Suteikti balsą nutildytiems

1999 m. NATO bombarduojant Jugoslaviją Dunojuje nuskandintas sunkvežimis su 53 negyvų žmonių kūnais. Tai civiliai albanai, nužudyti Serbijos policijos ir armijos pareigūnų. Tyrimai neatlikti, informacija slepiama. 2001-aisiais ir 2002-aisiais Belgrado priemiesčiuose atrastos penkios masinės kapavietės, jose – 700 palaidotų žmonių. Į dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinę programą įtrauktas serbų režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filmas „Gylis 2“ („Depth Two“, 2016) bando atrasti giją tarp kraupių įvykių, pasitelkdamas nusikaltėlių, dalyvių ir aukų parodymus. Liudininkų balsus lydi neseniai nufilmuoti vietovių vaizdai. Tai, apie ką kalba filmas, – vis dar vieša paslaptis.

 

Dokumentinį filmą „Gylis 2“ sukūrėte rengdamasis vaidybiniam filmui, kurį dar tik pradėsite filmuoti. Kaip kilo mintis imtis abu filmus jungiančios temos?

Prieš daugiau nei šešerius metus internete perskaičiau du straipsnius, susijusius su filmuose vaizduojamais įvykiais. Vienas straipsnis pasakojo apie Serbijoje rastas masines kapavietes, kitas buvo slapto įvykių liudininko, per karą dirbusio sunkvežimio su šaldymo įranga vairuotoju, parodymai. Straipsniai daug informacijos nesuteikė, bet mane sukrėtė. Nustebau, kad iki tol nieko apie šiuos nusikaltimus nebuvau girdėjęs, o juk viskas vyko maždaug už šešiolikos kilometrų nuo mano namų. Bandžiau daugiau sužinoti, klausinėjau savo šeimos narių, draugų, tuometinių universiteto kolegų, bet niekas nieko nežinojo, nerodė ir entuziazmo sužinoti daugiau. Ši tema ėmė mane persekioti. Supratau, kad noriu sukurti filmą, pradėjau ieškoti tinkamiausios formos temai perteikti.  

 

Kaip į vaidybinio filmo kūrimą įsiterpė dokumentinis?

Tada dar mokiausi universitete, todėl svarsčiau pastatyti trumpametražį filmą apie sunkvežimio vairuotoją, pervežantį lavonus. Nusprendžiau, kad vaidybinis filmas – geriausia forma šiai istorijai. Pradėjau intensyviai ieškoti ir rasdavau vis daugiau informacijos, liudininkų parodymų ir įvykių detalių. Paraleliai ieškojau finansavimo filmui, deja, tai sekėsi labai sunkiai. Šis procesas truko ilgai, po trejų ar ketverių metų supratau, kad turiu daugiau informacijos nei planavau panaudoti. Nenorėjau dėti visko, apie ką sužinojau. Be to, mastas labai didelis. Tai ne viena masinė kapavietė ir begalė valstybiniu lygiu į nusikaltimus įsitraukusių žmonių. „Gylis 2“ atsirado iš medžiagos, kurią radau ruošdamasis vaidybiniam filmui. Nėra didelio skirtumo, ar kursiu vaidybinį, ar dokumentinį filmą. Tiesiog svarbu rasti tinkamiausią formą istorijai papasakoti, formą, prasmingai ir jautriai sujungsiančią visus filmo elementus. Dokumentiniame filme parodžiau nusikaltimo mastą ir kontekstą, o vaidybiniame žiūrovai stebės, kaip vienas iš dalyvių ima suprasti, į ką jis įsivėlė, jo reakciją ir jausmus. Pradėjau kurti „Gylis 2“ ir gyvenimą leidžiu kurdamas kiną, nes noriu kalbėti apie nematomus ir paslėptus dalykus, apie kuriuos žmonės nenori kalbėti. Tai gali būti jausmai, vidinis pasaulis, kažkas, kas vyko jų šalies ar gimtosios vietovės istorijoje. Noriu suteikti balsą tiems, kurie buvo neišgirsti, pamiršti ar nutildyti. Filmo „Gylis 2“ medžiaga įstrigo mano galvoje ir tiesiog privalėjau ją perkelti į ekraną.

 

Filme naudojate Hagos tribunolo teismo surinktų parodymų įrašus. Nusprendėte nerodyti liudininkų veidų. Parodymus girdime kaip užkadrinį balsą, ekrane matydami įvairius vaizdus (peizažus, įvykių vietas). Kas atsirado pirmiau – parodymai ar vaizdai?

Radęs liudininkų parodymus – šimtus puslapių teksto, kaip apsėstas ėmiau juos skaityti. Neturėjau parodymų garso ar vaizdo įrašų, tik spausdintą variantą. Skaitydamas neįsivaizdavau nei žmogaus veido, nei balso, bet ilgainiui pradėjau matyti vaizdus – vietas, upę, kelią. Nusprendžiau tuos vaizdus sujungti su parodymais ir taip „Gylis 2“ pradėjo įgauti formą ir balsą. Iš pradžių norėjau rasti tuos žmones ir juos pakalbinti pats. Nusiuntėme prašymą Serbijos krašto apsaugos ministerijai leisti filmuoti masinės kapavietės vietoje, kuri yra policijos bazės zonoje. Norėdamas ten filmuoti ar patekti, privalai gauti oficialų leidimą. Suradome daug žmonių, bet niekas nesutiko su mumis kalbėtis. Tada gavome iš ministerijos leidimą filmuoti, bet tik vieną konkrečią dieną. Taip ši diena tapo pirmąja filmavimo diena. Planavau daryti kitaip: iš pradžių paimti interviu ir tik tada nuspręsti, kokius vaizdus filmuoti. Taip neįvyko. Nufilmavome vaizdus dar nežinodami, kokius parodymus naudosime filme. Viską jau buvau perskaitęs, tad vietos yra susijusios. Filmavome dešimt dienų ir grįžę radome Hagos tribunolo teismų DVD archyvą su liudininkų, dalyvavusių žudant civilius, transportuojant kūnus, ruošiant masines kapavietes, parodymais. Filmą montavome dešimt mėnesių.

 

Kaip atrinkote filme naudotus liudininkų parodymus?

Mūsų rasti parodymai truko 400 valandų. Viską peržiūrėjome. Pirmoji filmo versija buvo penkių valandų. Daug liudininkų, istorijų, vaizdų, archyvinės medžiagos. Filmas „neveikė“. Tada mes su montažo režisiere Jelena Maksimović nusistatėme taisykles, kurios padėtų atrinkti parodymus ir kartu baigti filmą. Nusprendėm naudoti tik tų liudininkų, kurie dalyvavo įvykiuose, matė ir lietė savo rankomis, parodymus. Atsisakėme politikų ir žmonių, kurie melavo bandydami išbristi iš bėdos. Manau, kad visi, dalyvavę šiuose įvykiuose, iš dalies yra tos politikos ir režimo aukos. Patys paėmėme interviu tik iš vieno žmogaus. Iš vyro, kuris šešis mėnesius dirbo masinėje kapavietėje, kai ji buvo atrasta.

 

Visi parodymai labai detalūs, persmelkti įtampos ir baimės. Kaip manote, ar interviu būtų kitokie, jeigu liudininkus būtų kalbinusi filmavimo grupė?

Taip, žinoma, dabar taip manau. Tik nebuvau to supratęs prieš pradėdamas kurti filmą. Šie žmonės kalba tiems, kurie užsakė, liepė jiems taip elgtis, tiems, kuriuos jie nuskriaudė, ar tiems, kurie juos skriaudė. Gali justi ir įtampą, ir baimę, ir palengvėjimą, kiek sumažinus juos slėgusią naštą. Jeigu būčiau juos kalbinęs pats, manau, žmonės būtų jautęsi kitaip, gal laisviau, ir filmas būtų kitoks.

 

Filmo pradžioje galvoji, ar vaizdai atitinka įvykių vietas, bet ilgainiui tai nebesvarbu. „Gylis 2“ tarsi panardina į meditatyvią atmosferą, pradedi pats įsivaizduoti pasakojamus įvykius, o vėliau galvoti ne tik apie Kosovo karą, bet plačiau – apie smurtą, traumines patirtis, užtildytas istorijas.

Siekiau sukurti atvirą filmą. Atvirą žiūrovų jausmams ir vaizduotei. Norėjau įtraukti juos į filmo istorijos kūrimą, leisti patiems sujungti atskiras dalis. Su tuo susijęs sprendimas nerodyti liudininkų veidų. Veidas asocijuojasi su konkrečiu žmogumi. Klausydamas balso, gali pradėti galvoti apie kitas istorijas, įvykius, kuriuos girdėjai. Norėjau palikti daugiau laisvės žiūrovų vaizduotei, nes taip visi klausimai išlieka ilgiau ir filmui pasibaigus. Žiūrovai jau matė daug veiksmo ir karinių filmų, todėl nemanau, kad būtinai turime rodyti veiksmą ir karą, jei norime kalbėti apie karą ir baimę. Šis filmas man taip pat yra ir būdas kalbėti apie gailestį, empatiją ir supratimą.

 

Žudynių ir masinių kapaviečių vietos, apie kurias pasakojama filme, nėra kaip nors pažymėtos. Ar šis filmas – tam tikras įvykių atminimo paminklas? Ar kinas gali prisidėti prie situacijos keitimosi?

Galbūt tokių pavyzdžių yra. Tik nemanau, kad mano filmas gali ką nors pakeisti. Šis filmas gali informuoti ir sujudinti kai ką žmogaus viduje, bet didesniu mastu liks nematomas. Ne tik dėl temos, bet ir dėl formos. Man svarbu, kad ši tema išlįstų „į šviesą“, nes dabar yra nutildyta visomis prasmėmis. Iš dalies taip, tai savotiškas atminimo paminklas.

 

Šis filmas – ne pirmas bandymas kalbėti apie karus Balkanuose. Deja, dažniausiai tai įgyvendinama supriešinant „aš“ ir „kitas“, „savi“ ir „priešai“, savo šalies skausmą su kitos šalies patirtimi. Žinoma, taip vyksta vaizduojant ir diskutuojant apie daugelį istorinių konfliktų.

Būtent. Mano šalyje visi stengiasi sau pasilikti aukos poziciją. Visada stengiamasi parodyti, kad mes buvome didesni aukos, nei kiti. Atsakoma – taip, tai atsitiko ir mums buvo dar blogiau. Šis filmas – ne tik paminklas, nes paminklai nėra kuriami „kitam“, jie kuriami tik saviems. „Gylis 2“ – vienas iš būdų nelaikyti savęs geresniu ar pranašesniu už kitus, išskirtiniu. Čia yra problemos šaknys. Tai vyksta visur pasaulyje. Pavargau kalbėti apie „kito“ atsakomybę. Kamerą nukreipiu į mus pačius ir mūsų pačių tamsą. Tik taip įmanoma atsiriboti nuo sentimentalumo ir propagandos, kuri beveik be išimčių sutinkama tokiose istorijose. Pavargau gyventi nacionalistinėje mitologijoje, bandau kovoti su šiuo pavojumi.

 

Filme kalbate apie savo šalies piliečių įvykdytus nusikaltimus.

Kiekviena tauta turi savo nusikaltimų istoriją ir reikia apie tai kalbėti. Tu neteisini ir nesmerki, bet kalbi apie atsakomybę tų, kurie atsakingi už nusikaltimus. Jeigu garsiai apie tai nešnekėsi, jie toliau vaikščios nenubausti. O jeigu jautiesi gerai, kad nusikaltėliai yra laisvi, tik todėl, nes nenori apkaltinti ir diskredituoti tavo tautos, valstybės ar religijos, tai didžiulė ir klampi problema. Turi rūpėti nusikaltimai, kuriuos padarė tavo kaimynai. Tai yra logika, kuria vadovaujuosi savo filme. Mano filmas nėra tik apie Kosovo karą, mano filmas apie Serbiją ir kitas šalis.

 

Kalbėjosi Dovilė Grigaliūnaitė