Kelių pavidalų miestas

Rainerio Wernerio Fassbinderio jubiliejus Frankfurte prie Maino

Raineris Werneris Fassbinderis filmuojant „Berlynas. Aleksandro aikštė“
Raineris Werneris Fassbinderis filmuojant „Berlynas. Aleksandro aikštė“

Kas pirma ateina į galvą, pagalvojus apie Frankfurtą prie Maino? Tai didžiausias Vokietijos, o ir visos Europos finansų centras, vieta, kur vyksta didžiausia ir svarbiausia pasaulyje knygų mugė, veikia vienas didžiausių pasaulio oro uostų. Kiek ilgiau šiame mieste pabuvęs pajunti, kad kažkas trikdo žiūrint į dangų. Staiga dingteli: dangaus be lėktuvo vaizdas. Kada tik pažvelgsi į dangų virš Frankfurto, erdvėje pamatysi judantį lėktuvą.

Žinoma, Frankfurtas dar yra svarbiausio vokiečių rašytojo Johanno Wolfgango von Goethe’s gimtasis miestas, apie tai primena rašytojo paminklas centrinėje miesto aikštėje, jo vardo universitetas ir gimtajame name įkurtas muziejus.

Pradžiai tiek apie Frankfurtą prie Maino. Bet tai miestas, kurį stebint ir įsigyvenant jame ima atrodyti, kad jis yra ne tik kai kurių didžiojo vokiečių romantiko, rašytojo Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmano tekstų veiksmo vieta, bet ir dar vienas fantasmagoriškas personažas, gyvenantis dviejų lygių gyvenimą, turintis kelis pavidalus. Vienas – įprastas, užsiėmusių šiuolaikinio didmiesčio gyventojų, kitas – leidžiantis regėti netikėtas įdomybes, kur realios tikrovės detalės su vaizduote susipina keliais sluoksniais.

Ar Frankfurtas prie Maino yra kino miestas? 1949 m. jame įkurtas seniausias Vokietijoje kino institutas (Das Deutsche Filminstitut), šalia jo veikia kino muziejus, pristatantis ir kino istoriją, ir šiuolaikinius kino reiškinius. Kai ten lankiausi, veikė didžiulė paroda „Films and games“ kino ir kompiuterinių žaidimų sąsajoms atskleisti. Daug dėmesio šioje institucijoje skiriama jaunųjų žiūrovų ugdymui. Edukacinės programos, ekskursijos, kūrybinės dirbtuvėlės, specialios filmų programos vaikams, vaikų kino festivaliai – tai kasdienė, o ne proginė veikla, pritraukianti ateiti čia kiekvieną (!) miesto mokyklos klasę. Kino institutas ir muziejus įsikūrę prie Maino, ilgoje krantinėje Schaumainkai, kur yra ir gausybė puikių miesto muziejų.

Šiuose kino namuose veikia ir nedidelis kino knygynas, kur taip pat nepamiršta, kad čia kažką įdomaus turi rasti ir mažasis lankytojas. Patrauklios, išradingos knygutės, kino principą – užfiksuotą laike judesį – perteikiantys žaisliukai guli šalia rimtų kino leidinių ir filmų diskų. Knygyno centre – lentynos leidinių ir filmų, skirtų režisieriui Raineriui Werneriui Fassbinderiui (1945–1982), kurio 70-metis šiemet minimas visame pasaulyje. Beje, ta proga Frankfurto kino muziejus išleido puikų albumą, skirtą kostiumų dailininkei Barbarai Baum, kuri sukūrė įspūdingus kostiumus Fassbinderio filmams „Lili Marlen“ („Lili Marleen“, 1981), „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ („Die Ehe der Maria Braun“, 1979), „Efė Brist“ („Effi Briest“, 1974), „Berlynas. Aleksandro aikštė“ („Berlin. Alexanderplatz“, 1980) ir daugeliui kitų.

Ar šis išskirtinis kino muziejaus dėmesys didžiam vokiečių kino kūrėjui – tik pagarbos ženklas jubiliejaus proga, ar R.W. Fassbinderį, kurį sinefilai dažniausiai vadina RWF, su šiuo miestu siejo kas nors daugiau?

***

Fassbinderis dirbo – filmavo, vaidino, rašė, statė spektaklius – daugelyje Vokietijos miestų: Miunchene, Brėmene, Kelne, Berlyne, Hamburge, Frankfurte ir kt. Iš visų miestų su juo labiausiai, žinoma, siejamas Miunchenas. Čia režisierius užaugo, ilgiausiai gyveno ir dirbo. Miunchene jis ir mirė – vasaros naktį, prieš tuščiai mirgantį televizoriaus ekraną, su smilkstančia cigarete rankose, aplink buvo išsklaidyti naujo filmo scenarijaus lapai. Kaip taikliai pasakė jo ilgametis asistentas ir draugas: „Jis mirė nuo darbo perdozavimo.“ Fassbinderis mirė neįtikėtinai jaunas – trisdešimt septynerių, sukūręs per keturiasdešimt filmų! O kur dar kiti darbai – jis pats vaidino, prodiusavo, rašė, dirbo teatre, TV, radijuje.

Kitas svarbus Fassbinderio gyvenimo miestas – Berlynas. Šiame mieste jis nesėkmingai bandė įstoti į kino mokyklą. Berlyne daug filmavo, taip pat ir savo mylimą filmą „Efė Brist“, ir kai kurias monumentalaus darbo – trylikos dalių su epilogu filmo „Berlynas. Aleksandro aikštė“, sukurto pagal garsaus vokiečių rašytojo Alfredo Döblino to paties pavadinimo romaną, – scenas. „Mano gyvenime, kaip jį galiu vertinti dabar, buvo tokių poelgių kaip romane „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Mano galvoje, širdyje, sieloje“, – sakė Fassbinderis. Dar paauglystėje perskaitytas Döblino romanas režisierių giliai sukrėtė. „Taip susiklostė, kad daugelyje filmų įpyniau daug, jei taip galima pavadinti, šio romano citatų. Kažkada per tris dienas peržiūrėjau visus savo filmus. Ir vėl – šįsyk mane tai suglumino – konstatavau, kad mano darbuose tokių citatų buvo kur kas daugiau ir dažniausiai citavau pats to nejausdamas“, – prisipažino režisierius. Jo nuomone, šiame kūrinyje matomas visas sudėtin- gas, monumentalus Vokietijos paveikslas.

Frankfurtas prie Maino taip pat tapo reikšmingu Fassbinderio gyvenimo miestu. Čia jis statė spektaklius, pats vaidino (tiksliau, repetavo Jago vaidmenį „Otele“), nufilmavo kelis filmus. Čia ir įvyko didysis skandalas, po kurio režisierius net paskelbė norintis emigruoti į Ameriką.

1974 m. liepą Fassbinderis pradėjo vadovauti Frankfurto municipaliniam teatrui „Theater am Turm“ (TAT, „Teatras prie bokšto“). Jis dirbo ten aštuonis mėnesius iki 1975-ųjų kovo. Šis teatras, įkurtas 1953 m. Frankfurto švietimo sąjungos (Frankfurter Bund für Volksbildung), nuo 1963 iki 1995 m. veikė buvusiame suaugusiųjų švietimo pastate, prie Ešenheimo bokšto – išlikusios XV a. Frankfurto gynybinės sienos dalies. Šiandien šiame pastate įsikūręs daugiasalis kino teatras „CineStar Metropolis“.

Vokiečių rašytojo ir politiko Gerhardo Zwerenzo romano „Žemė netinka gyventi kaip ir Mėnulis“ („Die Erde ist unbewohnbar wie der Mond“, 1973) motyvais Fassbinderis parašė pjesę „Šiukšlės, miestas ir mirtis“ („Müll, die Stadt und der Tod“). Fassbinderis norėjo kurti filmą, bet nepavyko sumanymo įgyvendinti, todėl pastatė pjesę Frankfurte. Tačiau premjeros nerasime užfiksuotos teatro metraštyje – spektaklis buvo uždraustas pos kambaus antisemitinio skandalo ir kilusių protestų, o pjesės tiražą leidykla sunaikino.

Vienas iš pjesės personažų buvo turtingas, įtakingas miestelėnas, įtariamas nešvariais nekilnojamojo turto sandoriais. Neteisėtai griaudamas senus namus ir statydamas naujus, jis tikėjosi, kad jo – žydo Vokietijoje – niekas nedrįs liesti. Personažas taip ir vadinosi – Turtingas Žydas.

Pjesės herojai – šiuolaikiniai Frankfurto gyventojai, vokiečiai ir žydai, – yra išsaugoję tuos pačius stereotipinius įsivaizdavimus vieni apie kitus ir žiūri tik sau naudos. Vokiečiai „neatsimena“ nacistinės praeities, tvirtina tik vykdę įsakymus, ir dabar „neleis savęs sunaikinti aplinkybėms, kurios visai ne jų“, o žydai, spekuliuodami vokiečių kaltės jausmu, kraunasi turtus. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą ne tik Frankfurte, kur nuo seno gyvena didelė žydų bendruomenė, bet ir visoje Vokietijoje, tada tik pradedančioje suvokti savo kaltę dėl Holokausto. Fassbinderis ir nacizmą, ir Holokaustą laikė daugelio priežasčių pasekme, „seniai besikaupiančio pūlinio prasiveržimu vokiečių visuomenėje“, bet ne nežinia kodėl Vokietijoje įvykusiu „nelaimingu atsitikimu“. Kaltinimai antisemitizmu įsiutino režisierių. Kaip vokietį, šis klausimas jį ypač žeidė. Prieš Fassbinderį nukreiptas agresyvus puolimas (pvz., pjesėje cituojami nacių pasisakymai buvo traktuojami kaip autoriaus nuomonė) buvo toks stiprus ir taip jį sukrėtė, kad, manoma, net paskatino išbandyti kokainą. Per porą metų Fassbinderis rimtai į jį įjunko.

Pastatyti filmą pagal šią „pavojingą“ pjesę jis pasiūlė senam artimam savo draugui Danieliui Schmidtui. Taip atsirado filmas „Angelų šešėlis“ („Schatten der Engel“, 1976), kurio premjera, lydima Izraelio delegacijos protestų, įvyko Kanų festivalyje.

Fassbinderis su Schmidtu susipažino stodami į Berlyno kino mokyklą, į kurią Schmidtą priėmė, o Fassbinderio – ne. Tačiau nepalankiomis aplinkybėmis užsimezgusi draugystė nenutrūko, tęsėsi ilgus metus. Fassbinderis jį laikė vienu geriausių draugų (po vestuvių su aktore Ingrid Caven net pasiėmė Danielį į „medaus mėnesio“ kelionę), nors vis traukdavo per dantį už jo buržuazinę kilmę).

Filme „Angelų šešėlis“ vieną pagrindinių vaidmenų – žiaurų sutenerį, tampantį auka, suvaidino pats Fassbinderis. „Kelionė į liūdesio bedugnę“ – taip turėjo vadintis neparašytas Rainerio romanas. Tokia melancholija iš jo sklinda ir šiame filme.

 Kitas skandalingas kaltinimas Fassbinderiui taip pat susijęs su Frankfurtu, tiksliau, šiame mieste nufilmuotu filmu „Trylikos mėnulių metai“ („In einem Jahr mit 13 Monden“, 1978). Kaip ir kiti, šis režisieriaus filmas nufilmuotas greitai – per 25 dienas, 1978-ųjų liepą ir rugpjūtį. Beje, viena svarbiausių scenų filmuota netoli Ešenheimo bokšto, netoli TAT. Po premjeros režisierių, niekada neslėpusį savo homoseksualumo, apšaukė homofobu... Kodėl?

Kine homoseksualumas tada dažniausiai buvo rodomas kaip problema arba, atvirkščiai, koks nors homoseksualus herojus parodytas komiškai. Fassbinderis filmuose rodė, kad homoseksualumas nėra problema, o tiesiog egzistuojantis reiškinys. Filme „Trylikos mėnulių metai“, pasakodamas skausmingą transseksualo Ervino-Elvyros meilės istoriją, režisierius teigė: „Anksčiau, kai dar kūriau filmus, kuriuose mažumų atstovai buvo geri, o kiti – blogi, mano filmus labai vertino. Bet kai man kilo daug teisingesnė mintis – parodyti mažumas tokias, kokios jos tapo dėl visuomenės, visą ydingą jų elgseną, mano filmai staiga ėmė nebepatikti. Su mažumomis mane sieja nepaaiškinama simpatija.“ Matyt, čia ir slypėjo priežastis, dėl ko Fassbinderis tapo „homofobu“.

Dar vienas per 20 vasario ir kovo dienų 1975-aisiais Frankfurte nufilmuotas Fassbinderio filmas – „Motušė Kiuster eina į dangų“ („Mutter Küsters’ Fahrt zum Himmel“). Pagyvenusi našlė Ema Kiuster atsiduria politinio ir žiniasklaidos skandalo centre, kai jos vyras, daug metų dirbęs gamykloje darbininkas, paskelbus apie masinį atleidimą, nušauna viršininką ir nusišauna pats. Iš vargšės moters tragedijos pelnosi visi – politikai, žurnalistai, net jos šeima. Filmas turi dvi pabaigas: JAV skirta optimistiškesnė, romantiška, Vokietijai – tragiška, negailestingai kritikuojanti šiuolaikinės visuomenės savanaudiškumą.

„Motušė Kiuster eina į dangų“ kartu su filmu apie teroristinę organizaciją „Trečioji karta“ („Die dritte Generation“, 1979) ir Fassbinderio novele filme „Vokietija rudenį“ („Deutschland im Herbst“, rež. Volker Schlondorff, Rainer Werner Fassbinder, Alexander Kluge, Edgar Reitz, Alf Brustellin, Hans Peter Cloos, Beate Mainka-Jellinghaus, Bernhard Sinkel, Katja Rupe, Maximiliane Mainka, Peter Schubert, 1978) buvo atsakas į tuometinę Vokietijos politinę situaciją. Tačiau ne todėl šie ir kai kurie kiti Fassbinderio filmai vadinami politiniais ar socialiniais. Jis sugebėjo parodyti mažų žmonių dideles dramas tų reikšmingų politinių ir socialinių pokyčių laikais. Režisierius sakė: „Aš nemėtau bombų, aš kuriu filmus.“ Jis nebijojo savo filmuose atskleisti pokarinės Vokietijos skaudulių. Sukrečiančiai atvirai ir negailestingai rodė visuomenės socialinius mechanizmus, negailestingai traiškančius žmogaus jausmus: „Mano filmų tema buvo ir liks ta pati: jausmų prievartavimas ir išnaudojimas sistemoje, kurioje mes gyvename. Pasikeitė tik priemonės, tik forma, per kurią nuolat bandau peržengti.“

Vokiečių kino istorijoje yra daug talentingų asmenybių, ir beveik kiekvieno jų kūryba ir gyvenimas padėtų suvokti šalį ir sudėtingą jos istoriją. Tačiau XX a. 7–9-ojo dešimtmečių, o iš esmės ir visos XX a. antrosios pusės Vokietiją pirmiausia atrandame Fassbinderio filmuose. Kodėl?

„Kada nors filmai turi liautis buvę filmais ar istorijomis ir atgyti, kad paklaustum, o kaip tai susiję su manimi ir mano gyvenimu“, – sakė režisierius. Jo filmai būtent taip ir padarė – sukurti beveik prieš keturiasdešimt metų, jie nepaleidžia. Kartais vis peržiūrimi ar atrandami iš naujo tie filmai atgyja ir klausia, kas vyksta su mumis, su mūsų gyvenimais. „Žiūrėdamas jo filmus, jautiesi pats juose atspindėtas“, – yra sakęs Schmidtas.

Fassbinderis, kaip turbūt joks kitas didis režisierius, buvo atviras įvairioms įtakoms. Jis ne žongliravo sinefiliškomis citatomis, o buvo tiesiog persiėmęs jam patikusių menininkų estetika. Jis mokėsi kino žiūrėdamas svetimus filmus – Fassbinderio kino mokykla buvo kino salė, kurioje jis nuo vaikystės kasdien žiūrėdavo po kelis filmus. Atvirumas įvairioms žmogiškoms ir estetinėms įtakoms ir nulėmė vis besikeičiantį jo stilių. Fassbinderis judėjo įvairiomis kryptimis. Už ko nors „užkliuvęs“ jis keitėsi, todėl režisieriaus kūryba pasižymi temų bei žanrų įvairove. 1970 m. Miuncheno kino muziejuje pamatęs nedidelę 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje pradėjusio kurti, bet netrukus į JAV emigravusio režisieriaus Douglaso Sirko retrospektyvą, Fassbinderis ėmė kurti melodramas. Jis perkėlė į ekraną įvairių laikų ir stilių tekstus: Theodoro Fontane’s, Henriko Ibseno, Carlo Goldoni, Vladimiro Nabokovo, Jeano Genet ar Antonino Artaud. Suformuotas įvairiausių įtakų, Fassbinderis tapo puikiu jį supančios epochos atspindžiu. Gal neatsitiktinai jis filmuose taip mėgo naudoti veidrodžius. Fassbinderiui būdinga žiūrėti ne tiesiai į žmones, bet į jų atvaizdą. Tuomet atsiranda lūžis, atstumas.

Garsus kino operatorius Michaelis Ballhausas, nufilmavęs su Fassbinderiu per 16 filmų, interviu, duotame režisieriaus 70-mečio proga, pabrėžė: „Raineriui rūpėjo Vokietija ir jis rodė jos vaizdus. Jis atskleidė įvairiausias visuomenėje susikertančias sroves, tai, kas sklandė ore. Tai paaiškina, kodėl kai kurie jo filmai nebeaktualūs, o kiti – svarbesni nei bet kada anksčiau. Savo Vokietijos vaizduose jis rodė vadinamųjų mažųjų, taip pat dėl odos spalvos ar seksualinės orientacijos diskriminuojamų žmonių gyvenimą.“

„Jei kas nors pasakė ką nors apie 8-ojo dešimtmečio Vokietiją, kas išliko svarbu iki šiol, – tai Raineris. Bet kartu jis buvo kažkoks svetimas, tolimas...“ – prisimena ir Schmidtas.

Iš taiklių pastabų ir gilių žmogiškų išgyvenimų Fassbinderis sudėliojo negailestingą XX a. antrosios pusės istoriją. Kai jis mirė, vokiečių spauda, ne itin jį mylėjusi ir vertinusi, rašė: „Mirė mūsų Balzacas.“ Ir nelabai klydo – jo kūryba iš tiesų yra „žmogiškoji komedija“. Jis buvo iki galo atviras, nebijojo apnuoginti ir apsinuoginti (net tiesiogine prasme) savo filmuose. Nebijojo jausmų, nebijojo paprastumo.

„Aš už tai, kad daryčiau paprastus dalykus. Bet nuostabius. Man atrodo, kad kuo istorijos paprastesnės, tuo jos tikresnės. Laikausi nuomonės, kad kiekvienas žiūrovas turi pripildyti jas savo paties realybės. Tokią galimybę jis ir turi, jei istorija paprasta. Man tiesiog atrodo, kad žmonės turi rasti savo būdą istoriją plėtoti“, – sakė režisierius.

Visiško atsidavimo jis reikalavo ir iš aplinkinių. Kolegos, bendražygiai Fassbinderio gyvenime reiškė labai daug. Jis dirbo su tais pačiais žmonėmis: nuolatinis jo operatorius buvo Ballhausas, kompozitorius – Peeras Rabenas, aktoriai – Hanna Schygula, Kurtas Raabas, Caven, Irm Hermann, Margit Carstensen. Jų santykiai buvo ilgalaikiai, labai artimi, bet todėl ir itin sudėtingi. Tas prievartos, vieno žmogaus valdžios kitam klausimas, taip režisierių dominęs filmuose, persikėlė ir į filmavimo aikštelę. Sunkų charakterį, matyt, išugdė vaikystė be tėvo, nesutarimai su patėviais, vienišumas. Begalinis meilės, žmogiškos šilumos troškimas padarė Fassbinderį labai pažeidžiamą, o vėliau jis ėmė žeisti tuos, su kuriais dirbo, kuriuos meiliai vadino „mano šeima“.

Fassbinderis tobulai atitiko „prakeiktojo poeto“ įvaizdį, kovą su nepakenčiamai netobulu pasauliu pradėjęs nuo kovos su savimi. Neslepiantis savo homoseksualumo, alkoholikas, narkomanas, be galo prieštaringa ir sudėtinga asmenybė. Artimi bendražygiai, draugai vadino Fassbinderį tironu, provokatoriumi, despotu, bet vieningai pripažino, kad jis yra genijus. Režisierius pats sakė: „Žinau, kad mano kritikai dažnai laiko mane psichopatu, bet, man regis, jiems psichoterapeutas reikalingas labiau – galų gale filmuose aš galiu atsikratyti to, kas slegia ir sunkina man gyvenimą.“

Įtakingasis prancūzų kino žurnalas „Cahiers du cinéma“ prieš dešimtmetį, t. y. minint Fassbinderio 60-metį, jam skirtą numerį pavadino „Žmogėdros galaktika“. Turbūt niekas kitas kine taip negailestingai nesugebėjo „išmėsinėti“ ir parodyti prieštaringo žmogaus vidinio pasaulio, tarpusavio santykių, konfliktų (atmintyje iškyla metaforiška skerdyklos scena filme „Trylikos mėnulių metai“). Kitas taiklus šio pavadinimo žodis yra „galaktika“, nes Fassbinderis ir buvo, ir liko ištisa galaktika kino pasaulyje – nepasiekta, į nieką nepanaši, iki galo neperprasta.

Frankfurtas prie Maino, 2015 m. rugpjtis–rugsjis