Esu kuklus – noriu tik pakeisti pasaulį

Naujas suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“, Suomija, Vokietija, 2017) šiemet Berlinalėje pelnė prizą už geriausią režisūrą. Filmas rodomas „Kino pavasario“ programoje, netrukus jis pateks ir į kino teatrų repertuarą. Pateikiame Tatjanos Rozenštain pokalbio su režisieriumi Berlyne, vasarį išspausdinto savaitiniame žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

 

Kodėl nusprendėte kurti komediją lyg ir tragiška tema – apie imigrantų padėtį?

Net jei iš prigimties esu pesimistas, norėčiau atrodyti optimistu, nors dabar tam ir nematau ypatingų priežasčių. Man reikėjo pasiųsti pasauliui pozityvią žinią. Antraip kas eis žiūrėti tragedijos tokioje depresyvioje šalyje kaip Suomija? Būsiu laimingas, jei mano filmą pasižiūrės trys keturi žmonės, tegu ir du. Žmonės nebevaikšto į kino teatrus. Manau, kad tie du trys eis į filmą tik tam, kad po jo kartu išgertų. Bet gali būti, kad jie jau nebemoka ir gerti kartu. Sėdi kiekvienas savo namuose ir patyliukais maukia.

 

Kodėl Jums svarbu, kad šis filmas būtų trilogijos dalis? Regis, dabar visos didelės kino formos tik apsunkina žiūrovo kelią filmo link...

Iš tikrųjų nebegalima rimtai kalbėti apie kokį nors planavimą. Tai greičiau vyksta automatiškai ir priežastis viena: esu absoliutus, beviltiškas ir chroniškas tinginys. Negalėjau kirsti medžių, neradau sau bent kokio padoraus darbo, todėl pradėjau kurti filmus. Bet ir čia man būtina trilogija, kad priversčiau save dirbti. Mano aktoriai paprastai irgi yra tinginiai, todėl stengiuosi, kad filme jiems reikėtų kuo mažiau judėti. Renkuosi juos dažniausiai dėl gražių veidų. Svarbiausia, kad jų akyse būtų nežmoniška kančia. Tada jie man simpatiški. Taip pat neprošal, jei yra dar truputis aktorinio meistriškumo. Tada aktoriai draugaus su mano kamera. Jei meistriškumo visai nėra, kamera pavirs jų priešu. Tiesa, Brigitte Bardot niekad nemokėjo vaidinti, bet kamera jos neatstumdavo. Keista. Reikia pasakyti, kad jokių darbo su aktoriais paslapčių neturiu. Bendrauju su jais taip pat, kaip ir su kitais žmonėmis aplink. Kelios paprastos taisyklės. Reikia visada suteikti aktoriams laisvą erdvę, gerbti jų orumą, tada ir ekrane jie atrodo oriai. O žiūrovai pradeda manyti, kad mano herojams pavyksta geriau už kitus pakelti gyvenimo išbandymus.

 

Jūsų filmo pavadinimas filosofiškai lyriškas – „Kita vilties pusė“. Kodėl jis toks beviltiškas?

Darbinis filmo pavadinimas buvo „Pabėgėlis“. Iš esmės jis teisingas, paprastas, aiškus, tiesa, nelabai poetiškas. Vienos mano asistentės sutuoktinis rado eilėraštį, kuriam beveik du tūkstančiai metų. Jame yra eilutė „kita vilties pusė“, kuri idealiai tiko mūsų filmui. Pakeitėme filmo pavadinimą, nors jis skamba gana pakiliai ir net, sakyčiau, yra gerokai pritemptas. Bet paskui aš jau patingėjau sugalvoti dar kažką, keisti pavadinimą skambesniu.

 

Sukurti šį filmą man buvo atsakomybė ir pareiga, mano asmeninis kuklus indėlis į bendrą rūpinimosi artimu reikalą, būnant režisieriumi ir žmogumi. 2016 m. į mūsų nedidelę Šiaurės šalį atvyko apie 30 tūkstančių pabėgėlių, dauguma iš Irako. Daug suomių kažkodėl apėmė baimė. Jiems pasirodė, kad yra užpulti. Jie pradėjo matyti košmarus. Vieni manė, kad dėl pabėgėlių neteks darbo, kiti – kad jų namai ir mašinos yra nesaugūs. Pabėgėlius imta puldinėti, mušti ir net padeginėti jų laikinas buveines. Kai Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas, žmonės simboliškai prisiekė vienas kitam, kad toks masinis blogis, tokia prievarta kitam žmogui nebepasikartos. Bet viskas vyksta atvirkščiai. Masinės žmogžudystės visame pasaulyje tampa dažnesnės, vėl esame nepakantūs vienas kitam ir nepasirengę užjausti sunkioje situacijoje atsidūrusių žmonių. Prieš septyniasdešimt metų buvo šešiasdešimt milijonų pabėgėlių ir žmonija jautė pareigą jiems padėti. Dabar pabėgėliai tapo mūsų priešais. Po velnių, iki ko nusirito žmonija?.. Jei negalime užjausti savo draugų, kaip išgyvensime patys? Kam gyventi, jei netenki žmogaus pavidalo?.. Kada mes pagaliau suprasime, kad visi esame tiesiog žmonės? Šiandien jie yra pabėgėliai, rytoj jais tapti galime mes.

 

Laimė, ne visi mano šalies žmonės yra beširdžiai, nors yra pas mus nedidelė, bet aktyvi grupė, užsiimanti „šalies išlaisvinimu“. Dauguma mūsų ignoruoja tuos „tikrus suomius“. Kita vertus, mes ir į Hitlerį iš pradžių nežiūrėjome rimtai...

 

Manote, kad populizmas yra rimta grėsmė Suomijai, Europai? Kaip vertinate dabartinę politinę situaciją?

Žinoma, suomių populistai – tai pirmiausia protestas prieš visas senas partijas, kurios vagia pinigus ir naudojasi žmonėmis, kad gautų daugiau pinigų. Aš asmeniškai gerbiu ponią Angelą Merkel. Ji – vienintelė politikė, kuri, regis, domisi tikromis problemomis. Visi kiti ir toliau žaidžia savo žaidimus. Tačiau aš nedarau jokių politinių pareiškimų. Nesu politinis režisierius, nors Godard’as kadaise sakė, kad net kėdė, ant kurios sėdime, yra politiška. Šia prasme visi režisieriai politiški.

 

Nuolat klausiu savęs, kam suteikiame tiek daug valdžios politikams, kodėl leidžiame jiems valdyti mūsų gyvenimą? Tai didelė klaida – iš pradžių suteikti jiems tiek daug valdžios, o paskui jais skųstis.

 

Apskritai, pasaulis tapo kvailesnis. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad 80 procentų mūsų planetos gyventojų jau nebemoka skaityti! Kokia išeitis iš šios krizės, nežinau. Manau, receptas toks pat kaip ir anksčiau: išmokti būti žmonėmis tikrąja šio žodžio prasme, t.y. suprasti, kas yra žmogiškumas. Turiu nedidelę viltį. Bet kartais ir ji mane palieka, kai skaitau, pavyzdžiui, kad žmonės sunaikino beveik visus žemės dramblius. Azijoje iš dviejų šimtų tūkstančių jų liko tik dvidešimt tūkstančių. Nenoriu gyventi žemėje, kur nėra dramblių. Be jų neturime ateities. Dabar žmonės jau pasiekė Marsą, kuria apie jį filmus, ko gero, jie nori apgyvendinti ir šią planetą, nustatyti ten savo griaunančias taisykles. Noriu teisingumo žmonėms. Ir gyvūnams. Taip pat ir gėlėms. Labai pykstu, kad pasaulis praranda supratimą apie teisingumą. Štai todėl pabėgėlių likimas Europoje mane vis dar jaudina. Privalau jiems ką nors padaryti. Net jei mano istorijos ir primena pasakas.

 

Turite politiko temperamentą! Ar tiesa, kad norėjote tapti politiku? Esate tai minėjęs viename interviu.

Ne, viskas buvo ne taip. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasakiau savo draugams, kad vargu ar mes tapsime politikais. Jeigu to nepadarysime, į valdžią ateis tie, kurie... nėra apsunkinti atsakomybės jausmo. Taip ir atsitiko. Viskas tik todėl, kad mes nenorėjome aukotis. Dabar galime tik dūsauti. Aš ir pats dabar esu žmogus iš praeities. Šiame gyvenime niekaip negaliu priprasti prie dabarties. Dabar žmonės laikomi pamišėliais, jei jie elgiasi žmogiškai. Pamišėliais laikomi ir kuriantys filmus apie tokius žmones. Kodėl? Todėl, kad kapitalizmas ir humanizmas sunkiai dera tarpusavyje. Juk juo daugiau laiko žmonės praleidžia mąstydami, tuo mažiau laiko jiems lieka parduotuvėms ir vartojimui.

 

Paskutiniais metais Jūsų filmų premjeros vyko Kanų kino festivalyje. Kodėl šįkart pasirinkote Berlyną?

Jei filmą rodo Kanų kino festivalyje, vadinasi, geriausiu atveju jis bus išleistas į ekranus rudenį. Bijau, kad iki rudens pabėgėlių situacija tik pablogės. Turėjau skubėti. Pernai sausį iš Suomijos deportavo keturis procentus pabėgėlių, buvo pasitelkta, man regis, visiškai mitinė prielaida, kad karo veiksmai jų nuolat gyvenamoje teritorijoje jau nebevyksta. Šiemet, praėjus tik metams, suomių valdžia deportavo jau aštuoniasdešimt procentų pabėgėlių. Europos Sąjunga, regis, neturi jokios aiškios pozicijos šiuo klausimu. Todėl kiekviena šalis elgiasi su pabėgėliais tai, kaip nori. Tame įžvelgiu Europos žūtį. Išsigelbėti galime būdami solidarūs, kalbėdamiesi ir susitardami.

 

Ar gali meninis pasisakymas paveikti tarptautinę politiką, pakeisti pasaulį?

Net bloga žinia žiūrovams geriau už jokią. Mano atveju esu visiškai kuklus: aš net nenoriu pakeisti žiūrovų, aš noriu viso labo pakeisti pasaulį. Visi žmonės yra vienodi, nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie kalba. Ir visų problemos yra vienodos, kaip meilė ar neapykanta. Nesu geras manipuliatorius, todėl stengiuosi pakeisti nors Europą! Juk nieko svarbaus ekrane taip ir nepasakiau. Kitaip nei Jimas Jarmuschas ar broliai Dardenne’ai. Todėl manęs nedomina apdovanojimai. Tiksliau, jie manęs visiškai nedomina. Nuo to mano gyvenimas nepasikeis ir aš visai nesimaivau. Juk kinas – ne arklių lenktynės, kur rungiamės, kas iš mūsų atbėgs pirmas. Niekad nekūriau filmų dėl pinigų, menas man yra pašaukimas. Apskritai, nekenčiu pinigų tiesiogine to žodžio prasme. Jaučiu fizinį pasišlykštėjimą jais. Jei kišenėse turiu pinigų, man būtinai reikia juos kuo greičiau išleisti. Iš pradžių visada sumoku savo bendradarbiams, o viską, kas lieka, iškart išleidžiu.

 

Kaip galite pragyventi be pinigų?

Grybauju ir gaudau žuvį.

 

Perengė K. R.