Bet jis kilęs iš šiandienos, iš kasdienės stebėsenos. Ta stebėsena, žinoma, susijusi su savimi. Tu pats kiekvieną dieną pradedi su savo atspindžiu veidrodyje, jei vis dėlto nueini iki vonios, ir po to keliauji per daugybę žmonių. Tad scenarijuje yra daug pastebėjimų. Iš tiesų jis – stebėsenos rezultatas. O tik po to išgalvojimai. Toks kasdienybės stebėjimas susijęs su tuo, kad ir aš, ir mano pažįstami yra į tai įvelti. Yra geniali Billo Murray’aus Jarmuscho filme „Sulaužytos gėlės“ suvaidinta scena, kai jis kalba apie tai, kad praeities jau nebėra, ateities dar reikia sulaukti, yra tik ši akimirka. Kiekvienam ši akimirka yra kitokia. Aš kalbu apie tą akimirką, kuri yra mano, kurią gerai suvokiu. Kalbu apie dramatiškus dalykus, nes filmas yra drama. Vyro drama.“

Koks tai bus filmas? „Lietuviškas. Kuriu visiškai lietuvišką kiną, atitinkantį lietuvišką kanoną. Augau su lietuvių kinu. Esu dirbęs tik su lietuvių autoriais, tik lietuviškame kine. Aišku, mane į tą „pelkę“ stipriai įtraukė tėvas – anksti atsidūriau kino salėje. Kino teatre leisdavau laisvalaikį, tai buvo tapę hobiu – eiti į kino salę, nesvarbu, ką rodo. Paskui dirbau su jaunosios kartos režisieriais. Visa mano patirtis – lietuviško kino, bet aš jį suvokiu kitaip nei jo klišes bandantys pristatyti daugelis piliečių, pasakojantys, kad lietuviškas filmas – tai lango stiklas ir lėtai per jį riedantis lašas, arba pieva ir arklys. Tai klišės, apie kurias visi šneka, bet niekas nežino, iš kur jos. Visi mano, kad lietuvių kinas klampus ir lėtas. Bet man patinka, kad lietuviškas kinas niekad nebando pasakoti tik tekstu, dialogais. Lietuviškas kinas pasakoja vaizdu, be atmosferos jis negali gyventi.“ Ko režisierius tikisi iš žiūrovų? – „Svarbiausia – kad neliktų abejingi. Jei kritikuos – jau gerai, tai reikš, kad kažkas užkabino. Jei susitapatins su herojais ar situacijomis – taip pat gerai. Negerai, jei tik gūžtelės pečiais. Abejingumas visada labiausiai trikdo.“

Filmo aktorių sąrašas solidus, dauguma veidų turėtų būti puikiai pažįstami teatro ir kino bei televizijos žiūrovams: Tadas Gryn, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Sigitas Račkys, Elvyra Žebertavičiūtė... Ar nebuvo baisu pagrindiniams vaidmenims parinkti tiek daug žinomų žmonių? „Ne, – atsako režisierius, – Lietuva – maža šalis, o aš žinojau, ką noriu matyti ekrane.“ – „Kaip tarp aktorių pateko rašytojas Rimantas Šavelis?“ – „Šavelis atsirado iš praeities. Reikėjo seno žmogaus. Iš pradžių bandėme žiūrinėti vyresnės kartos aktorių nuotraukas, ieškoti tų, kurie vis dar vaidina. Po to prisiminiau Rimantą, jį pažįstu nuo vaikystės. Jis filmavosi ir brolio Kristijono Vildžiūno magistriniame filme „Biblioteka“, todėl žinojau, kad puikiai atrodo priešais kamerą. Iš pradžių jis nesutiko, vėliau perskaitė scenarijų ir įsiliejo į mūsų komandą.“

Du pamainos epizodai ligoninėje. Veiksmas aplink kamerą tradiciškai gerokai dinamiškesnis nei tai, kas vyksta kadre. Čia – apklausa palatoje ir ilgas herojų pasivaikščiojimas koridoriumi. Veiksmo centre – Tadas Gryn ir Rimantas Šavelis. Dar šviežiom kraujosruvom po akimi grimo dailininkės „papuoštas“ Mindaugas Papinigis. Jis filme vaidina visiškai nebylų vaidmenį – prisistato „likimo nuskriaustu piliečiu, patekusiu į ligoninę“ ir teigia, kad vaidyba be žodžių – taip pat iššūkis. Dar vaidina ir pora jo apklausti į palatą užsukusių „pareigūnų“.

Paprašytas papasakoti apie savo herojų, pagrindinį vaidmenį kuriantis Tadas Gryn sako, kad tai – „jaunas, bet jau pavargęs žmogus. Pavargęs nuo darbo, kasdienybės, net nuo savo moters. Viskas klojasi ne taip, kaip norėtųsi. Per daug dirbta, per mažai dėmesio skirta šeimai. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, jėgas jis atiduoda darbui. Tada tam tikri dalykai pradeda suktis jo galvoje, išjudindami žmogų iš normalaus būvio, ir jis tampa šiek tiek problemiškas. Čia vienas tų atvejų, kai per daug rūpintasi materialine gerove, per mažai – savimi, artimaisiais. Tadas gana uždaras, nelabai bendraujantis ir sunkiai prie savęs prisileidžiantis net artimiausius žmones.“ Kaip sekėsi „susigyventi“ su savo herojumi? „Labai norėčiau, kad būtų buvę daugiau laiko, bet teko leistis į, kaip pavadinau, avantiūrą – ir man, ir režisieriui. Su herojumi „susipažinau“ vos dieną prieš patekdamas į filmavimo aikštelę. Tačiau tai ne pasiteisinimas. Tai mano darbas, jis man patinka, nieko sau nepalengvinu.“ – „Ar leidžiama improvizuoti?“ – „Žinoma. Yra improvizuotų scenų, net nemažai. Tuo ir džiaugiuosi, juk Mykolas mato aktorius ir moka atsitraukti nuo savo scenarijaus.“

Filmavimo aikštelėje viskas vyksta čia pat – grimas, drabužiai, maitinimas. Už kadro liekančios merginos spėja pakeisti amplua ir virsti ligoninės koridoriumi prabėgančiomis seselėmis. Taip „papildomas“ minimalus filmo biudžetas (apie 150 tūkst. litų) – visų geranoriškomis pastangomis ir draugiška pagalba. Filmavimas baigiasi padėka Rimantui Šaveliui, kaip tik tą dieną ir suvaidinusiam savo paskutinį epizodą filme.

Dvidešimt antroji pamaina. Paskutinė, bet pabaigos nuotaikos dar nepajuntu, nors grupės nariai prisipažįsta, kad nuovargį po intensyvių filmavimo darbų jau jaučia. Kelis kartus nuskamba asistento Tomo Smulkio priminimas, kad, „dėmesio, tyliau, filmuojame veikiančioje ligoninėje“. Iškart už koridoriaus – dirbanti registratūra, realūs pacientai, o pro flangą, kuriame įsikūrusi filmavimo aikštelė, vis praeina ligoninės gydytojai. Tikri, dirbantys, baltais chalatais.

Tokia aplinka iš tiesų kelia lengvą nuostabą. Bet, pasak vykdančiojo prodiuserio Dmitrijaus Radino, noriai prie naujo filmo kūrimo prisideda ne tik „savi“: „Šis filmavimas parodė įdomų dalyką – žmonės atsipalaidavo, pradėjo daug pozityviau reaguoti į prašymus leisti filmuoti. Ateini, sakai – mes čia darome lietuvišką kiną, ir jie sako – gerai, padėsime. Taip buvome įleisti filmuoti ir į ligoninę, ir į viešbutį, ir į privačius garažus. Reikėjo automobilio – jį visoms pamainoms paskolino „Citroen“ atstovybė. Naują, net ir kuro įpylė. Net ir operacinė, taip sutapo, kad dabar nenaudojama, tad naktį galėsime epizodą filmuoti ir joje.“

Trys dienos epizodai. Trumpas Tado Gryn ir Valentino Novopolskio prabėgimas koridoriumi ir dvi scenos didžiojoje freskomis išmargintoje ligoninės auditorijoje. Čia pasirodo ir pagrindinio herojaus žmonos Vaidos vaidmenį kurianti Toma Vaškevičiūtė: „Mano veikėja įsipainiojusi tarp aplinkybių, situacijų, ir tas charakteris... Sunku jį apibūdinti. Vienur ji visiškai laisva, atsipalaidavusi, vėjavaikiška, patraukli moteris, kitur – pavargusi žmona. Svarbiausia – dviejų žmonių ryšys. Juos sieja vaikas, o tai – jau visam gyvenimui.“

Dūmų pilna auditorija. Pagrindinis filmo herojus ir jo žmona. Bendras planas, stambūs planai ir dialogas, kelis kartus su režisieriumi aptariamas už uždarų auditorijos durų. Paskutinis Tomos Vaškevičiūtės epizodas filme. Padėkoja, atsisveikina ir išskuba į spektaklį. Lieka vienas snaudžiantis Tadas, freskų fone sklaidantis „Plėšiką Hocenplocą“. Čia ir apleidžiu filmavimo aikštelę, o komanda lieka filmuoti paskutinio „Nesamojo laiko“ epizodo ligoninės operacinėje. Kaip atrodo nesamasis laikas ir kur jo reikėtų ieškoti, filmo žiūrovai galės išsiaiškinti 2013 metų rudenį.

2012 m. rugsėjis