Tėvai ir vaikai

Apkūnus, prastai kalbantis angliškai, vilkintis tamsų beformį kostiumą, atsikišusiais dantimis ir vešliu garbanotu tamsiu peruku pasipuošęs, prisistatantis ambasadoriumi, asmeniniu treneriu, verslininku Tonis Erdmanas gerai papildo šiuolaikinio Bukarešto elito vaizdelį – čia dauguma apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Tonis Erdmanas paryškina karnavališkumo ar farso įspūdį, kuris, ko gero, būdingas visų pokomunistinių šalių tikrovei.

Šiuo personažu apsimeta vokietis pensininkas Vinfridas Konradi (Peter Simonischeck), kurio duktė Inesa (Sandra Hüller) sėkmingai dirba Bukarešte verslo konsultante. Nespėjęs su ja pasikalbėti namuose, kur duktė – retas svečias, tėvas netikėtai aplanko Inesą Bukarešte. Žinoma, kaip ir visi tėvai, jis sujaukia puikiai organizuotos jaunos moters planus, eina su ja į priėmimą, veliasi į svarbius pokalbius su verslo partneriais ir net drįsta dukteriai užduoti kvailą klausimą, ar ji laiminga. Išsiųstas namo, jis staiga sugrįžta Tonio Erdmano pavidalu ir vėl bando susigrąžinti dukterį, tiksliau, sugrąžinti ją į gyvenimą iš globalių korporacijų vergijos.

Ko gero, tai ir visa vokiečių režisierės Maren Ade filmo „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, Vokietija, Austrija, 2016), šiemet sužavėjusio Kanus, istorija. Lyg ir būtų mažai beveik trijų valandų filmui, bet režisierė taip pripildo pasakojimą dialogais, detalėmis, situacijomis ir jausmais, kad net išėjus iš kino salės mintimis vis grįžti į Bukarešto gatves, tuščią prabangų prekybos centrą, restoraną „Da Vinci“ ar Inesos butą, kur vyksta jos ir tėvo žodžių mūšiai.

„Tonis Erdmanas“ – filmas apie tėvo ir dukters santykius. Režisierė leidžia įsižiūrėti į personažus, kurie iš pradžių atrodo paprasti: išsiskyręs buvęs mokytojas Vinfridas prižiūri seną motiną ir karšina šunį. Jis didžiuojasi humoro jausmu, kuris dažnai priverčia kitus pasijusti nejaukiai, kaip tada, kai į vakarėlį pas buvusią žmoną jis ateina nusigrimavęs zombiu. Inesa vakarėlyje tvarko verslo reikalus telefonu ir atrodo tikra karjeristė, besididžiuojanti savo tarptautinėmis ambicijomis. Tačiau tėvui ji vis dar maža mergaitė, kurią reikia apginti, pabarti, pamokyti.

Bukarešte viskas keičiasi. Akivaizdu, kad nepaisant pragmatiškumo ir profesinių sugebėjimų Inesa yra jautri ir jaučiasi vieniša. Tą pradeda suvokti ir tėvas – todėl Tonis Erdmanas bus jo desperatiškas būdas išlaisvinti dukterį iš nereikalingų socialinių ryšių ir korporatyvios visuomenės stereotipų – prievartos nuolat būti maloniai, paslaugiai, besišypsančiai, mandagiai ir dalykiškai. Iš kasdienės kovos už karjerą. Iš noro daryti tai, ką reikia, nesuvokiant, kad taip gyvenimas gali praeiti pro šalį.

Filmo kulminacija taps Inesos gimtadienis, iš pradžių sumanytas kaip būdas suartinti bendradarbius – vietinius ir užsieniečius. Inesa nusimes sociumo jai primestą sąlygiškumą ir pasitiks svečius nuoga, sakydama, kad tai – „naked party“. Tačiau Ade ir vėl ras būdą, kaip išeiti iš komiškos situacijos, nesupaprastindama nei filmo, nei personažų. Tėvas šiame vakarėlyje pasirodys vilkėdamas etnografinį bulgarų mitų būtybės Kukeri, valančios kelią nuo piktų dvasių, kostiumą.

Ade derina karnavališkumą, kuris siejasi ne tik su Toniu Erdmanu, bet ir su vakarėlių, brangių viešbučių erdvėmis, ir, sakyčiau, ypatingą filmo realizmą. Iš pradžių atrodo, kad ją įkvėpė „Dogmos ’95“ stilius – Patricko Ortho kamera, regis, nuolat taikosi įsisprausti tarp tėvo ir dukters, judėti kartu su jais, būti įvykių sūkuryje. Paskui supranti, kad veiksmas neatsitiktinai vyksta Bukarešte, kuris paskutiniais metais asocijuojasi su hiperrealistine rumunų Naująja banga. Prisiminimus žadina ir dokumentiškai nufilmuoti kelionės į kaimą, kur gręžiama nafta, ar nykių miesto kiemų vaizdai. Filme viskas atpažįstama – kalbos apie ES, korumpuotos šalies modernizacija, turto demonstravimas.

Simonischeckas ir Hüller vaidina puikiai, tiksliai fiksuodami kiekvieną svarbų dialogo posūkį. Tačiau, man regis, būtent dialogų scenos ir sukuria ypatingo filmo realistiškumo įspūdį, nes kamera pabrėžia erdvę – aplink tėvą ir dukterį susidarančią tuštumą, abiejų vienatvę, sutrikimą, kai viskas jau lyg ir pasakyta, bet vis dar esi tarp savo minčių ir žodžių. Gal todėl taip sunku apibrėžti, ar filmas yra komedija, ar drama, nes komiškos situacijos netenka sąlygiškumo, o filmo tragizmą taip pat nuolat užgožia juokas. Žinoma, kartais atsiranda ir dramaturginių tuštumų, tačiau jos, laimė, nesugriauna „Tonio Erdmano“ visumos. Tos visumos nesugriauna ir išmintinga pabaiga, kai tėvas netikėtai suformuluoja atsakymą į klausimą, kaip gyventi. Jis universalus ir, regis, visai įgyvendinamas.