Odinis švarkas visuomet ką nors reiškia
Apie naują Aki Kaurismäki filmą – pagrindinių vaidmenų atlikėjai Alma Pöysti ir Jussi Vatanenas
Kine vis rečiau pasitaiko tokių grynų, gerąja prasme paprastų istorijų.
Alma Pöysti: Tai daug išmokanti ir tam tikra prasme net apvalanti patirtis.
Ar turėjote varžyti savo aktorinę prigimtį?
A. P.: Į Aki filmavimo aikštelę reikia ateiti tyram, susilieti su ja, įsileisti kino kamerą. Reikia kuo švelnesnės odos.
Turėtų būti šiek tiek keista, nes sėdite vietoje, panašioje į senienų krautuvę.
A. P.: Tai paradoksas.
Filme jūs abu turite labai mažai dialogų, Kaurismäki filmuose nėra vietos ekspresyviai vaidybai. Bet jūsų personažai itin stiprūs ir įsimintini, panašesni ne į paprastus darbininkus, o į kino žvaigždes.
A. P.: Kai esi iš Suomijos – daug kas už dyką.
Jussi Vatanen: Noriu pridurti, kad filmo centre – meilė. Yra daugybė būdų, kaip ją išreikšti arba sulaikyti, o šiuo atveju, kaip kažkas pasakė, tai pati droviausia meilės istorija pasaulyje, droviausia romantinė komedija. Vienas bučinys į skruostą, vienas rankos spustelėjimas ir vienas bučinys į kaktą. Tiek tarp jų teįvyksta.
A. P.: Ir sykiu jie stato savo gyvenimą ant kortos. Rizikuoja įsimylėti. Tam reikia daug drąsos.
J. V.: Nes jie nebe paaugliai. Tai žmonės, jau matę gyvenimo. Du žmonės, gyvenantys visiškoje vienatvėje, suteikė šansą meilei.
Ar tikrai jie tokie vieniši?
A. P.: Labai džiaugiuosi, kad Ansos gyvenime atsirado šuo. Nes iš pradžių ji tikrai gyveno vienišės gyvenimą. Bet yra ir judviejų kolegos, kurių palaikymas tarsi kuria savanorišką šeimą. Abu jie turi po draugą ir tos draugystės yra tikros. Nepaisant to, Ansa eina miegoti viena, savo buto vienatvėje.
Be meilės filme svarbi ir darbo tema, tačiau darbas čia tik duoda pinigus, nieko daugiau iš jo nesitikima.
A. P.: Taip, ir man labai svarbu, kad tema plėtojama pabrėžiant tam tikrą darbo klasės orumą. Net kai gerai atlieki savo darbą ir esi atleidžiamas, susirandi naują. Ir vėl baigiasi ne taip jau gerai, bet tu vis tiek nepasiduodi – vėl išdidžiai imiesi ko nors naujo.
Apibūdinkite Aki Kaurismäki filmavimo aikštelėje. Kaip jis režisuoja?
A. P.: Jis tikrai turi savo unikalų, į nieką nepanašų būdą.
J. V.: Galima sakyti, kad viskas prasidėjo dar tada, kai augome žiūrėdami Aki Kaurismäki filmus. Tie filmai mūsų kraujyje, Suomijoje jie tam tikra prasme mus formuoja. Jie itin suomiški, ir mums gana paprasta prisitaikyti prie jų pasaulio. Kas tai? Sunku pasakyti. Atmosfera, estetika, muzika, humoras, personažų ypatybės.
A. P.: Jis jau tiek metų režisuoja, žino viską. Aki dėmesingas kiekvienai detalei ir meistriškai valdo visumą, kuriančią vaizdą kadre. Sykiu jis labai gerbia komandą, su kuria dirba jau daugiau nei 40 metų. Su ja nereikia daugžodžiauti. Kartais užtenka švilptelėti, ir prožektorius centimetrą pasikreipia. Filmavimo aikštelėje smagu ir jauku, tarsi būtum šeimoje, kur visi vienas kitą pažįsta kaip nuluptą. Kai tave pakviečia į tokią šeimą, jautiesi gavęs dovaną. Man tai tik antras kartas su juostine kamera, dažniausiai filmuojama skaitmenine. O tai visai kas kita. Yra daug pagarbos pačiai juostai – jos negalima švaistyti. Todėl Aki aikštelėje valandų valandas statomi kadrai, ir kai jau viskas parengta, kai visi tiksliai žino, ką daryti, yra tik vienas dublis. Žinoma, jei nieko nenumatyto neįvyksta, nenukrenta kokia nors lempa arba mes nepasakome ko nors kvailo. Bet dažniausiai taip nebūna, ir tas vienintelis dublis yra tai, ką pamatome filme.
J. V.: Todėl labai svarbu tą akimirką įvertinti.
Ar įtampos dėl to kyla daugiau, ar mažiau?
A. P.: Žinoma, daugiau. Nes negalima klysti.
O kaip jis dirba su aktoriais, ar yra vietos improvizacijai?
J. V.: Kartais Aki gali ir labai tiksliai parodyti, ką daryti, nes nori tam tikro ritmo. Jis prašo specifinės eisenos arba kaip nors ypatingai paimti bokalą alaus.
A. P.: Tai labiausiai susiję su filmo ritmu. Kad vėliau nereiktų daug montuoti, jis montuoja kino aikštelėje, suplanuoja dar prieš filmavimą, todėl svarbu iškart viską padaryti teisingai.
Matyt, būna daug repeticijų?
A. P.: Visai nebūna. Galbūt mes išbandome tam tikrus judesius ar ritmą, tai, kas turi būti tikslu, tačiau niekada nerepetuojame pačių scenų.
O kaip atrodo Aki scenarijai? Iš dialogų taupumo galima spėti, kad jie trumpi?
A. P.: Šio filmo scenarijus buvo labai aiškus. Nors dialogų ir nedaug, jame daug veiksmo ir aplinkos aprašymų. Pavyzdžiui, apie moterį, kuri dirba bare, parašyta, kad ji čia stovi daugiau nei trisdešimt metų ir greičiausiai stovės iki savo gyvenimo galo. Ir kai žiūri filmą, pagalvoji, kad būtent tai tiksliai ir perteikia jos vaidmuo. Toks yra visas scenarijus, taigi nereikia nieko prikurti ir išsidirbinėti. Jis labai aiškus.
Ar galėtumėte prisiminti darbo pradžią, tą akimirką, kai prisijungėte prie projekto.
J. V.: Mums paskambino prodiuseriai ir paklausė, ar norėtumėme susitikti su Aki Kaurismäki vakarienės, jis turi naują projektą, apie kurį nori pasikalbėti. Tą akimirką buvo sunku patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Nė vienas to nesitikėjome.
A. P.: Iš esmės jis pats atliko kastingą. Viskas įvyko kažkaip labai lengvai. Anot gando, jis buvo matęs ankstesnius mūsų vaidmenis.
Anksčiau jo filmai buvo itin politiški, o šis atrodo švelnesnis, nors per radiją nuolat girdisi naujienos apie karą Ukrainoje.
A. P.: Jo filmai visada labai politiški. Ypač kalbant apie darbininkų klasės padėtį šiandien. Svarbu, kad jis kalba ne apie, tarkim, septintąjį dešimtmetį, o apie dabartį ir tai, kaip viskas kartojasi. Aki filmuose pasaulis yra toks, kokį jį mato žmonės. Jis akylai seka žinias, meną, stebi aplinką.
Filmo tonacija gana melancholiška, bet stipri ir absurdo linija. Kaip jums sekėsi tai suderinti?
A. P.: Kai jau esi ten, belieka pasitikėti situacija ir scenarijumi. Juk sakoma, kad anekdotų negalima pasakoti juokiantis, nes juos sugadinsi. Kai esi rimtas, atsiranda kita juoko dimensija. Aki puikiai jaučia ir mato gyvenimo absurdą. Ir tai atsispindi jo kino kūrimo būduose.
J. V.: Aktoriui labai svarbu būti nuoširdžiam. Ir tikram. Tada įmanoma būti tragiškam ir juokingam tuo pačiu metu, net be ilgų dialogų. Aki yra kelių eilučių meistras. Jo dialogai tarsi poezija. Niekam nešauna į galvą pakeisti juose nors vieną žodį. Kaip ir apskritai Aki filmuose – niekam nekyla noras ką nors juose keisti. Jie tobulai išbaigti.
Ne paslaptis, kad Aki turi bėdų su alkoholiu. Jussi, ar kalbėjotės su juo apie jūsų personažo polinkį išgerti?
J. V.: Viskas buvo scenarijuje. Vienoje vietoje parašyta: „Holapa pažiūri į veidrodį, tikėdamasis stebuklo.“ Ir iš dalies tai apie jo alkoholizmą. Jis yra beviltiškoje padėtyje ir jos iki galo nesupranta. Tai Aki rašymo stilius. Eilutės pripildytos sluoksnių ir prasmių. O jis dar sakosi esąs prastas rašytojas ir vidutiniškas režisierius...
Ar matėte visus filmus, į kuriuos kviečiantys plakatai yra ant sienų Aki filme?
J. V.: Buvau matęs ne vieną – „Pamišusį Pjero“ („Pierrot le Fou“, rež. Jean-Luc Godard), „Modernius laikus“ („Modern Times“, rež. Charlie Chaplin), „Raudoną ratą“ („Le Cercle rouge“, rež. Jean-Pierre Melville), bet buvo ir atradimų.
Atmosfera ir herojų mentalitetas perteikia filmo suomiškumą, bet Kaurismäki filmai garsėja tik jam vienam būdinga estetika. Ar yra ryšys tarp jo filmų ir suomių estetikos jausmo?
A. P.: Galbūt tai tam tikras grynumas, paprastumas, aiškumas. Suomių dizainas gana lakoniškas – linijos tiesios, nėra jokių pagražinimų ar kičo. Matyt, kuo daugiau pašalini, tuo grynesnis ir paveikesnis tampa stilius. Tą galima pasakyti ir apie Aki filmus. Jis labai dėmesingas spalvoms, visada tiksliai žino, ko reikia. Žino ir ko nereikia, ir tada ta spalva būna draudžiama filmo sprendimuose.
J. V.: Todėl jo filmus galima atpažinti iš vieno kadro. Ir kai pamatai, apima namų jausmas. Aki jau seniai kuria ir kartais atrodo, kad jo filmai priklauso suomiškam mentalitetui. Jis labai prisidėjo prie Suomijos įvaizdžio užsienyje.
O kas Suomijoje kitaip nei jo filmuose?
A. P.: Dabar visur statomi prekybos centrai ir kertami miškai. Vyksta daug pokyčių ir Aki stengiasi juos užfiksuoti, užčiuopti besikeičiančią miesto dvasią. Helsinkis šiame ir kituose jo filmuose tampa personažu. Keturi dešimtmečiai jo kūrybos dabar atrodo kaip besikeičiančio miesto dokumentas. Daugybė vietų, kurias jis anksčiau filmavo, dabar atrodo kitaip. Aki yra pasakęs, kad Helsinkis – tai miestas, kuris pats save ėda.
J. V.: Aki turi vieną svarbų nesuomišką bruožą – jis visada buvo kosmopolitas, Europos arba pasaulio pilietis. Jis mąsto plačiai.
A. P.: Jis nuolat susijęs su kino istorija ir kitais kūrėjais. Jo filmus galima žiūrėti ne kartą, ir visada pamatysite ką nors nauja. Nors jie atrodo paprasti, juose labai gausu detalių ir nuorodų.
J. V.: Ir manau, kad žmonės Suomijoje dar nėra gerai to supratę. Galbūt per pastarąjį dešimtmetį kiek pasikeitė požiūris, bet anksčiau žmonės nesuvokė, koks jis universalus.
Nepaisant to, jo filmuose daug nostalgijos, ir kartais atrodo, kad jo filmų interjerai visus tuos keturis dešimtmečius nė kiek nesikeitė. Tarsi statytų paminklą senajam gyvenimui.
A. P.: Man regis, jis nuolat žaidžia su laiku. Pavyzdžiui, šiame filme yra paradoksų – herojai turi mobiliuosius telefonus, egzistuoja kompiuteriai, bet jie vis tiek užsirašo telefono numerį lapelyje. Kartu yra ir laidiniai telefonai. Sutinku, kad jo filmai primena laiko kapsulę. Jis perteikia unikalų laiko pojūtį.
J. V.: Ne veltui jis įterpė į filmą nuorodas iš Chaplino „Modernių laikų“. Pavyzdžiui, scena su dviem merginomis, dainuojančiomis bare...
Nuostabi scena. Ar tai garsi grupė?
A. P.: Tai fantastiška jauna grupė, neseniai išleidusi albumą. Pavadinimas „Maustetytöt“ reiškia Spice Girls. Tai suomiška „Spice girls“ versija.
J. V.: Aki turi talentą jungti elementus. Jis puikiai supranta, kas vyksta pasaulyje. Jis negyvena praeityje.
A. P.: Nėra jokių dulkių.
J. V.: Bet yra ir elementų iš praeities – kaip mano personažo odinis švarkas, matavomės ilgai, kol radom tinkamą.
A. P.: Odinis švarkas filme visuomet ką nors reiškia.
