Intelektualinės provokacijos

Šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filmas – olandų režisieriaus Paulio Verhoeveno psichologinė drama „Ji“ („Elle“). Tai vieno svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Philippe’o Djiano romano ekranizacija. Populiarios lenkų prozininkės Olgos Tokarczuk knygą „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“ ekranizavo Agnieszka Holland – „Pėdsakas“ rodomas konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Abiejų filmų veikėjos provokuoja žiūrovus, tai stiprios, valingos nebe pirmos jaunystės moterys. Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbių su abiem režisieriais, šiemet išspausdintų žurnale „Polityka“, fragmentus.

 

Išprievartauti konvenciją

Po filmų „Esminis instinktas“ ar „Erdvėlaivio kariai“, laužiusių Holivudo žanrų ribas, sukūrėte filmą „Ji“ – niūriausią ir labiausiai provokuojantį filmą savo karjeroje. Jis apie išprievartavimą, kurio auka iki galo nesijaučia auka.

Paul Verhoeven: Sumanymas ekranizuoti Philippe’o Djiano romaną „Oh...“ kilo prodiuseriui Saidui Ben Saidui, kuris anksčiau bendradarbiavo su Romanu Polanskiu ir Davidu Cronenbergu. Jis norėjo, kad kurčiau filmą JAV, su Nicole Kidman. Kai po dviejų mėnesių paaiškėjo, kad atsisakė ne tik ji, bet ir kitos žvaigždės, nusprendėme kurti filmą Prancūzijoje su Isabelle Huppert. Darbas su ja buvo labiausiai įkvepianti patirtis mano gyvenime. Tai be galo talentinga, drąsi, nepripažįstanti jokių taisyklių aktorė. Ji priėmė kvietimą net nemirktelėjusi, nors užduotis buvo ne iš lengviausių. Huppert turėjo vaidinti serijinio žudiko dukterį, ryžtingą verslininkę, prievartos auką, įsipainiojusią į sudėtingus seksualinius ryšius. Daug nerepetavome. Daugiau kalbėjomės apie suknelių, kurias ji turėjo vilkėti filme, spalvas, apie grimą ir apie tai, kaip judės jos herojė, nei apie tokios sudėtingos veikėjos psichologiją ar motyvus ir praeitį.

 

Huppert nemėgsta, kai jai primetama per daug?

Ne, jai paprasčiausiai to nereikėjo. Neįvardydama jausmų, neaiškindama jų priežasties ji iš pat pradžių žinojo, kaip apibrėžti šios istorijos toną. Ji rinkosi geriausius sprendimus, stebino, pavyzdžiui, dialoge pridėdama vieną žodį, įnešantį didelę ironijos dozę.

Dirbdamas su aktoriais stengiuosi neanalizuoti veikėjų psichologijos. Panašiai kaip Hitchcockas manau, kad sprendimas rinktis konkretų aktorių jau apibrėžia personažo charakterį, nes žiūrovai perkels į filmą daug ankstesnių aktoriaus vaidmenų bruožų ar emocijų. Pasirinkdamas Huppert žinojau, kad ji dažniau sukelia asociacijas su „Pianiste“, taip pat ji vaidino Michaelio Haneke’s filme „Meilė“. Toks jos atsinešamų komplikacijų, jausmų šalčio, nerimo pobūdis man labai tiko. Pamenu ir visiškai kitokius jos vaidmenis. Būtent tokios didelės skalės bei gelmės man ir reikėjo.

 

Kodėl veikėja imasi sadomazochistinio žaidimo su savo kankintoju?

Kai Huppert herojė supranta, kas ją išprievartavo, filmas pradeda judėti visai kita kryptimi, nei visi tikisi. Užuot ieškojusi keršto, ji ištiesia ranką persekiotojui. Nediskutavome, ką ji jaučia ir kodėl taip elgiasi. Viskas, ką darė Huppert, buvo teisinga, dažnai įdomiau, nei buvau pats sugalvojęs. Manau, jokia kita aktorė pasaulyje nesugebėtų to suvaidinti geriau.

 

Veikėjos elgesys stebina.

Man dažnai priekaištaujama, kad einu per toli. Kai prieš 37 metus Olandijoje pastačiau dramą „Spetters“, buvo piktinamasi, nes parodžiau žiaurų, homoseksualų išprievartavimą, kuris išlaisvina. Išprievartautas vaikinas atranda savyje ir priima homoseksualumą. Mane puolė iš kairės ir dešinės, o labiausiai LGBT bendruomenė. Puolimas buvo tokio masto, kad negavau pinigų kitiems filmams. Turėjau palikti Europą. Išvažiuoti į Ameriką mane įkalbėjo žmona. Nemokėjau kalbos, bet kažkaip su viskuo susitvarkėme.

 

Jūsų išskirtiniu bruožu tapo provokavimas. Apie Jus buvo rašyta, kad liguistai nekenčiate moterų, kad ekrane atpalaiduojate savo seksualines frustracijas. Sakoma, vienas įtakingas prodiuseris išmetė Jus pro duris, kai pasiūlėte jam „Esminį instinktą“.

Specialiai neieškau provokacijų. Filmuoju tai, ką laikau tikrove. Bet daug žmonių, tarp jų ir kritikai, nesupranta mano intencijų. „Erdvėlaivio kariuose“ – mokslinės fantastikos reginyje, pasakojančiame apie visuomenę, judančią link fašistinės antiutopijos, kai kurias scenas sąmoningai nufilmavau 1934 m. Leni Riefenstahl sukurto propagandinio dokumentinio filmo „Valios triumfas“ stiliumi, bet „Washington Post“ žurnalistai aliuzijas perskaitė atbulai. Jie pareiškė, kad esu neonacis. Tačiau man rūpėjo kritikuoti agresyvią JAV užsienio politiką, tarp kurios pasekmių – ir Rugsėjo 11-osios teroro aktai. Dabar šis ateities pranašavimas aiškesnis, bet tada mažai kas žiūrėjo rimtai.

Kai Olandijoje pradėjau režisieriaus karjerą, norėjau kalbėti pirmu asmeniu. Fellini tam turėjo Mastroianni, Truffaut – Jeaną-Pierre’ą Leaud. Manuoju kino alter ego tapo Rutgeris Haueris. Holivude apie savirašką turėjau pamiršti. Ten viską lemia prodiuseris. Jis ateidavo su baigtu ir konkrečiai žvaigždei parašytu scenarijumi ir klausdavo, ar tai mane domina. Jei ne, duodavo jį kitam režisieriui.  

 

Atrodo, kad Holivude kurti Jūsų filmai kartu buvo ir įtampos kupini reginiai, ir Amerikos populiariosios kultūros satyra.

Būtent taip juos ir sugalvojau. Ar dabar elgčiausi panašiai? Turint omenyje pastaruosius politinius įvykius, Trumpo išrinkimą JAV prezidentu, man būtų sunku konkuruoti su realybe, kuri vis labiau primena farsą. Realybė tampa XX a. 4-ojo dešimtmečio krizės, atvedusios prie pasaulinės katastrofos, parodija. Pavyzdžiui, kad ir Snowdenas. Iškart matyti, kaip išklibintas mūsų realybės pojūtis. Neįmanoma apibrėžti, kas slypi po šia afera, atskirti faktus nuo provokacijos. Ko gero, reikia daugiau laiko, kad išaiškėtų slapti mechanizmai, ir daugiau distancijos, kad suprastume jų gilesnę prasmę.

 

Kaip atsakote į priekaištus, kad pasinaudojote prievartavimo scenomis komediniais tikslais?

Aš nerodau, kad prievartavimas juokingas. Filme „Ji“ tai košmaras, nuo kurio negalima apsiginti. Absurdo pojūtis kyla, nes filme griaunamos konvencijos. Aš taip apsisprendžiau. Gyvenime negalioja taisyklės, kurios valdo žanrinį kiną.

 

Keršto priežastis

Metafizinis ekologinis trileris „Pėdsakas“ („Pokot“) pagal Olgos Tokarczuk „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“ – gana netikėtas filmų „Tamsoje“ ir „Liepsnojantis krūmas“ autorės pasirinkimas.

Agnieszka Holland: Mane sužavėjo konvencijos ir prasmės neapčiuopiamumas, kad tiek daug toje knygoje telpa ir skirtingai interpretuojama, knygos stiliaus, naracijos daugiaprasmiškumas. Olgos kūrybą seku nuo pat pradžių. Ji labai kinematografiška – turi daug sodrumo, autonomišką pasaulį. Kita vertus, išskyrus kelis apsakymus, jos knygose nėra klasikinių fabulų. Šioje viskas buvo, įskaitant personažus, kurių stigo lenkų kinui.

 

O konkrečiai?

Pavyzdžiui, senos, vienišos maištaujančios moters. Nonkonformistės, apglėbiančios savo meile įvairius keistuolius ir žvėrelius. Suvokiančios savo socialinį nesvarbumą, peršviečiamumą. Žmonės nesugeba įsiminti net jos pavardės. Tas neegzistavimo pojūtis moterims prasideda labai anksti, kai tik jos liaujasi būti seksualiniais objektais. Tokių pažįstu daug. Į aktorių atranką atėjo skirtingo amžiaus moterų. Dauguma sakė, kad Janina Dušeiko – mylinti gamtą ir į „pagrindinę srovę“ netelpanti Tokarczuk prozos herojė – tai ji. Tarsi tai būtų personažas, tipiškas visai posthipių kartai, jautusiai, kad pasaulį galima pakeisti, bet paskui ta galimybė iš jų buvo atimta. Ypač tai jaučiama Lenkijoje.

 

Kodėl, kaip?

Aktorės jautė didžiulį kartėlį. Kažkaip tai sumavosi į jausmą, kad pasaulis jas apgavo. Vyras paliko, vaikai iščiulpė jų jėgas, karjera nenusisekė, gal jaunystėje per daug gėrė degtinės ir rūkė, o dabar visai tai atsispaudė jų veiduose. Kai lygindavau šešiasdešimtmetę lenkų aktorę, pavyzdžiui, su aštuoniasdešimtmete Judi Dench, atrodė, kad jų visai skirtingos biografijos.

 

Homoseksualus poetas Arthuras Rimbaud („Visiškas užtemimas“), susideginęs opozicionierius Janas Palachas („Liepsnojantis krūmas“), žydus slepiantis Leopoldas Socha („Tamsoje“) – skirtingi Jūsų filmų veikėjai. Kas juos jungia su Janina Dušeiko?

Požiūrių sudėtingumas, pasirinkimų ekstremizmas, bepročio maištas prieš daugumą, bejėgiškumo ekspresija. Visi jie jaučiasi atstovaujantys pasauliui, kuris neturi jokių galimybių apsiginti. Jų maištą galima pritempti iki terorizmo formos. O terorizmas – iš kur jis kyla ir kodėl – mane domina bent jau nuo „Karštinės“ laikų.

 

Man patiko dialogas: herojė klausia pažįstamą čekų entomologą, ar jis yra tikintis. Šis atsako: „Taip. Esu ateistas.“

Tai sugalvojo Tokarczuk. Yra dar keli skanūs sakiniai, tarp jų apie testosterono autizmą.

 

Ateizmas – tai tikėjimas?

Tam tikra prasme. Tai aistringas įsitikinimas, kuris pristatomas kaip absoliuti tiesa. Tačiau nėra tvirtų argumentų, racionalaus įrodymo, kad Dievas neegzistuoja.

 

Įsitikinimas, kad gyvūnai turi sielą, – iš tos pačios operos?

Taip. Kai kurios religijos, pavyzdžiui, krikščionybė, žmogų hierarchijoje stato aukščiau. Bet kitos, pavyzdžiui, budizmas, pripažįsta visų gyvenimo formų lygiateisiškumą. Induizme egzistuoja tam tikrų šventais laikomų gyvūnų kultas. Dar kitaip animalizme – ibiai, katinai ar krokodilai reprezentuoja dievus.

 

Jei viskas remiasi tikėjimu, kur ieškoti teisybės?

Posttiesos ir postmokslo lygmenyje viskuo galima abejoti. Pavyzdžiui, Dušeiko netiki evoliucijos teorija. Tačiau žmogaus sukeltos klimato permainos jau nebėra, mano galva, tikėjimo klausimas. Newtono fizikos dėsnių taip pat lengvai nepaneigsi.

 

„Pėdsakas“ – proekologiškas filmas, jis pasisako už žmonių ir gyvūnų lygybę. Ar tai Jums labai svarbu?

Ne taip kaip Olgai Tokarczuk, kuri tuo gyvena, yra vegetarė. Aš valgau mėsą, bet saikingai. Neturiu poreikio totaliai liudyti savo gyvenimu, kad gyvūnai ir gamta yra mano prioritetas.

 

Dušeiko gina gyvūnų teisę gyventi, bet pati nesilaiko taisyklių, už kurias kovoja. Jai nesvetimas kerštas.

Taip, čia yra prieštaravimas, sutinku. Tuo ir remiasi intelektualinė provokacija. Bet filmo žinia nesusiveda tik į teiginį „mylėkime vienas kitą“. Jame daug pykčio, bejėgiškumo, revanšo poreikio. Todėl Dušeiko yra įdomi.

 

Bet Dušeiko – tarantiniškas personažas.

Ji nejaustų tiek pykčio, jei anksčiau nebūtų sužeista į pačią širdį. Jei pasaulis nenaikintų jos brangiausių vertybių. Tarantino kerštautojai visada turi keršto priežastį.

 

Parengė Ž. P.