Mano meilės laiškai

Jimas Jarmuschas apie naują filmą

Jim Jarmusch
Jim Jarmusch

Naujausio Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ premjera įvyko šiemet Kanų kino festivalyje. Rudenį jis pasirodys ir Lietuvos ekranuose. Laukiant filmo, siūlome režisieriaus interviu, išspausdinto savaitraštyje „Newsweek“, fragmentus. Su Jarmuschu Kanuose kalbėjosi Karolina Pasternak.

 

Prieš dvejus metus Kanuose rodėte filmą „Išgyvena tik mylintys“. Pamenu, buvote nusiminęs.

Taip, Jūs teisi. Surinkti pinigus šiam filmui buvo siaubingai sunku. Veiksmas vyko Detroite ir Tanžere, bet daug Detroito scenų turėjau filmuoti Kelne, nes taip buvo pigiau. Taip pat daug scenų reikėjo filmuoti paviljone, nors to nepakenčiu. Nesižaviu tuo, kas dabar vyksta su filmų finansavimu.

 

Kodėl?

Nesupraskite manęs blogai, tokių žaidėjų kaip „Amazon“ pasirodymas – puikus dalykas. Juolab kad jie nenuvertina filmų rodymo kino teatruose. Bet „Amazon“ – tai juk milžiniška korporacija....

 

...kuri finansavo ne tik Jūsų „Patersoną“, bet ir naujus Nicolaso Windingo Refno, Woody Alleno, Park Chan-wooko filmus. Apie tai festivalyje daug kalbama.

Noriu, kad būtų aišku: niekas iš „Amazon“ nesikišo į mano darbą. Dabar jau nebėra padalijimo į ujamus menininkus ir mus ujančius prodiuserius. Dabar kino kraštovaizdis visai kitoks. Korporacinis.

Nesidaliju pelnu su „Amazon“. Net jei „Patersonas“ uždirbs milijoną dolerių, man iš to teks gal kokie penki. Seniau, kai gaudavau finansavimą iš Japonijos, Prancūzijos ir Vokietijos, kurdavau filmą, jį parduodavome, o paskui per pusę dalijomės pajamomis. Tai buvo švarus susitarimas.

Dabar susitarimas toks, kad jei režisierius neuždirbs iš ankstesnio filmo, jis neturės kaip prisidėti prie naujo. Aš neuždirbu niekad, todėl turiu remtis finansavimu iš skirtingų šaltinių. Kai sumontavau „Išgyvena tik mylintys“, maniau, kad jau niekad nebekursiu filmų. Bet štai vėl buvome Kanuose, vėl žiūrovai reagavo.

Kalbant apie apdovanojimus, jie tikrai man nieko nereiškia. Festivaliai turėtų prasmę ir be apdovanojimų. Nes todėl, kad buvau Kanuose, Venecijoje, Berlyne ar Lokarne, galėjau ne vienus metus likti nepriklausomu kūrėju, galėjau kontroliuoti tai, ką darau.

Bet dabar kraštovaizdis toks, kad daug kartų svarsčiau, ar tebeturiu jėgų, ar ne laikas viską baigti.

 

Bet juk turėjote tapti poetu – štai kas tikrai finansiškai neįdomu!

Buvo tokių ketinimų. Poetai – mano didvyriai pirmiausia todėl, kad niekad nesutikau poeto, kuris rašytų eiles dėl pinigų. Poetai tai daro iš grynos meilės gražiai formai.

 

Ką skaitėte iš pat pradžių?

Paauglys pradėjau nuo prancūzų poezijos, vėliau atradau amerikiečių poetus Waltą Whitmaną, Hartą Crane’ą. Ir, žinoma, Williamą Carlosą Williamsą. Kai persikėliau gyventi ir studijuoti į Niujorką, Kolumbijos universitete sutikau Kennethą Kochą ir Davidą Shapiro – puikius Niujorko mokyklos poetus. Skaičiau juos visus: Franką O’Harą, Kennethą Kochą, Johną Ashbery, Davidą Shapiro, Roną Padgettą. Jų eilėraščiai buvo juokingi, gaivališki, ne visada rimti. Beje, jie patys taip pat. Kennethas Kochas kartą man davė užduotį – išversti Rilke’s eilėraštį. Jis pasakė: „Jimai, norėčiau, kad po dviejų dienų atneštum man vertimą.“ Aš atsakiau: „Kennethai, bet aš nemoku vokiečių kalbos!“ O jis: „Būtent! Tai ir svarbiausia!“ Toks buvo jų stilius.

Savo manifeste jie skelbė, kad svarbu rašyti ne pasauliui, o tik vienam žmogui. Taip, lyg darytum privačius, trumpus užrašus, o ne sakytum pamokslą. Vienas gražiausių tokio rašymo pavyzdžių man yra Williamo Carloso Williamso „This is just to say“.

 

„Patersone“ cituojate šį eilėraštį ir Rono Padgetto poeziją. Tai pats tyliausias filmas, kokį šiemet mačiau Kanuose.

Nežinau, ko iš tikrųjų norėjau, kai rašiau scenarijų. Man prastai sekasi kalbėti apie savo filmus. Kurdamas „Patersoną“, norėjau rasti priešnuodį prieš kine visur esantį veiksmą, konfliktą, neįmanomai užveržtą dramaturgiją. Mane tai išvargino, viso to jau per daug. Tai kaip su „Žvaigždžių karais“. Niekad jų nemačiau, nes kokia prasmė žiūrėti, jei žinau siužetą, personažus? Jie man įžūliai brukami kiekviename žingsnyje. Nemačiau jokio epizodo, bet ir taip sapnavau košmarus apie R2-D2!

 

Esate susijęs su Niujorku, bet naujame filme beveik atiduodate pagarbos duoklę Patersono miesteliui Naujojo Džersio valstijoje. Tačiau juk niujorkiečiai niekina Naująjį Džersį!

Niujorkiečiai į viską žiūri iš aukšto. Patersono miesteliu susidomėjau prieš kokius 20 metų, pasidariau sau vienos dienos išvyką. Jis maždaug už 40 kilometrų nuo Niujorko. Tai truputį pamiršta vieta. Alexandras Hamiltonas buvo sumanęs Patersoną padaryti pirmuoju pramoniniu miestu Amerikoje. Taip ir atsitiko – ten išaugo audimo pramonė. Vyko masiniai darbininkų streikai. 1838 metais streikavo 2 tūkstančiai darbininkų, pusė jų buvo airiai vaikai, kurie streikavo, nes dirbo 13 valandų per dieną šešias dienas per savaitę.

Dabar Patersonas – labai etniškai marga, pamiršta ir nuskurdusi vieta. Kur tik pažvelgsi, matai prieštaravimus: pūvantis, griūvantis namas, o šalia kaimynas dažo duris, atnaujina butą. Visur matyti vilties ir nevilties maišalynė. Bet nevilties mūsų filme daug mažiau, nei ten yra iš tiesų. Mums nerūpėjo kurti socialiai angažuotą kiną. Sukūrėme filmą apie poeziją. Keistas dalykas, bet iš Patersono kilo keli poetai. Williamas Carlosas Willliamsas čia vertėsi gydytojo praktika. Čia užaugo Alenas Ginsbergas.

 

Ar Jus išvargino Niujorkas?

Tai tiesa, man vis labiau gana Niujorko. Vis dar ten gyvenu, bet turiu ir mažą namą Hadsono slėnyje, Katskilyje. Ši vieta gamtos glėbyje, apylinkėse vaikšto meškos ir kojotai. Tris savaites per mėnesį gyvenu mieste, vieną – ten. Bet norėčiau sukeisti vietomis. Išsvajotas scenarijus toks: po metų tris savaites per mėnesį gyvensiu Katskilyje, vieną – Niujorke.

Niujorke dabar gyvena triskart daugiau žmonių nei 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai ten atsikėliau. Tai jau nebe taip įkvepia. Underground kultūra iš Manhatano persikėlė į Brukliną. Bet Bruklinas taip pat darosi per brangus. Netrukus, ko gero, visi pradės migruoti į Kvinsą, paskui – į Naująjį Džersį. Tas pats vyksta ir Paryžiuje – jis tapo turtuolių miestu.

 

Kaip sugalvojate ir rašote scenarijus? Nuo ko pradedate?

Metų metais kaupiu užrašus. „Patersono“ eskizą parašiau prieš 20 metų. Visą tą laiką jis pragulėjo stalčiuje. Renku medžiagą iki tos akimirkos, kai pajuntu, kad viską turiu. Tada sėdu rašyti. Vidutiniškai scenarijų rašau tris savaites. Ilgiausiai – tris mėnesius – rašiau „Negyvėlį“. Be to, manau, kad scenarijus – tai kvailiausia rašymo forma. Filmavimo aikštelėje niekad nesilaikau įsikibęs teksto. Leidžiu sau ir aktoriams improvizuoti.

 

Ar tai Nicholaso Ray’aus, kurio asistentu pradėjote, įtaka?

Taip. Nickas iškart, pačią pirmą dieną, pasakė: „Jei nori nufilmuoti tik scenarijų, kam apskritai filmuoti?“

 

Geras klausimas. Kam? Nežinau, ar esu teisi, bet „Patersone“ pajutau visiškos meninės laisvės ir nepriklausomybės nostalgiją. Jūsų veikėjas užsidirba pragyvenimui vairuodamas miesto autobusą, o eiles rašo savo malonumui.

Yra kelios kinematografininkų rūšys. Pavyzdžiui, vakar bankete kalbėjomės su ponu Parku ir paaiškėjo, kad abu esame dideli japonų kriminalinių filmų režisieriaus Seijuno Suzuki gerbėjai. Ponas Parkas man papasakojo, jog kadaise į Seulą atvežė Suzukį, surengė didžiulę jo retrospektyvą, susitikimą su žiūrovais. Jo pabaigoje vienas žiūrovas pasakė: „Noriu padėkoti jums už gražius meniškus filmus, sukurtus iš širdies.“ Režisierius atsakė: „Bijau, kad mane neteisingai suprantate. Sukūriau tuos filmus tik dėl pinigų!“

Nesu prieš filmus, kuriamus dėl pinigų, akivaizdu, kad ir iš jų gali atsirasti daug grožio. Bet tai ne mano atvejis. Jei kalbėsime apie poeziją, vien tik iš eilėraščių rašymo nepavyks oriai gyventi. Williamas Carlosas Willliamsas buvo gydytojas, Wallace’as Stevensas – draudimo kompanijos vadovas, Frankas O’Hara – MoMA kuratorius. Beveik visi didieji poetai turėjo kokį nors darbą. Kai buvau jaunas, dvejus metus dirbau fabrike, metus iš jų buvau konvejerio operatorius. Turėjau planų rašyti, nes tai buvo visiškai mechaniškas, rutininis darbas. Deja, nepavyko.

 

„Patersone“ visai nėra ironijos. Bet juk tai Jūs pradėjote kine ironijos erą, Jūsų filmai tuo garsėjo. Kas pasikeitė?

Man taip pat atrodo, kad „Patersonas“ nėra ironiškas. Nežinau. Gal jaunystėje buvau pernelyg išmintingas? Dabar man gyvenimas atrodo velniškai trapus. Mūsų yra aiškiai per daug šioje planetoje ir gamta jau kurį laiką leidžia tai suprasti potvyniais, uraganais ir kitokiais kataklizmais. Netrukus ji nušluos daugelį iš mūsų.

Mokausi priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Būti čia ir dabar. Jei tai pavyksta net kelias minutes per dieną, pradedame priimti dalykus, kurių negalime kontroliuoti.

 

Matau, kad galų gale technologija perėmė Jūsų kontrolę (ant stalelio priešais Jarmuschą guli seno modelio „iPhone“.) Turite mobilųjį telefoną, kurio ilgai atsisakinėjote.

Turiu net „iPad“, nors iki šiol neturiu nešiojamojo kompiuterio. Esu kaip tie milijonai jaunų kinų, kurie niekad neturėjo kompiuterio, o dabar turi planšetę. Ir nesupranta, ką reikia daryti su ta „pele“ ir žymekliu ant ekrano.

 

Kalbėjote apie Niujorko poetus, jų manifestą, apie tai, kad eilėraštį reikia rašyti vienam asmeniui. Taip kuriate ir savo filmus?

Būtų didelė garbė, jei kurią dieną kas nors pasakytų, kad buvau Niujorko poezijos mokyklos kino tęsinys. Jaučiu, kad mano žiūrovai sudaro uždarą grupę. Juk negali uždegti lempos, jei jos laido neįkiši į elektros lizdą, tiesa? Žiūrovai yra mano elektros instaliacija. Čia, Kanuose, šį tą supratau apie tris paskutinius savo filmus: „Išgyvena tik mylintys“, „Patersonas“ ir „Gimmie Danger“ (dokumentinis filmas apie „The Stooges“, taip pat rodytas Kanuose, – red. past.). Tam tikra prasme tai trumpi meilės laiškai paprastiems dalykams, kuriuos vertinu. Atsibundu, geriu arbatą, darau tai či, einu pasivaikščioti, paskui į darbą, t. y. užsuku į savo biurą Niujorke.

Ir dar: šie filmai apie tai, kokia didelė privilegija yra galimybė pasirinkti savo kelią gyvenime.

 

Parengė K. R.