007 Spectre

Filmas, 25-as filmas


Režisierius Sam Mendes
Scenarijaus autoriai Neal Purvis, John Logan, Robert Wade
Operatorius Hoyte Van Hoytema

Vaidina Monica Bellucci, Ralph Fiennes, Daniel Craig, Ben Whishaw, Christoph Waltz, Dave Bautista, Léa Seydoux

2015, D. Britanija, JAV, 148 min. Platintojas Lietuvoje „Acme Film“


Bondas yra kaip klišė. Joks kitas personažas 25-iuose filmuose iš eilės nedaro iš esmės to paties. Kiekvieno Bondo filmo siužetas toks nuspėjamas, kad dar iki pasirodant filmo anonsui aptarinėjamos įvairios jo detalės: kas bus Bondo mergina, kokį automobilį jis vairuos, kas bus blogio įsikūnijimas? Tad kyla natūralus klausimas – kodėl mes visa tai žiūrime?

 

Štai pasirodė „007 Spectre“, ir mes net nematę žinome: Bondas kovos prieš blogio organizaciją, jam trukdys ne tik tiesioginiai priešai, bet ir jo atstovaujama institucija. Galų gale jis liks beveik vienas prieš beveik visus, eis tiesiai mirčiai į nasrus ir dėl savo nuovokumo švęs pergalę. Pasaulis bus išgelbėtas. Mylimoji – taip pat.

Tikriausiai dėl to ir žiūrime, jog tai klišė, ir žinome, kas bus. Klišė leidžia lengviau įveikti bet kokį minties reikalaujantį veiksmą. Žiūrėjimo aritmetika tampa neįtikėtinai elementari, nes žiūrovas dar prieš seansą žino viską, jo nereikia niekur įvesti, su niekuo supažindinti. Kino salėje nebus patirtas joks diskomfortas.

Jei Bondas, vadinasi, jau nuo pirmos minutės bus daug veiksmo, o tai, kad agentas 007 visus įveikia, bus įtikinama savaime. Pagrindinio veikėjo vardas yra to ženklas ir įrodymas.

Jei Bondas, vadinasi, bus nuliovų tačkų ir afigienų mergų. Iš anksto žinoma, kad kiekviename filme Bondas mylės bent vieną ar dvi gražias moteris, kad bus bent keliolika tai atskleidžiančių sekundžių ir naujas superautomobilio modelis (BMW vairuotojo svajonė).

Jei Bondas, vadinasi, bus pasakyta (arba nepasakyta, o tada – girdėjai, nepasakė) frazė: „Bondas, Džeimsas Bondas“, kurią taip lengva perfrazuoti, kad užsisakant jau septintą galima nerišliai, bet pasitikinčiai savimi tarti „alaus, didelį alaus“. Negana to, jis dar tikrai pasakys ką nors, ko negali pavadinti niekaip kitaip, tik mandra. Citata:

Bondas: Aš atvykau jūsų užmušti.

Blogio įsikūnijimas: O aš maniau, kad atvykote mirti.

Bondas: Tai priklauso nuo požiūrio.

Jei Bondas, vadinasi, tikrai išgirsime tuos styginius, pučiamuosius ir mušamuosius, kurie, akompanuodami bet kokiam vaizdui, gali jam suteikti elegancijos ir dominavimo jausmą.

Jei Bondas, vadinasi, matysime žmogų, kuris niekada nepasiduoda ir bemaž niekada nebijo. Bent jau Danielis Craigas. Jis drąsiai žengia į priešo tvirtovę beginklis. Nelogiškai, kvailai, beprasmiškai. Tačiau mes (atrodo, jis irgi, nors neturi tam pagrindo) tikime, kad viskas baigsis gerai. Taip ir naujausiame „007 Spectre“. Bondas pas sindikato vadeivą atkeliauja tuščiomis, o iškeliauja lydimas sprogimų, bet gyvas ir bemaž nesužeistas.

Jei Bondas – niekad nesitepantys kostiumai, martinis, prabanga, solidumas, išraiškingumas, manieringumas. Žodžiu, viskas, kas elitiška, nepasiekiama, iš šilko ir aukso.

Naujasis Bondo „007 Spectre“ pateisina visus šiuos lūkesčius, jame yra viskas, ko žiūrovas tikisi. Viskas, ko jis nesitiki, filmui nei padeda, nei reikalinga. Pavyzdžiui, kad blogio įsikūnijimas yra Bondo įbrolis ar kad jis lyg prisimena kažkurios serijos moterį. Ar tikimasi, kad tai suvirpins širdį?

Kaskart pasirodžius naujam Bondo filmui svarstoma, kaip jis turėtų keistis ateityje. Atsakymas yra paprastas. Keistis turėtų tik tiek, kiek keičiasi kontekstas. Žiūrovas, regis, niekad nepavargs nuo elegantiško žudiko, kuris turi teisę būti blogas.