Kiek kitaip, bet vėl tas pats

Režisierius Joe Wright | Scenarijaus autorius Tom Stoppard (pagal Levo Tolstojaus romaną) | Operatorius Seamus McGarvey | Kompozitorius Dario Marianelli
Vaidina Keira Knightley, Jude Law, Aaron Taylor-Johnson, Matthew Macfadyen, Kelly Macdonald, Oliwia Williams, Domhnall Gleeson, Alicia Vikander
2012, D. Britanija, 129 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas

Jau ne sykį į kino ekranus perkeltas nesenstantis tragiškos meilės portretas – rusų rašytojo Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina“ – sulaukė dar vienos ekranizacijos. Iki šiol pagrindinę heroję yra įkūnijusios kino žvaigždės Greta Garbo (net dviejuose filmuose, kurių vienas turėjo atskirą, laimingą pabaigą amerikiečių auditorijai), Vivien Leigh ar Sophie Marceau, vaidinusi bene neįtikinamiausioje iš visų romano ekranizacijų.

Daugelio svarų pėdsaką literatūros istorijoje palikusių kūrinių ekranizacijos viena nuo kitos dažnai iš esmės skiriasi tik tuo, kad pagrindinius vaidmenis atlieka kiti, tuometinei žiūrovų kartai žinomi aktoriai. Labai retai literatūros kūrinį perkeliant į kiną gimsta kažkas panašaus į Andrea Arnold režisuotą „Vėtrų kalną“ (pagal Emily Bront). Taip atsitinka, kai ne bandoma į kino juostą „sukišti“ kuo daugiau knygos scenų, o į personažų lūpas – kuo daugiau dialogų, bet siekiama inovatyvaus knygos vertimo į kino kalbą. Tada gimsta naujas ir gana savarankiškas kūrinys, o ne blankus ir neįspūdingas originalaus kūrinio šešėlis, kaip dažniausiai atsitinka.

Naujausią „Anos Kareninos“ kino versiją sukūrė britų režisierius Joe Wrightas, išgarsėjęs Jane Austin „Puikybės ir prietarų“ bei Iano McEwano „Atpirkimo“ ekranizacijomis. Pasitelkęs bene talentingiausią šių dienų britų dramaturgą Tomą Stoppardą, režisierius labai pasistengė, kad jo ekranizacija nevirstų dar viena įprasta kostiumine drama. Ieškodamas vietų, kur galėtų filmuoti savąją „Aną Kareniną“, Wrightas susidūrė su problema: visose tam tinkamose lokacijose jau buvo filmuota bent viena iš ankstesnių romano ekranizacijų. Tad šįkart romano veiksmas perkeltas į teatrą.

Scenarijus išsaugojo pagrindines romano siužeto linijas, atkūrė esmines scenas ir svarbiausius veikėjus. Aukštuomenės dama Ana, ištekėjusi už nuobodaus ir šalto valstybės tarnautojo Aleksejaus Karenino, gyvena nežinodama, kas yra tikra meilė, kol sutinka jauną karininką, grafą Aleksejų Vronskį. Prasideda laimės ir kančios kupinas jų romanas.

Wrightas stengiasi perkelti į filmą visą kūrinį, tad tragiškai pasibaigusi nelaimingos meilės istorija supriešinama su kitų porų: neištikimybių drebinama Anos brolio – kunigaikščio Stivos Oblonskio ir jo žmonos Doli santuoka bei švelnumo kupinais Konstantino Levino ir Kiti santykiais.

Pasirinkęs netikėtą sprendimą visą veiksmą perkelti į teatro sceną ar jo užkulisius, režisierius kuria akims be galo malonų reginį su nuolat besikeičiančiomis dekoracijomis, puikiais ir spalvingais kostiumais, nuostabia choreografija ir virtuoziška kompozitoriaus Dario Marianelli muzika. Toks požiūris į gerai žinomą istoriją atrodo išties naujas ir drąsus. Ypač gerai perteiktos bene dvi svarbiausios romano scenos: pirmasis šokis, kai Ana visiškai pakeri Vronskį ir sudaužo jį įsimylėjusios Kiti širdį, bei scena, kai Levinas antrą kartą pasiperša Kiti.

Išskyrus šiuos kelis epizodus ir įspūdingą stilizaciją, filmas slysta romano paviršiumi. Keiros Knightley Ana paviršutiniška ir savanaudiška, aktorės vaidyba perdėta, ji nesugeba perteikti sudėtingų savo herojės jausmų. Filmas skuba, tad sunkiai pastebėti Anos virsmą, o paskutinis jos sprendimas atrodo nemotyvuotas, netikėtas ir nesukelia beveik jokių emocijų.

Domhnallas Gleesonas puikiai susidoroja su Levino vaidmeniu, tačiau ši siužetinė linija filme taip sutrumpinta ir tokia epizodiška, kad romane tokie svarbūs Levino filosofija ir mąstymas filme nesukuria svarios alternatyvos Anos gyvenimui.

Filmą be galo malonu stebėti. Būtent „stebėti“, nes jis suteikia daug daugiau peno akims nei smegenims ir labiau veikia kaip drąsus ir įdomus, bet vis dėlto nepavykęs bandymas naujai pažvelgti į „Aną Kareniną“. Jis neperteikia kūrinio gylio ir juo labiau dvasios, galiausiai apskritai sunkiai pateisina savo atsiradimą. Romano gerbėjams dar teks palūkėti jo vertos ekranizacijos.