Juodasis ovalas

Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.

Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.

Pagrindinė filmo herojė yra lingvistė, universiteto dėstytoja Luiza Benks. Ją vaidina Amy Adams, kurios paprastos amerikietės išvaizda iš pradžių apgauna, nesvarbu, ar ji vaidintų intelektualę, ar aferistę. Villeneuve’as taip pat tuo pasinaudojo, kad palaipsniui atskleistų „Atvykimo“ herojės intelektą, vidinę jėgą, bet kartu ir melancholišką prisiminimų šviesą Luizos veide. Kai skirtingose Žemės vietose nusileidžia ateiviai, JAV kariuomenės atstovas (Forest Whitaker) kreipiasi į Luizą, prašydamas išsiaiškinti ateivių ketinimus. Jai padėti turi fizikas Jenas (Jeremy Renner). Villeneuve’as neskyrė daug ekraninio laiko tam, kad taptų visiškai aišku, kaip Luizai ir Jenui pavyko suprasti ateivių piktogramas. Daugiau dėmesio skirta pirmiesiems jų ir ateivių kontaktams. Bet iš dalies suprantamas skubotumas – Villeneuve’ui daug svarbesnė yra Luiza, jos prisiminimai apie mirusią paauglę dukterį ir kalba, – ir pakiša koją režisieriui, kuris tikruosius savo ketinimus atskleidžia labai palaipsniui. Filmo pradžioje rodomos Luizos dukters gyvenimo akimirkos verčia laukti kažko panašaus į materializuotus „Soliario“ prisiminimus. Vėliau režisierius daug dėmesio skiria karingiems Pakistano, Sudano, Rusijos ir, žinoma, Kinijos ketinimams sunaikinti ateivius, neišsiaiškinus jų atvykimo tikslo. Šie epizodai padvelkia Šaltojo karo epochos kinu, kur ateiviai visada buvo simboliški, grėsmę keliantys „kiti“. Todėl Luizos atradimas, jos knyga apie heptapodų kalbą „Ateiviuose“ nuskamba lyg pasakyti greitakalbe. „Atvykimas“ netolygus – vieną temą vis keičia kita, gal todėl filmas ima aiškėti tik tada, kai pasibaigia, kai reikia galvoje iš naujo sudėlioti visus jo akcentus.

Jų yra keli. Pirmasis – tai kalba. Jau „Atvykimo“ pradžioje nuskamba mintis apie tai, kad kalba nulemia mąstymą, kad ji moko suprasti pasaulį. „Atvykime“ būtent kalba, kurią išsiaiškina Luiza ir Jenas, apsaugo Žemę nuo susidūrimo su daug pažangesniais ateiviais ir gal net nuo žūties. Ateivių kalba filme pateikiama įspūdingomis piktogramomis, bet daug kinematografiškesnis man pasirodė garsinis sprendimas, kai heptapodų leidžiami garsai ima sklisti tarsi iš kosmoso glūdumos, vandenyno gelmės ar visiško chaoso. Apskritai, filmo garsas ne tik svarbus, bet ir toks pat prasmingas kaip vaizdas, ir tai jo kūrėjo Johanno Johannssono nuopelnas.

Bet vis dėlto daug svarbesnė mintis, susijusi su alternatyviu ateivių laiku, kai paaiškėja, kas yra Luizos prisiminimai. Villeneuve’as prabyla apie bet kokio pasirinkimo esmę ir sako, kad svarbiausia išmokti priimti tai, kas neišvengiama. Luiza pasirenka meilę, nors žino, kas jos laukia. Pasirodo, susitaikyti su mirtimi gali padėti ateiviai ir jų juodieji ovalai.