Apie trūkinėjantį laiką

Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2016) veikėjas Simonas (Dainius Gavenonis) jau įžengė į tą amžių, kai gręžiesi į praeitį, kai nori suprasti, kas atsitiko. Kodėl gyveni ne taip, kaip įsivaizdavai jaunystėje, bendrauji ne su tais, kurie tau svarbūs, ir myli ne tuos, kurie iš tikrųjų artimi.

Pastaraisiais metais vis dažniau skamba klausimas, kas atsitiko, kad gražus naujosios nepriklausomos Lietuvos projektas nepavyko. „Senekos dienoje“, regis, jis taip pat nuskamba, tik netiesiogiai. Simono sau užduodamiems klausimams antrina nostalgiškai, bet kartu ir pakiliai parodytas Baltijos kelias, kai kamera ne tik vingiuoja keliu ir stebi susikibusius žmones, bet ir pakyla aukštyn kartu su lėktuvu, iš kurio mėtomos gėlės. To bendrumo jausmo ir visuotinio pakilimo jau nebeliko.

Kasdienė tuštybės mugė, kurioje dalyvauja Simonas, „Senekos dienoje“ parodyta negailestingai ir tiksliai: užtenka kelių epizodų, kad ir idiotiškos televizijos laidos, kurioje kalbinama Larisa Kalpokaitė. Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad filmo herojus – tiesiog gyvenimo vidurio krizę išgyvenantis keturiasdešimtmetis. Akivaizdu, kad jis sėkmingas žmogus, turintis mėgstamą profesiją, darnią šeimą, gražų butą, draugų, su kuriais linksminasi jaukiose Vilniaus kavinėse. Toks gyvenimas primena kokio nors liberalaus politiko skelbiamą idealą, kuris man asocijuojasi su lietuviškomis reklamomis – jų herojai myli maistą, batus ir kitokius daiktus, kuriuos anksčiau buvo įprasta tik mėgti.

Simonas iš pat pradžių atrodo truputį svetimas tai gyvenimo šventei, kuria ir prasideda filmas, kai jo žmona – televizijos laidų vedėja Asta (Elžbieta Latėnaitė) gimtadienį švenčia mažame aerodrome, į kurį nusileido pačios valdomu lėktuvėliu. Ant žemės ją pasitinka draugų kompanija ir šampanas. Simonas ten atvažiuoja mindamas keistoką, bet, savaime suprantama, ekologišką triratį. Jis iškart kitoks. Labiau stebėtojas nei veikėjas.

„Senekos diena“ – kelionė po Simono prisiminimus, jo kasdienybės ir sapnų nuotrupas. Šių dienų kine tokių keliautojų daug ir gana įvairių, užtenka prisiminti kad ir satyrišką Paolo Sorrentino „Didį grožį“. Simono refleksijas paskatino jaunystės draugo mirtis. Todėl jis vis dažniau grįžta į tas dienas, bandydamas suprasti, kada įvyko lemtingas posūkis.

Vildžiūnas sugrąžina į 1989-uosius, kai Simonas su draugais buvo sukūręs muzikos grupę, o už langų virė naujas gyvenimas. Nepriklausomybės išvakarėse filmo herojams buvo septyniolika ar aštuoniolika. Politika tiesiogiai nepaliečia Simono – iš nuolat įjungto nespalvoto televizoriaus sklinda mitingų garsai, Vytauto Landsbergio kalbos. Bet tai ir dėsninga. Kai tau septyniolika ir esi įsimylėjęs, ne taip ir svarbu, kas vyksta aplink. Todėl visi Simono prisiminimai – lyg subjektyvūs blyksniai, juk tokio amžiaus svarbiausia yra jaustis mylimam.

Prie atsakymų į Simono klausimus Vildžiūnas artėja lėtai. Epizodai, kai įrašinėjama grupės muzika ar Bazilijonų vienuolyno kieme laukiama šokių, pasistumdymas „Rotondoje“ ar išvyka į Chibinų kalnus apibūdina laiką, kai brendo Simono (jauną herojų suvaidino Marijus Mažūnas) karta. Jaunuoliai suvokia ribotas galimybes ir nelabai supranta, kad netrukus viskas pasikeis, bet jaučia tikro gyvenimo ilgesį. Todėl jie siekia įgyvendinti Senekos šūkį kiekvieną dieną gyventi taip, tarsi ji būtų paskutinė. Tačiau realybėje šūkiai sunkiai įgyvendinami – meilė draugo merginai (Ina Marija Bartaitė), kaltinimai išdavyste, pyktis sugriauna Simono idealizmą. Tik Vildžiūnas čia ima ir sustoja. Kaip Simonas susitaikė su tuo, kad idealai nepasiekiami, nesužinome, nors ir galime nujausti. Kaip ir tai, kodėl jis grįžta į praeitį, kad vėl pabandytų tapti savimi, siekiančiu prasmingo gyvenimo. Tačiau to neužtenka, nors Vildžiūnas ir siūlo ieškoti atsakymų simboliškoje scenoje negyvenamoje saloje su sudužusiu laivu, kai Simonas vienintelis atsisako kovoti už save. Scena turėjo suformuluoti svarbius atsakymus, bet jie neišbaigti, nes būtent čia visiems personažams pristigo konkretumo.

Žiūrėdama filmą vis pagalvodavau, kad tarp Chibinų kalnų ir šiuolaikinių Vilniaus bei Talino scenų Simono gyvenime gal buvo maištas, noras pabėgti, koks nors desperatiškas veiksmas, kaip kad kito Vildžiūno filmo „Aš esi tu“ herojaus gyvenime. Įspūdį sustiprina tai, kad abiejuose filmuose kalbama apie tapatybės paieškas. Kaip ir „Aš esi tu“ ar istorinėje Vildžiūno dramoje „Kai apkabinsiu tave“, ir asmeniška, ir istorinė tapatybė rodoma susidvejinusi, padalyta. Tokie ir ją liudijantys ženklai. „Aš esi tu“ veikėjo gyvenimas skyla į gyvenimą mieste ir gyvenimą medyje, miške. „Kai apkabinsiu tave“ apie ją liudijo iš pradžių nematomos sienos, kuri materializuojasi paskutiniuose kadruose, padalytas miestas ir vienas kito pasiilgę, bet skirtingose geležinės uždangos pusėse atsidūrę tėvas ir duktė, kalbantys skirtingomis kalbomis net tikrąja to žodžio prasme. „Senekos dienoje“ epochos susidvejinimą žymi imlus piešinys daugiabučio lifte, kuriame susiliejo svastika ir raudona penkiakampė žvaigždė.

Praeitis vis dėlto filme konkretesnė, gyvybingesnė ir tai didelis dailininko Galiaus Kličiaus bei kostiumus kūrusios Agnės Rimkutės nuopelnas. Jau seniai nemačiau lietuviško filmo, kuriame taip tiksliai būtų atkurta išnykusi kasdienybė – ankšti prigriozdinti butai, nykios spalvos, rankų darbo megztiniai, beformiai moterų drabužiai.

Sunku būtų įsivaizduoti Simono keliones po laiką ir save, jei filme nebūtų „Šiaurės krypties“ dainų ir Arvo Pärto muzikos. Būtent garsas pripildo dažnai tuščią, bet kartu ir pabrėžtinai gilią Audriaus Kemežio nufilmuotą kadro erdvę minčių ir prasmių, leidžia įsiklausyti ne tik į Simono laiką, bet ir į save. Tai, kad Simonas nuolat įsižiūri į praėjusį ar sustabdytą laiką (neatsitiktinai jo rankose nuolat yra fotoaparatas), kad jo būsenas dažniausia atspindi veidrodžio ar kitų paviršių vaizdai, nelabai gerai kalba apie jo dabartį. Moralinio pasirinkimo klausimas „Senekos dienoje“ nuskamba nuolat, bet vis ištirpsta Simono kasdienybės tėkmėje, darbuose ir ambicijose. Tačiau filmo forma, tiesiog tobulai atitinkanti vidines Simono dvejones, pernelyg nutolina jį nuo realybės. Tai pabrėžia ir perdėm literatūriškos filosofų citatos. Tačiau, ko gero, toks įspūdis kyla dar ir todėl, kad Vildžiūnas kalba apie specifišką – tarp praeities ir dabarties vis dar įstrigusią – savo kartą. Gal todėl ant liežuvio galo vis veliasi žodžiai „elegiškas“, „elegantiškas“, „nostalgiškas“.

Kita vertus, filme yra ir vilties spindulys, apie kurio būtinumą filme „Interviu“ kalbėjo dar Federico Fellini. Spindulys materializuojasi, kai Simonas telefonu, būdamas kažkur toli Estijoje, seka pasaką sūnui. Joje yra viskas – meilė, tikėjimas ateitimi ir vertybėmis, kurių dabartyje stinga Simonui. Tada ir supranti, kad iš pirmo žvilgsnio šalta, gal net truputį narciziška „Senekos diena“ iš tikrųjų jaudina, nes palietė tai, ką bandai paslėpti net nuo savęs.