Su tavim ir be tavęs

Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“

Gabija Jaraminaitė filme „Amžinai kartu“
Gabija Jaraminaitė filme „Amžinai kartu“

Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.

 

„Amžinai kartu“ – pilnametražis Linos Lužytės vaidybinis debiutas. Įsiminė ir jos diplominis „Jau gerai, tik dar šiek tiek“, ir dokumentinis filmas „Igruški“. Abu liudijo, kad jauna režisierė moka parodyti daugiau, nei siūlytų filmo herojai ar kasdieniškos situacijos, kad ji turi itin retą tarp lietuvių kino kūrėjų humoro jausmą. „Amžinai kartu“ Lužytė pasakoja kamerišką, atpažįstamą istoriją apie yrančią šeimą, kurios nariams paprasčiausiai stinga meilės ir supratimo, nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai. Bet šypsenos, mandagumas, paslaugumas ir tyla – tik rutina. Vyras, žmona, duktė kiekvienas savaip supranta, kad situacija aštrėja. Ir kiekvienas reaguoja kitaip. Žmona pradeda susitikinėti su buvusiu gerbėju, vyras pasineria į darbą, duktė ima maištauti.

 

Šią dramą režisierė apaugina iškalbingomis detalėmis ir įtikinamais motyvais. Lužytė atsisako bet kokių lietuvių kinui įprastų simbolių, pauzių, daugiaprasmiškumo. Jos herojai gyvena čia ir dabar, jie kalba kaip žmonės, kuriuos veikia masinės kultūros vartotojų žodynas, dėvi drabužius, kuriuos kasdien matai gatvėje. Šitoje konkrečioje, lyg truputį koncentruotoje erdvėje (bute, ligoninėje, filmavimo aikštelėje, zoologijos sode, policijos nuovadoje...) tragedijų negali būti, tačiau nuo pat pirmų kadrų „Amžinai kartu“ įtraukia taip, lyg žiūrėtum psichologinį trilerį: įtampa ir nerimas auga, personažai gyvai reaguoja į savus ir svetimus poelgius, žodžius, lūkesčius. Taip ši kasdieniška erdvė pritvinksta konfliktų, kurie gali sprogti bet kurią akimirką.

 

Kita vertus, Lužytė vis dėlto neatsako į klausimą, kada šeimos gyvenimas pradėjo griūti, kodėl jos nariai atsisako kalbėtis, o buvimas kartu tampa vis labiau nepakeliamas. Paaiškinti viską tik žmonos pedantiškumu ar tuo, kad jos – gydytojos – netenkina vyro darbas (daug žadantis filosofas tapo kaskadininku, kino triukų atlikėju), vis dėlto būtų sunku.

 

Lietuvių kine moterų istorijas dažniausiai pasakoja vyrai. Man tokio kino simboliu tapo Almanto Grikevičiaus filmas „Jo žmonos išpažintis“, kur pavadinimas tarsi nubrėžė ribą, teigdamas, kad nelaiminga, ieškanti meilės herojė viso labo yra tik kenčiančio vyro žmona. Kad ir koks ironiškas būtų „Amžinai kartu“ pavadinimas, jis rodo, kad riba peržengta, tačiau nedavusi vardų filmo veikėjams režisierė lyg atėmė iš jų teisę būti konkrečiais ir turėti priešistorę.

 

Suprantu, kad Lužytė bijo vienprasmiškų atsakymų ir nori priversti žiūrovus ne grožėtis vaizdais, o savarankiškai mąstyti, daryti išvadas, kartu kurti filmą, pavyzdžiui, kai rodo dukters ir socialinės darbuotojos pokalbį policijoje, bet neleidžia jo išgirsti. Todėl ji ir pasirinko operatorių Olegą Mutu, kuris išgarsėjo rumunų Naujosios bangos filmais. Juose paprastai rodoma nyki pokomunistinės šalies buitis ir atgyja nematomos, bet skaudžios jos bedalių gyventojų dramos. „Amžinai kartu“ Mutu puikiai antrina režisierei: ilgos, vienu kadru nufilmuotos scenos pabrėžia meistriškas režisierės mizanscenas, kurios savo ruožtu išryškina nevienprasmiškus personažų santykius ir jausmus. Mutu ne vieną sceną nufilmavo iš labai arti, bet ir jos dažniausiai pabrėžia ne intymumą, o visišką susvetimėjimą. Šį neatitikimą tarp suvokimo stereotipų ir tikrosios scenos ištarmės Lužytė (ji yra ir filmo scenarijaus autorė) naudoja ir filmo dramaturgijoje, jis dažnai tampa veiksmo varikliu, todėl taip įdomu stebėti nuolat besimainančias Jaraminaitės būsenas ar Dainiaus Gavenonio žvilgsnius, jų tikslius gestus, plastiką, personažų kūnų kalbą. Ji ypač iškalbinga scenoje, kai socialinė darbuotoja (įsimintina Rasa Samuolytė) atsisveikinant prašo visų apsikabinti. Kita vertus, stebėti Jaraminaitę įdomu dar ir todėl, kad jos herojė iš tikro bando suprasti save, ji keičiasi visą filmą. Ko verta kad ir finalinė scena, kur moteris tik žiūri iš tolo į savo vyrą ir dukterį, lyg laukdama ar bijodama tarp jų įsibrauti.

 

„Amžinai kartu“ turi tai, ko nuolat stinga lietuvių kinui, ypač debiutantams. Tai profesionaliai sukurtas filmas, atskleidžiantis ir režisierės požiūrį į kiną, ir jos sugebėjimą analizuoti tikrovę, ir humoro jausmą. Lužytė realistiškai rodo tikrovę, renkasi jos įkaitais tapusius personažus, bet kartu psichologiškai tiksliai (žinoma, kartu su aktoriais) atskleidžia šių dienų žmonių dramas, todėl ir pasakojimas tampa rišlus, universalus, o istorija – suprantama. Kita vertus, filmo herojų gyvenimas bespalvis, jie gana paviršutiniški, tad užuojauta gali ir nekilti.

 

„Amžinai kartu“ pernelyg ilgai keliavo pas žiūrovus, gal todėl atrodo, kad filmui stinga originalumo, nes panašių kameriškų, ironiškų, įžvalgių debiutantų sukurtų dramų gali pamatyti dažname tarptautiniame kino festivalyje. Bet „Amžinai kartu“ itin svarbus lietuvių kinui ir, tikiuosi, įrodys, kad čia galima kurti profesionalius, ambicingus filmus, skatinančius susimąstyti apie save. Vis dėlto žinodama Lužytės galimybes ir talentą nekantriai lauksiu kito.