Svarbiausia – jausmas

Tobiaso Nölle’s filmas „Aloysas“ šiemet sulaukė daug dėmesio Berlyno kino festivalyje ir pelnė FIPRESCI apdovanojimą. Filmą rodė „Kino pavasaris“, taip pat režisierius buvo konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narys ir pristatė lietuvių žiūrovams savo filmą. Mįslingos romantinės komedijos „Aloysas“ veikėjas – privatus detektyvas – nuolat stebi žmones ir juos slapta filmuoja. Vieną dieną kamera dingsta. Jam pradeda skambinti paslaptinga mergina, kuri siūlo išbandyti naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą.

Kuo „Aloyso“ pagrindinis veikėjas Jums artimas, kad nusprendėte apie jį sukurti filmą?

Kai rašau scenarijus, ieškau veikėjo ar istorijos, kuriems tyrinėti reikia būtent kino. Sugalvojau idėją apie privatų detektyvą, kuris tik stebi aplinkinius per vaizdo kamerą ir tarsi negyvena. Bet staiga kažkas atsuka kamerą į jį. Man atrodė, kad tai gali būti labai kinematografiškas veikėjas. Man įdomu, kur susilieja fikcija ir realybė. Galiu susitapatinti su Aloysu. Jis viską, ką nufilmuoja, parsineša namo ir sudeda kartu. Jis sujungia skirtingus žmones, kuriuos stebi, ir savaip sukuria iš viso to savo filmą.

Šveicarija pirmiausia asocijuojasi su kalnais, ežerais. Tačiau filme jų nematome, tik paprastą ir ne itin turtingą daugiabučių kvartalą.

Mane domino tokių daugiabučių anonimiškumas. Tai buvo labiau intuityvus pasirinkimas, jokio politinio pareiškimo. Tačiau už kiekvieno daugiabučio lango – didelė ir svarbi istorija. Norėjau papasakoti vieną istoriją apie už vieno tų langų gyvenantį konservatyvų privatų detektyvą. Filmas nuveda veikėją į fantaziją jo galvoje.

Lietuvoje retai matome filmų iš Šveicarijos. Kaip apibūdintumėte šveicarų kino situaciją?

Ji nėra pati geriausia. Šalyje nesukuriama daug filmų. Nedaug filmų prasiveržia į tarptautinius kino festivalius ar užsienio kino teatrus. Bet dabar ateina nauja kino kūrėjų karta, kiekvienas jų bando atrasti savo stilių. Tvyro nauja energija. Tikimės, kad viskas pasikeis. Nors, palyginti su kai kuriomis kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, su Danija ar Rumunija, smarkiai atsiliekame. Turime finansavimą ir visus kitus įrankius kinui kurti, bet gal esame pernelyg mandagūs, nedrįstame rizikuoti? Bijome pernelyg asmeniškų istorijų ir neeksperimentuojame su kino kalba. Man regis, tai labiau mūsų mentaliteto problema. Šveicarai – protingi ir išsilavinę, turi gerą humoro jausmą, poezijos pojūtį. Bet klausimas, kaip tai iš savęs „ištraukti“. Gal todėl, kad turime viską, kurti meną mums nėra egzistencinis klausimas. Man tai vienintelis dalykas, kuri noriu daryti. Jei negaliu kurti filmų, jaučiuosi siaubingai. Bet tai nėra išlikimo klausimas. Mūsų šalis labai turtinga. Pavyzdžiui, Rumunijoje man atrodo tai labiau egzistencinis klausimas, gal todėl ten gimsta daugiau filmų, kritikuojančių, pavyzdžiui, politiką.

Mūsų kino mokykla tikriausiai moderniausia visoje Europoje. Ji primena pilį: yra neįtikėtinai moderni ir didelė, bet joje nesukuriama daug idėjų, nes studentai turi viską. Kino mokykloje Niujorke, kur aš mokiausi, buvo kitaip – taip, mokykla buvo brangi, bet aparatūra – šlamštas. Filmą sukurti buvo sunkiau. Šveicarijoje gali tiesiog imti, ką nori. Toks mano atsakymas, kodėl turtinga šalis ne visada yra pati geriausia šalis kurti menui.

Kas gali pakeisti situaciją?

Man atrodo, kad jei nedidelėje šalyje yra nors vienas labai progresyvus kūrėjas, viskas pasikeičia. Jis įkvepia jaunąją kartą būti radikalesnę. Tiksliau, būti radikaliai asmeniška. Tai vienintelis šansas pasakyti ką nors kitaip. Jei sugebėsiu priartėti prie vizijos, kuri tūno mano galvoje, tada filmas tikrai bus originalus.

Viename interviu sakėte, kad „Aloysui“ siužetas nelabai svarbus, svarbesnė atmosfera.

„Aloysas“ – eksperimentas, ar filmas gali įvykti be ryškaus siužeto. Filmo atmosferą įsivaizdavau kaip kažką tarp sapno ir realybės – tarsi ta pilkoji zona, kai nežinai, kur esi. Kai atsibundi viešbutyje, užtrunki apie 10 sekundžių, kol atsimeni, kur esi. Panašų jausmą stengėmės pasiekti filme. Pasakojama istorija nebuvo tokia svarbi kaip šis jausmas. Vieniems tai patinka, kitiems ne. Tai nėra žiūroviškas filmas, jis gal labiau patinka sinefilams. Nežinau, ar Lietuvoje šis filmas pasirodė juokingas, bet Berlyne ar Šveicarijoje daug žmonių visą filmą juokiasi. Tai lengvas, melancholiškas filmas, bet man atrodo, kad jis juokingas.

Kokie filmai įkvėpė „Aloysą“?

Franciso Fordo Coppolos „Pokalbis“. Tai mano mėgstamiausias filmas. Bet jis neįkvėpė „Aloyso“ idėjos. Rašydamas scenarijų atradau „Pokalbį“ iš naujo. Tada supratau, kad abu veikėjai – Aloysas ir Haris Kaulas – labai panašūs. Net pasakiau savo aktoriui, kad pasižiūrėtų: „Gene’o Hackmano veikėjas yra tavojo tėvas.“ Mano filme tam tikroje vietoje „Pokalbis“ baigiasi ir prasideda visiškai kitoks filmas. „Aloysas“ tarsi išsiveržia iš „Pokalbio“.

Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė