Aktyvi melancholija

Mia Hansen-Løve apie filmą „Ateitis“

Mia Hansen-Løve
Mia Hansen-Løve

„Scanorama“ rodo prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, kuris šiemet Berlyne buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą. Pateikiame Piotro Czerkawskio ir Annos Tatarskos interviu su režisiere fragmentus.

 

„Ateitis“ – netikėtai šviesus filmas apie egzistencinę krizę. Kaip pavyko pasiekti šį paradoksalų efektą?

Man pačiai tai buvo netikėta. Kai pradėjau dirbti, jaučiausi taip, tarsi kurčiau ne psichologinę dramą, o siaubo filmą. Dažniausiai nauji projektai pripildo entuziazmo, bet šįkart buvau įsitempusi ir pirmąkart prisipažinau draugams, kad iš tikrųjų nenoriu atsidurti filmavimo aikštelėje. Buvau įsitikinusi, kad apie senėjimą galima pasakoti tik niūriai ir depresyviai. Kai į galvą šovė mintis pavadinti filmą „Ateitis“, maniau, kad pavadinimas skambės labai sarkastiškai. Tačiau per pirmą seansą supratau, kad pagrindinė herojė, į kurią iš pradžių žiūrėjau iš toli, man labai artima, o pati istorija – bene optimistiškiausia iki šiol mano karjeroje. Matyt, „Ateitis“ – įrodymas, kad kūriniai kartais būna išmintingesni už kūrėjus.

 

Isabelle Huppert suvaidinta Natali – dar viena stipri Jūsų ekraninio pasaulio moteris. Kodėl pamėgote tokias herojes?

Man regis, moterys mano filmuose iš tikrųjų nėra labai stiprios, jos tik daro tokį įspūdį, atsidūrusios priešingos lyties atstovų fone. Mane visada domino melancholiški, niūrūs, krizės ištikti vyrai. Ilgai nesupratau, kodėl taip, bet galiausiai suvokiau, kad būtent tokie buvo visi mano šeimos vyrai.

 

Ar Jūsų motina tokia pat stipri kaip ir filmo herojė, kuri atsisako būti auka, nors gyvenimas jai skaudžiai suduoda?

Būtent jos jėga mane labiausiai ir įkvėpė. Ne vienus metus stebėjau mamos stiprybę ir vis labiau žavėjausi, nes esu visiškai kitokia. Žiūrėjau, kaip ji stoiškai konfrontuoja su gyvenimu, ir jaučiau, kad pati tokių krizių akivaizdoje jau seniai būčiau palūžusi. Man regis, ir mamos, ir Natali atveju ši jėga kyla iš profesijos. Filosofijos mokytojas nuolat susiduria su sudėtingais mąstymo procesais, analizuoja argumentus, o tai veikia požiūrį į gyvenimą. Kurdama filmą, ko gero, turėjau vilties, kad pavyks geriau suvokti šį sugebėjimą, o gal net jo truputį įgyti pačiai.

 

Natali vadina save stoike, bet jos elgesys kartais tam prieštarauja.

Būtent čia yra ir filmo herojės Natali, ir viso filmo ambivalentiškumas. Niekas nėra monolitas. Herojė sako, kad susitaikė su vyro išėjimu, bet tai netiesa.

 

Kodėl Natali gali ištverti visas ją kankinančias krizes?

Taip skambėjo visą filmavimą mane kankinęs klausimas. Kad į jį atsakyčiau, bandžiau suvokti savo motinos prigimtį, nes ji ir yra Natali prototipas, taip pat ir kitas moteris, apie kurias žinojau, kad jos pakilo iš gyvenimo nesėkmių. Po kurio laiko supratau, kad jos visos rėmėsi panašiu teiginiu: „Nei jei sugrius visas pasaulis aplink mane, visada išsaugosiu nedidelę vidinės laisvės paraštę, kurios iš manęs niekas neatims.“ Filmavimo pradžioje maniau, kad pati negalėčiau taip mąstyti apie gyvenimą, nes esu pernelyg trapi ir silpna. Tačiau laikui bėgant toks požiūris netikėtai man tapo artimas. Tam tikra prasme filmas man padėjo subręsti ir įvertinti šios būsenos žavesį, net jei iki šiol manau, kad kiekvienas privalo išsaugoti šiek tiek vaikiškumo.

 

Ar panašiai galvoja ir Natali?

Net labai. Tai didelis Isabelle Huppert nuopelnas. Ji sugebėjo suteikti rimtai filosofijos mokytojai beveik vaikiško entuziazmo ir smalsumo. Ar pamenate sceną filmo pabaigoje, kai Natali lanko savo buvusio mokinio Fabiano ūkį ir pamačiusi aptvarą su asiliukais susijaudina, prisimena, kaip žaidė su tais gyvulėliais, kai buvo maža? Visas tas monologas – Isabelle improvizacija!

 

Kodėl Natali vaidmeniui nusprendėte pakviesti būtent Huppert?

François Truffaut yra sakęs, kad geras aktorius tas, kuris nebando personažo padaryti protingesnio nei yra. Žinojau, kad Isabelle idealiai atitinka šį kriterijų ir tikrai nenusivyliau. Pavyzdžiui, Huppert suprato, kad Natali geidžia minėto mokinio. Jei ji būtų nusprendusi tai pabrėžti, ko gero, vaidmuo būtų efektingesnis ir išraiškingesnis. Tačiau ji pasirinko šį motyvą palikti neapibrėžtą, nepasakytą iki galo, kad taip liktų ištikima Natali, kuri iki pat pabaigos nežino, ar reikia rizikuoti ir apnuoginti savo jausmus.

 

Kaip dirbama su tokia ypatinga aktore?

Kai Isabelle nusprendžia priimti vaidmenį, ji visiškai pasitiki režisieriumi. Mums tai leido užmegzti nepaprastą ryšį. Mes abi nelabai tikime abstrakčiais psichologiniais personažo motyvais, esame labiau konkrečios ir pragmatiškos. Mielai ieškome kiekvienos scenos tiesos, tikime, kad ją gali perteikti tik ritmas, todėl juo ypatingai rūpinomės filmuojant. Pamenu, jau po kurio laiko, kai artimiau susipažinome, norėjau jai pasiūlyti kažkokią smulkmeną, regis, susijusią su žodžiu ar intonacija. Užteko tik atverti burną ir ji iškart suprato, ką turiu omenyje. Kitąkart ji turėjo penkis ar šešis pasiūlymus, kaip ištarti „mmm“ vienoje scenoje. Tai buvo ne bandymas suvaidinti, bet greičiau noras sužinoti mano ketinimus. Ar šis „mmm“ bus skeptiškas, ciniškas, o gal patvirtinantis? Isabelle parodė man visus variantus, pasirinkau atitinkamą „mmm“ ir būtent taip ji suvaidino sceną – su neįtikėtina tiesos doze ir nuoširdžiai. Tiesiog stulbina jos sugebėjimas niuansuoti vaidmenį! Režisieriui, o paskui ir žiūrovams ji pateikia tūkstančius detalių – mažų, bet labai svarbių.

 

„Ateitis“, nors ir šviesi, vis tiek pasižymi melancholija, viena svarbiausių Jūsų kūrybos sąvokų. Savo filmuose atskleidžiate visą melancholijos spektrą.

Prieš kelias savaites perskaičiau Vincento van Gogho laiškus broliui. Viename jų vis dar jaunas Vincentas rašo, kad jį perpildo „aktyvi melancholija“. Vos tik perskaičiau šiuos žodžius, supratau, kad panašiai galima apibūdinti daugumą mano personažų moterų ir net mane pačią. Prieš keliolika metų pradėjau kurti filmus būtent tam, kad tada mane perpildžiusią negatyvią energiją transformuočiau į kažką konstruktyvaus.

 

Natali – „aktyvi melancholikė“ ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Juk neatsitiktinai beveik visą laiką filmuojate ją judančią.

Manau, kad žmonės tikriausi tada, kai vaikšto arba kalba. Tada pakanka juos atidžiai stebėti ir, kad ir kaip puikiai sugebėtų maskuotis, jie atskleis visus tos akimirkos jausmus. Dažnai kalbant pats komunikavimo, perteikimo būdas daug svarbesnis už pasisakymo turinį. Šis paradoksas, kurį matome ir „Ateityje“, domina mane nuo seno. Jam net skyriau savo pirmą trumpametražį filmą „Apres mure réflexion“. Jame rodoma trylikos minučių scena – pietūs, kuriuos tėvas valgo su dviem vaikais. Per pietus vyras nori pranešti, kad skiriasi su jų motina. Nors visą laiką jis slepiasi po apgalvotomis frazėmis, tai, ką jis mano iš tikrųjų, matyti jo žvilgsniuose, grimasose, tada, kai jis nusprendžia įkvėpti ar padaryti pauzę.

 

Ericas Rohmeras taip pat buvo iš tų režisierių, kurie budriai stebi panašias detales. Ar todėl jį dažnai prisimenate kaip vieną iš savo mokytojų?

Rohmero filmus pamačiau labai anksti, nes juos dievino mano motina. Tad šio režisieriaus sukurtas kerintis ir subtilus pasaulis visada man buvo labai artimas. Beje, Rohmero filmo herojai – patys tikriausi „aktyvūs melancholikai“. Nors jie kupini gyvybės ir humoro, dauguma jų jaučia ilgesį ar neišsipildymą. Visa tai instinktyviai supratau jau seniai, bet dar labiau pradėjau vertinti Rohmerą, kai tapau režisiere.

 

Kas tada ypač patiko jo filmuose?

Įspūdingas stiliaus grynumas, rafinuotumas, kuris labai įtikinamai apsimeta paprastumu. Rohmerui nereikia kiekviename žingsnyje pabrėžti, koks jis geras režisierius. Norintys tai suvoks patys, matydami, kaip juda kamera arba kaip jis naudojasi dialogu. Man patinka jo susitaikymas su mintimi, kad ne visi sugebės įvertinti tokį kiną. Stengiuosi sekti jo pavyzdžiu ir nesijaudinti, jei kas tvirtina, kad mano filmuose mažai veiksmo ir kad jiems stinga išraiškingų dramaturginių konfliktų.

 

Tačiau tarp Jūsų ir Rohmero stiliaus – didelis skirtumas.

Žinoma, Rohmero filmai dažniausiai remiasi dialogais ir pasižymi greitu tempu. Aš kol kas niekur neskubu. Remiuosi digresijomis ir kontempliuojančiu ritmu, kurį labai gerai pažįstu iš savo gyvenimo.

 

Ar išdrįsote filmą parodyti savo mamai?

Taip, ji net buvo viena pirmųjų žiūrovių. Laimė, ji reagavo teigiamai, matyt, padėjo tai, kad mama – didelė Isabelle Huppert gerbėja. „Ateitis“ taip patiko mamai, kad ji net nusivedė į kiną savo neregį draugą – filosofijos profesorių ir turėjo jam tiksliai papasakoti kiekvieną sceną. Žinoma, tai įsiutino kitus žiūrovus ir šie pradėjo rėkti ant mamos, neturėdami žalio supratimo, kad šaukia ant moters, kurį ir įkvėpė filmą. Kad ir kaip stengčiausi, niekad nesugalvočiau nieko labiau komiško.

 

Dauguma filmų pasakoja apie žmones, kurie trokšta kažko pasiekti. Jūsų filmai mane žavi tuo, kad pasakoja apie herojus, kurie mokosi atsisakyti, liautis dalyvauti bėgime.

Kovoju už galimybę pristatyti nepopuliarią viziją. Dažniausiai filmo herojai turi vieną konkretų tikslą, į kurį juos turi atvesti visas filmo veiksmas. Aš tame nejaučiu tiesos, mano gyvenimas ir aplinkiniai žmonės apskritai nepatvirtina tokios schemos! Tie, kuriuos pažįstu, iki galo nežino, kas ir kur yra, nuolat ieško savęs. Noriu pabėgti nuo įprastų kinematografiškų schemų. Noriu kurti filmus, atitinkančius mano pasaulio pojūtį, ir kalbėti apie tai, kas man gyvenime rūpi.

 

Parengė Kora Ročkienė