Filmas yra filmas

Vilniuje įsikūrusi kino mokykla „Youngblood“, rengianti edukacinius režisūros, scenarijaus ir vaidybos kursus jaunimui bei kino teorijos kursus suaugusiems, pradėjo susitikimų ciklą. Jų tikslas – supažindinti studentus su skirtingais kino kūrimo aspektais.

 

Pirmame susitikime Andrius Blaževičius ir aktorius Marius Repšys prisiminė bendradarbiavimo pradžią – trumpo metražo filmus „Vytautas“, „Bergenas“ ir šiais metais pasirodysiančio pilnametražio „Šventasis“ filmavimą. Filmas bus rodomas festivalyje „Kino pavasaris“ ir 2017 m. rudenį pasirodys Lietuvos kino teatruose.

 

Kartu pradėję dirbti dar besimokydami LMTA, Blaževičius ir Repšys dalijosi mintimis apie režisieriaus ir aktoriaus santykius. Pateikiame susitikimo fragmentus.

 

Mariau, filme „Bergenas“ vaidinai su aktoriumi Vidu Petkevičiumi. Kaip sekėsi dirbti su tokiu patyrusiu aktoriumi?

Marius Repšys: Mokiausi ketvirtame kurse ir prisimenu, kad iš pradžių buvo labai sunku. Pirmiausia repetavau namuose su menamu Petkevičiumi, nes nusprendžiau, kad reikia jį „nugalėti“. Kažkaip prasilaužiau.

 

Andrius Blaževičius: Petkevičius buvo pirmas patyręs aktorius, su kuriuo dirbau. Marius tada nebuvo toks žinomas, kaip dabar, o Vidas Petkevičius jau buvo teatro ir kino legenda. Baisu buvo jam skambinti, pusvalandį ruošiausi. Dirbti buvo labai malonu, matėsi, kad jis pasitiki.

 

Kaip pavyko sukurti tą pasitikėjimą?

A. B.: Pirmiausia, jis tiesiog matė, kad darbas vyksta rimtai. Mes daug kartų filmavome scenas, skirtingais rakursais. Petkevičius daugiausia filmavosi Algimanto Puipos filmuose, kur nufilmavus sceną nieko negali pakeisti. Filmuojant „Bergeną“ jis žinojo, kad turėsime daug montažo galimybių.

 

Mariau, kas sukelia pasitikėjimą režisieriumi?

M. R.: Pasitikiu kiekvienu režisieriumi, bet tik darbo procese sprendžiu, ar iš tikrųjų juo galima pasitikėti. Stengiuosi atsižvelgti į visas režisieriaus pastabas, bet jeigu atrodo, kad jis nesupranta, ką ir kaip daryti, tada pats kuriu.

 

Papasakokit apie savo bendro darbo pradžią. Kai pradėjote filmą „Vytautas“, abu buvote studentai. Kaip jaučiatės dabar? Ką darote kitaip?

M. R.: Andrius viską taip pat daro, jis turi savo metodiką, kuri nepasikeitė nuo antro kurso, ir aš juo pasitikiu.

 

Kokia yra ta Blaževičiaus metodika?

M. R.: Jis visada atviras pasiūlymams. Žinau, kad galiu siūlyti, jis apsvarstys – sutiks, nesutiks, leis daryti, kaip man patogu. Turi gerą skonį, nėra lėkštas. Jis ne despotas, aikštelėj nėra įtampos, gali atsipalaiduoti, žinai, ką daryti. Lietuvoje aktoriai yra išgąsdinti despotų režisierių, nes jų pilna teatre. Teatre būna, kad tave spaudžia, žemina. Nuvažiavę į Norvegiją filmuotis, pradėjome iš karto klausinėti – kaip režisierius, ar labai piktas? Rėkia labai? Mums sako, baikit, čia nebūna, kad režisierius rėktų ant aktoriaus.

 

A. B.: Andrzejaus Wajdos kino mokyklos mokymuose kino profesionalams klausiausi vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorffo paskaitos apie darbą su aktoriais. Jis pasakojo, kaip pirmąkart režisavo operą. Labai bijojo ir kreipėsi į žymų operos režisierių patarimo. Tas režisierius jo paklausė: „O kada tu dainuoji?“ Schlöndorffas: „Na, kartais dainuoju prausdamasis po dušu.“ – „Kodėl po dušu?“ – „Nes esu atsipalaidavęs.“ – „Tas pats ir su operos dainininkais – jie turi gerai jaustis, būti atsipalaidavę.“

 

Ar nebūna atvirkštinės reakcijos – kai režisierius nerėkia, yra pagarbus, ramiai šneka, tada pristinga pasitikėjimo?

M. R.: Manau, režisierius turi laviruoti tarp griežtumo, pagarbos ir gerumo. Jeigu būsi per griežtas – aktorius užsiblokuos, būsi per geras – per daug atsipalaiduos. Man geras pavyzdys yra Yana Ross. Į jos repeticijas aktoriai nevėluoja, visada ateina pasiruošę. Ji nėra jokia despotė, bet jeigu ką nors ne taip padarysi, – šakės, gausi malkų, ir bus už ką.

 

Kai filmuojant scena nepavyksta, kaip jūs – aktorius ir režisierius – pasidalinate kaltę? Kaip ieškote problemos sprendimo?

M. R.: Mes sprendžiam kartu.

 

Visuose Andriaus filmuose Mariaus personažas yra Vytautas. Ar tai tas pats Vytautas, ar personažai skiriasi?

A. B.: Tikrai ne tas pats. Filme „Vytautas“ rodoma 10-ojo dešimtmečio pradžia, buvęs kaimietis grįžta į savo kaimą, iškasa mirusią mylimąją ir pamyli, „Bergeno“ Vytautas – marozėlis, „Šventajame“ – tiesiog paprastas vyrukas. Vytautas reiškia „regintis tautą“, Lietuvos istorijoje buvo du svarbūs Vytautai – Landsbergis ir Didysis. Kurdamas filmus, nuo pat trečio kurso pirmiausia galvoju, kad kuriu filmus apie Lietuvą. Visi jie buvo apie Lietuvą, todėl toks vardas buvo svarbus personažui – jis didžiavyris, bet kartu jis išgėrinėja ir važiuoja uždarbiauti į Norvegiją.

 

Andriau, noriu paklausti apie darbą su teatro aktoriais, kaip pavyksta pasiekti tokio rezultato?

A. B.: Man atrodo, kad svarbiausia pasirinkti aktorius. Neturiu jokio recepto. Petkevičių buvau matęs Puipos ir Vytauto Žalakevičiaus filmuose, žinojau, kad jis tikrai gali vaidinti kine.

 

Svarbiausia – gerai pasirinkti?

A. B.: Taip. O po to yra kitas sunkus etapas, kai reikia labai lanksčiai elgtis su dialogais. Yra režisierių, kurie būtinai nori, kad viskas būtų pasakyta taip, kaip parašyta, kad visas sakinys, žodžiai, būtų būtent toje vietoje. Man tai nėra svarbu, nes svarbiausia, ką aktorius pasako, pasisakymo esmė, ir tai padeda, nes taip išvengiu literatūriškumo.

 

Mariau, kai gauni ir perskaitai scenarijų, kaip supranti, ar tau jis patiko?

M. R.: Skaitau ir bandau įsivaizduoti save ir kaip sakyčiau tuos dialogus. Jeigu save matau ir atrodo įdomu, – sutinku filmuotis. Jei nepatinka ir nelabai ką gali pakeisti, paskui labai kankiniesi.

 

Ar būna, kad prašai režisieriaus keisti dialogus?

M. R.: Aišku, juk negerai, kai nepatogu sakyti tekstą. Kita vertus, jeigu tu jį sakysi pagal save, gali nuskambėti gatvinė kalba. Reikia atidžiai žiūrėti, atsirinkti. Priklauso ir nuo žanro.

 

O jei gauni scenarijų su tokiu personažu, kurio visai nesupranti? Ką tada daryti?

M. R.: Bandyti suprasti.

 

Yra taip buvę?

M. R.: Yra. Būna, gauni naują pjesę, vaidmenį, turi jį analizuoti, skaityti, žiūrėti, ieškoti papildomos medžiagos. Bandai save įsivaizduoti, kaip pats elgtumeisi, koks tai tipažas, koks charakteris. Yra visokių metodų. Labai retais atvejais personažas tiesiog prilimpa, nes gavai vaidmenį, kuris tau tinka. Tai ir yra tavo darbas – analizuoti, suvaidinti.

 

Filme „Šventasis“ vaidmuo buvo rašytas specialiai Mariui. Ar yra skirtumas vaidinti personažą, kuris yra parašytas tau, ir kai tiesiog esi atrinktas vaidmeniui?

M. R.: Aš kine ir aš pas Andrių yra du skirtingi dalykai. Man yra teatras, kinas ir trečia linija – „pas Andrių“. Dar pastebėjau, kad Andrius visuose savo filmuose mėgsta naudoti neskoningą muziką.

A. B.: Nes filmų personažai klausosi būtent tokios muzikos. Pavyzdžiui, man nepatinka, kai filmas realistiškas, o jame skamba simfoninė muzika. Man patinka, kai muzika kontrastuoja su vaizdu, sukuria visai kitą prasmę. Ir ta pati popmuzika sukuria visai kitą reikšmę, kai ji derinama su realizmu.

 

Andriau, ar rašant scenarijų tau svarbu mėgti personažus? Ar tu jų nemėgsti?

A. B.: Mėgstu.

 

Ar nebūna, kad žiūri į juos iš aukšto?

A. B.: Ne. Bet kaip atsiranda meilė, nežinau, tiesiog pradedi nuo pradžių – ir myli. Esu iš tokios pat aplinkos, iš Žirmūnų daugiabučio, visa mano giminė iš ten. Yra tokių žmonių, kurie grįžta iš darbo ir nori tik žiūrėti televizorių. Nebūtinai todėl esi blogesnis žmogus. Mane erzina, kai filmų personažai yra netikroviški, negyvenimiški, kai negali su jais susitapatinti, kai jie yra didvyriai, kaunasi, viską daro, kad pasiektų tikslą. Erzina, nes taip nebūna gyvenime. Filmų būna visokių. Truputį gerų, truputį blogų, kartais blogesnių. Man atrodo, kad lietuvių kinas per 26 metus parodė labai nedaug tokių tiesiog paprastų žmonių. Jeigu jie ir buvo paprasti, vis tiek filosofuojantys.

 

„Šventojo“ personažas gali ir nepatikti. Mariau, kai perskaitei scenarijų, ar atradai, kuo jis tau gali patikti?

M. R.: Aš dar Andriui skambinau, sakau – čia visiškai aš. Tada išgyvenau krizę, pats gal mėnesį laiko prasėdėjau mašinoje. Sutapo viskas.

 

Mariau, ar mėgsti vaikščioti į aktorių atrankas? Dabar, kai jau esi žinomas, gal į jas jau nebekviečia?

M. R.: Kviečia, kviečia. Ir stengiuosi eiti, nors man ir nepatinka, bet noriu vaidinti ir pas tą, ir pas kitą, tai einu. Atsimenu, ateinu į atranką, man sako, įsivaizduok, čia yra jachta, o atranka vyksta kambariuke metras ant metro, man sako, tu – „kietas“ apsauginis, čia vaikšto labai turtingi žmonės ir tu su jais sveikiniesi. Gerai, galiu pabandyti. Ir sveikinuosi: „Laba diena“. Mano geriausia gyvenime atranka buvo „Išvarymo“. Sako, žiūrėk, pasiųsk tą čiuvaką na... Aš pažiūriu, sakau: „Eik tu na...“ Žiūriu, pliusuką deda, sako: „Gali eit.“ Aš: „Ką, viskas?!“

 

Andriau, į ką atsižvelgi, kai nežinai, koks aktorius tiktų vienam ar kitam personažui?

A. B.: Iš pradžių atsirenku pagal tipažą, o po to duodu skaityti tekstą. Dažniausiai aišku būna, išgirdus, kaip perskaitomas pirmas sakinys. Jeigu pradedu abejoti, galvoti, tai jau yra blogas ženklas, vadinasi, kad nėra taip blogai, bet nėra ir visiškai aišku, ir tada laukiu to, kuris ateis, pasakys tą vienintelį sakinį ir bus aišku. Daug vyresnės kartos režisierių aktorius labiau renkasi pagal išvaizdą ir tipažus, ir tai yra blogai, nes kartais jie tiesiog labai prastai vaidina.

M. R.: Visų vaidyba skirtinga. Vienas baigė studijas pas Rimą Tuminą, kitas pas Joną Vaitkų ir visų yra skirtingas požiūris. Žiūri filmą ir matai – vienas taip vaidina, kitas – kitaip. Nesuderinta. Todėl man atrodo, kad atranka būtų naudingiausia, jei būtų žiūrima, ar bus ansamblis, nes vienas vaidina labai ryškiai, kitas – subtiliai, dar kitas – juokina.

 

Atrodo, kad Lietuvoje nelabai rūpi skirtingi vaidybos stiliai. Yra arba blogai, arba gerai.

M. R.: Pasižiūri, pavyzdžiui, Rusijos, Amerikos kiną – ten labai ryškiai visi vaidina. Man keista, kodėl lietuviams taip nepavyksta.

A. B.: Man atrodo, kad pas mus nėra tos kitokios vaidybos tradicijos. Amerikiečiai prieš šimtą metų priprato prie tokios vaidybos ir jiems ji natūrali.

M. R.: Manau, kad jie ir vaidmens pasiruošimui daugiau laiko turi. Nėra kaip pas mus, kai viskas vyksta filmavimo aikštelėje. Ten ir pinigai kiti. Jeigu pas mus aktoriui mokėtų tiek, tada, aišku, galėtume skirti laiko pasirengimui.

 

Kuriant spektaklį, būna pasiruošimo laikotarpis, filme yra kažkiek tų repeticijų, bet...

M. R.: Arba nėra. Kiek aš kine vaidinau, tik pas Blaževičių mes repetavome. Daugiau tikrai niekur nerepetavome. Vos ne iš vakaro tekstą gauni, turi jį mokėti kitą dieną. Ir aikštelėje kuri kažkokį personažą.

 

Mariau, kai jūs dirbate su Andriumi, galima sakyti, kad esate trise – Marius, Andrius ir personažas Vytautas. Ar kartais neatrodo, kad Andrius nori, kad vaidintum jį?

A. B.: Savaime suprantama, kad ne tik Vytautas kalba taip, kaip aš, bet ir kiti personažai kalba kaip tie, kurie juos rašo. Jie yra vienaip ar kitaip tavo atspindžiai.

M. R.: Vis tiek žmogus, kad ir kiek kurtų, tai daro nuo savęs. Kuri vaidmenį – darai nuo savęs, rašai – irgi. Taip vaizduotė dirba – nuo to, kokią tu gyvenimišką patirtį turi. O kokią gyvenimišką patirtį turi, taip ji veikia tavo pasąmonę. O tavo vaizduotė ir pasąmonė yra labai glaudžiai susijusios (juokiasi). Čia giliai pasakiau.

 

„Šventasis“ – pirmasis Andriaus pilno metražo filmas. Mariau, tu jau vaidinai kituose pilnametražiuose filmuose?

M. R.: Iki tol buvo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, „Redirected / Už Lietuvą!“, „Gautas iškvietimas“. Paskutiniu metu pastebėjau, kad dauguma nori sutrumpinti filmo kūrimo procesą, ypač scenarijaus rašymą. „Gautas iškvietimas“ parašytas birželį ar liepą, nufilmuotas rugpjūtį per devynias pamainas. Emilis Vėlyvis taip pat ką tik baigė filmuoti, vasarį jau premjera. Tą ilgą procesą visi be reikalo nori praleisti.

 

Ypač scenarijaus dalies galėtų neprašokti. Andriau, ar skiriasi pasiruošimas trumpam ir ilgam filmui?

A. B.: Tiesiog daugiau dirbi, kitokių skirtumų nelabai yra. Tik galiu pasakyti, kad man kurti pilnametražį labiau patinka. Nesu didelis filmavimų gerbėjas, man labiau patinka viską sugalvoti ir tada montuoti. Bet šitą filmą filmuojant man pirmą kartą buvo malonu, tai todėl net neramu – taip viskas gerai buvo.

 

M. R.: Nebuvo didelių kliūčių, viskas labai sklandžiai vyko.

 

Ką patartum kitiems, kurie dar tik kurs filmus?

A. B.: Svarbu gerai parašytas scenarijus, aš rašiau kartu su Tekle ir Marija Kavtaradzėmis, kitas svarbus dalykas – prodiuserė Marija Razgutė. Ji surinko nuostabią komandą. Visi profesionalai ir buvo gera atmosfera. Gera filmavimo grupė su geru humoro jausmu – labai svarbu. Todėl ir Marių svarbu turėti filmavimo aikštelėje, nes jis turi gerą humoro jausmą, pajuokina visus. Labai erzina, kai žmonės susirenka ir kenčia. Nesuprantu, kam to reikia. Filmas yra filmas, gyvenimas svarbiau.

 

Parengė Teklė Kavtaradzė