Kunigo režisuotas „Meilė ir turtas“
Juozas Miliauskas gimė Simono ir Ievos Navickaitės Miliauskų šeimoje 1890 m. balandžio 2 d. Sentreilijoje, Pensilvanijoje, mirė 1975 m. Vilks Baryje (Wilkes-Barre). Jo tėvas Simonas imigravo į JAV 1868-aisiais. Būsimasis kunigas lankė Skrantono pradinę ir vidurinę mokyklas, 1910 m. baigė Šv. Marijos kolegiją. Po to įstojo į Šv. Juozapo seminariją Danvude, Niujorko valstijoje. 1915 m. liepos 15 d. Skrantono Šv. Petro katedroje buvo įšventintas į kunigus.
Dar būdamas studentu ir vėliau klieriku, nuo 1911 m. Miliauskas rašė į išeivijoje leidžiamus laikraščius, važinėjo su paskaitomis po lietuvių kolonijas. Kolegijoje ir seminarijoje aktyviai dalyvavo ne tik sporto, bet ir muzikos, dramos, dailės srityse. Mėgo pademonstruoti ir savo literatūrinius gabumus.
Metus ištarnavęs vikaru Šv. Kazimiero parapijoje Pitstone pas kunigą Juozą Kasakaitį, 1916 m. Miliauskas buvo paskirtas dviejų parapijų klebonu Vanamyje ir Nantikoke. Abiejose vietose jis tikintiesiems lietuviams pastatė po bažnyčią. Daug kas teigia, kad Vanamio šventovė yra viena gražiausių lietuviškų bažnyčių tose apylinkėse. 1932 m. balandžio 17 d. kunigas Juozas buvo paskirtas Šv. Trejybės parapijos klebonu Vilks Baryje.
Kunigas Juozas Miliauskas buvo produktyvus žurnalistas. Rašė straipsnius tikėjimo ir visuomeniniais klausimais. Labai populiarios tarp Amerikos lietuvių buvo ir jo knygelės: „Kas bailys“ (dviejų veiksmų komedija, vertimas iš anglų kalbos, išleista 1915 m. Čikagoje), „Bolševizmas“ (1920 m. Pietų Bostone), „Katekizmas mažiems vaikams – parengtas pagal naujausius ir labiausiai paplitusius anglų kalboje katekizmus, pritaikintas daugiau toms parapijoms, neturinčioms parapinių mokyklų“ (1932 m.), „Nusišypsok – didelis juokų rinkinys“ (1935 m.), „Šventoji valanda – maldų ir giesmių rinkinėlis“ (1939 m., visos Vilks Baryje). 1940-aisiais „Garso“ spaustuvė išleido Miliausko sceninius veikalus – komedijas bei farsus: „Dainų ir juokų jomarkas“, „Ponas Tūzas ir Ponas Arbūzas“, „Abraomas ir Raulas“ bei „Supradentas ir jo gengė“.
Kitų jo veikalų išliko tik rankraščiai. Miliauskas sukūrė populiarios dainelės „Blynai“ žodžius. Ją dainuodavo ne tik išeivijos emigrantai, bet ir tarpukario Lietuvoje.
1921 m. kunigas Juozas redagavo Vilks Baryje leidžiamą „Ameriką“. Kunigui Fabijonui Kemėšiui nutraukus darbą Čikagoje, marijonai redaguoti „Draugo“ dienraštį kvietė kunigą Miliauską, tačiau šis atsisakė.
Jam klebonaujant, 1934 m. Šv. Trejybės parapija įsigijo daugiau kaip 8 hektarus žemės parapijos kapinėms, o 1937 m. kunigo Juozo dėka atliktas kapitalinis bažnyčios remontas. 1942 m. Skrantono vyskupas paskyrė Miliauską Skrantono vyskupijos jaunų kunigų kvotėju. Kurį laiką jis buvo ir Jėzaus Nukryžiuotojo vienuolyno bei senelių prieglaudos Elmherste direktoriumi. Daugiau kaip penkiolika metų kunigas Juozas buvo Skrantono vyskupijos lietuvaičių seselių vienuolių vizitatoriumi.
Juozas Miliauskas pasižymėjo ir kaip visuomenės veikėjas: buvo Amerikos lietuvių kunigų vienybės iždininkas ir vicepirmininkas, 1928–1932 m. ėjo Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje vyriausiojo dvasios vadovo pareigas. Kunigas Juozas šias pareigas taip pat ėjo ir Amerikos lietuvių vargonininkų sąjungoje.
Jo politinė veikla ypač išryškėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Kunigas aktyviai dalyvavo Tautos fondo veikloje. Raginamas savo buvusio klebono Jono Kasakaičio, Miliauskas kartu su kunigu Vincentu Bartuška vyko į Vašingtoną, lankė senatorius ir kongresmenus su prašymu gauti iš JAV valdžios leidimą viešai įvairiuose miestuose surengti rinkliavas nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje. Organizatoriai norėjo akciją pavadinti „Lietuvių diena“, bet kažkas „organizuotos lietuvių visuomenės“ vardu amerikiečių įstaigose užprotestavo tokį vajų, teigdamas, jog „rengiamoji Lietuvių diena esantis tik kelių kunigų reikalas“. Deja, leidimas nebuvo išduotas. Tik po didelių pastangų 1916 m. lapkričio 1 d. kunigui Miliauskui ir lietuvių delegacijai pavyko gauti leidimą iš paties JAV prezidento Woodrow Wilsono.
Nauji krutantieji paveikslai!
Miliauskas buvo ne tik aktyvus visuomenininkas bei dvasiškis, bet ir prisiekęs teatralas. Daugelį metų jis vadovavo saviveiklininkų dramos mėgėjų būreliams. 1930 m. Vytauto Didžiojo jubiliejaus proga (ypač sulaukęs didelio atgarsio tarp amerikiečių) ir 1938 m. knygnešių garbei Vilks Baryje jis surengė pantomimos spektaklius. Kažkodėl rašytiniuose šaltiniuose klaidingai rašoma, kad „1917 m. Miliauskas nufilmavo savo inscenizuotą veikalą (pirmasis lietuviškas filmas JAV).“ Iš tikrųjų buvo kiek kitaip...
„Nauji krutantieji paveikslai! Lietuviu naujai uszsidejusiu bendrove atsiszaukia prie JUS, BROLIAI LIETUVIAI IR LIETUVAITES, atsilankyti ant musu KRUTANCZIU PAVEIKSLU grynai paimtu isz Lietuviu Amerikiecziu gyvenimo. Apart to pamatysite ir dabartines baisios Europoje KARES, ir puikius kitu szaliu paveikslus...“ (kalba netaisyta – aut. past.). Toks stambių raidžių plakatas 1916 m. gruodžio 31 d. kvietė Vanamio miestelio lietuvius į Kizio ir Kvietkausko bendrovės kino seansą. Tai vienintelis išlikęs dokumentas, bylojantis apie šios firmos bandymus kurti lietuvišką kiną Amerikoje. William Kvetkas-Kvietkauskas, gimęs 1894 m. Vilks Baryje, nebuvo joks kino operatorius – jis buvo energingas jaunas lietuvis patriotas, veikęs Tautos fondo ir Lietuvos vyčių organizacijose. Tačiau jo giminaitis Antanas Kizis buvo pramokęs valdyti kino projektorių, ir jaunuoliai nutarė pasinerti į naują dar net Amerikoje meno sritį – kinematografiją. Tai buvo 1916 metų vasarą. Vyrukai nutarė sudaryti būsimas kino seansų programas iš dviejų dalių – pasaulinių įvykių kronikų ir lietuviškų aktualijų. Pasaulio įvykių kronikas jie išsinuomodavo iš amerikiečių filmų platintojų („Gyvenimas Kinuose“, „Szveicarijoj zaislai ziemos laike“, „Egypte kelione nug Kartagijos in Tunis“, „Holandijoj Vollendam“, „Ryme Popiezius Pius X“, „Indijoj paprocziae gyventoju“, „Turkijoj szventinyczios ir rumai“, „Italijoj luotai“). Tačiau svarbesnis seansų akcentas buvo jų pačių nufilmuotos aktualijos – lietuviškos kino kronikos: „Lietuviu Vycziu 4tas kongresas Wilkes-Barre PA“, „Treczia Lietuviu diena Valley View parke liepos 4ta d. 1916 m.“, „Imtynes A. Kundroto ir M. Wallo“, „Muszytynes L. Pikuna ir R. Shappert“. Seanso kulminacijos viršūnė – „vienatinis veikalas pasaulyje lietuviu artistu suosztas „Meile ir turtas“ komedija krutamuose paveiksluose“. Filmo veiksmas vyksta Navickų (kunigo Miliausko mamos tėvų) ūkyje. Kad filmas pasirodytų ekrane, keli entuziastai sudėjo reikalingą sumą: 100 dolerių paaukojo kunigas Juozas Miliauskas, 25 – Johnas Bunakas, 200 – projekto sumanytojas Williamas Kvetkas. Jie ne tik pirko reikalingą rekvizitą, bet ir samdė amerikietį – profesionalų kino operatorių iš Filadelfijos. Filmo scenarijų parašė kunigas Juozas Miliauskas, o aktoriai parinkti iš jo vadovaujamos „Amerikos lietuvių muzikalinės draugystės“ Pensilvanijoje trupės: Mary Kizis (Onutė), Williamas Pilkonis (Vincukas), Catherine Kizis (motina), Frankas Waranovage’as (tėvas), Julia Mikulis ir Mary Kanauskas. Įdomu, kad filmo sumanytojai ir atlikėjai buvo dvi šeimos: Kvietkauskų (Williamas – sumanytojas, jo žmona Catherine Kizis-Kvetkas filme vaidino motiną) bei Kizių (Mary atliko Onutės vaidmenį, o Mary brolis buvo šios bendrovės bendrakūrėjas ir kino mechanikas). Kita detalė – naujametinis seansas vyko Franko salėje, kurios savininko anūkas buvo kunigo Miliausko sūnėnas. Filmo premjera tačiau įvyko ne Vanamyje, o Pitstone. Rengėjai per premjerą uždirbtus 75 dolerius paaukojo Tautos fondui. Vėliau šis filmas buvo rodomas Skrantone, Vilks Baryje, Liucerne bei kitose Pensilvanijos lietuvių kolonijose. Filmą matė ir Niujorke gyvenantys lietuviai. Anot W. Kvetkaus ir Mary Kizis, „Meilė ir turtas“, ko gero, buvo paliktas Niujorke kokioje nors lietuviškoje bažnyčioje... Užmirštas, neatsiimtas ir, matyt, išmestas į šiukšliadėžę. Toks, deja, buvo tragiškas likimas pirmam lietuviškam vaidybiniam kino filmui, sukurtam lietuvių išeivių saviveiklininkų 1916 m. vasarą Pensilvanijoje.
