Apie Joną
Kas labiausiai myli Vaitkų?
Kas labiausiai myli Vaitkų?
Režisierius ir scenarijaus autorius Jokūbas Vilius Tūras
Operatoriai Jokūbas Vilius Tūras, Algirdas Vaičaitis
Montuotojas Marius Kavaliauskas
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė
Prodiuserės Teresa Rožanovska, Jūratė Samulionytė
2015, dokumentinis, 70 min. Studijos „Ketvirta versija“, „Nerutina“
Po dokumentinio filmo „Apie Joną“ (2015) peržiūros režisierius Jokūbas Vilius Tūras atsakinėdamas į žiūrovų klausimus pabrėžė, kad jį domino būtent teatro milžino kasdienybė ir fiksuodamas Vaitkaus kasdienį gyvenimą jis siekė „įminti jo mįslę“. Kaip supratau, motyvai sukurti filmą buvo paprasti ir žmogiški: jaunas režisierius žvelgia į „grandą“, sakytum, ieško mokytojo, atramos, orientyro, kuriuo pats galėtų sekti. Šitoks režisieriaus santykis su savo „medžiaga“ yra ir filmo stiprybė, ir silpnybė. Viena vertus, žiūrint filmą jaučiasi nuoširdus Tūro žavėjimasis Vaitkaus energija, jėga ir vertybiniu stuburu, o užvis labiausiai – teatro magija. Tai užkrečia, norisi pačiam bėgti į teatrą, panerti į parterio tamsą ir gerti aktorių balsus, būti kuo arčiau scenos, kad savo oda pajaustum iš aktorių kūnų sklindančią šilumą, energiją, kibirkštis. Kita vertus, Tūras akivaizdžiai idealizuoja Vaitkų, jo meilė „akla“ ir žvilgsniui trūksta kritiškumo. Susidaro keistas įspūdis, kad režisierius negali, nedrįsta, o gal nenori pamatyti savo personažo kitokio, nei jam reikia.
Filme užfiksuotas maždaug mėnesio trukmės etapas iki „Karaliaus Lyro“ premjeros Rusų dramos teatre. Tai įtemptas laikas. Vaitkus dėlioja paskutinius spektaklio štrichus, o tuo pačiu metu Muzikos ir teatro akademijoje intensyviai dirba su studentais. Negana to, jis įsileidžia į savo namus svetimą žmogų ir žaidžia su juo dokumentinį filmą: Vaitkus yra ne tik dalyvis, veikėjas ar pozuotojas, jis pats diktuoja žaidimo taisykles. Jau vien tai, kad Vaitkus sutiko filmuotis būtent ikipremjeriniu „Karaliaus Lyro“ laikotarpiu, yra meninis sprendimas. Tūras savo ruožtu pasirenka nespalvotą formatą (jis atitinka statomo spektaklio estetiką) ir piešia portretą, kuris turi apimti dvi puses – žemiškąją (buities) ir nežemiškąją (scenos).
Bandymas sulydyti šias dvi plotmes artikuliuojamas jau pirmame epizode, kai teatro valytojai tvarkant sceną už kadro iškart skamba du garso takeliai, – aidinti, gaudžianti, paslaptinga spektaklio muzika ir, tiesą sakant, nemažiau mistiškas, gilus lyg senos meškos režisieriaus knarkimas. Galbūt šis siekis sulieti viską į viena ir pakiša koją. Jis nepalieka vietos prieštaravimams, akibrokštams, netikėtumams. Rimtas, beveik prabangus nespalvotas formatas puikiai tinka spektaklio repeticijoms, – jis turi karališko spindesio, bet „nužudo“ kiaušinienės kepimą. Kasdienybė šioje juostoje pernelyg švari, sterili ir galop tiesiog pradeda migdyti. Jai trūksta kraujo ir mėsos. Manau, kad filmas būtų taip pat išlošęs atsisakius kadrų, kuriuose Vaitkus sėdi su šunimi prie upės ir žiūri į tekantį vandenį. Jie tarsi turi „rišti“ skirtingus epizodus ir sferas, bet nuskamba lėkštai ir suteikia filmui nereikalingo pseudodvasingumo.
Turinio plotmėje taip pat vyksta susiliejimas. Filme brėžiama paralelė tarp Vaitkaus ir pagrindinio jo spektaklio personažo karaliaus Lyro. Juos jungia ne tik amžius (70 metų), galia ir patirtis, bet ir vienatvė bei trapumas. Kūno spalvos triko apsitempęs jau nebejaunas Vytautas Anužis (karalius Lyras) tampa savotišku Vaitkaus doppelgänger, ir šią paralelę įžemina toks pat baltas ir senatvės paženklintas nuogas Vaitkaus kūnas. Tačiau režisieriaus (kūrybos ir gyvenimo) trapumas yra veikiau nutuokiamas, o paralelė, kuria buvo galima įdomiai ir netikėtai sužaisti, lieka tik subtiliu punktyru. Tūras sustoja ir neina giliau, laikosi atsargaus atstumo. Norėtųsi pagirti Tūro santūrumą ir saiką (jo dažnai stinga režisieriams, ir ne tik lietuvių), bet kai filme palikta tiek nedaug vietos interpretacijai, daugiaprasmiškumui, natūraliai pradeda imti žiovulys. Užuot leidus žiūrovui pačiam daryti išvadas, filmą „užštampuoja“ „teisingi“ Vaitkaus pasisakymai apie darbą Rusų dramos teatre, Rusiją ir sielą. Jie visai įdomūs savaime ir verti būti užfiksuoti (pvz., interviu forma), bet apie Vaitkų pasisako tik pats Vaitkus, todėl filmas pasidaro hermetiškas, uždaras, prasmės požiūriu gerokai susitraukia.
Paradoksalu, bet kuo toliau žiūri „Apie Joną“, tuo labiau kamuoja jausmas, kad Jono čia nėra. Tūras rodo „teatro legendos“ buitį, kuri turėtų priartinti žiūrovą prie veikėjo, tarsi „praskleisti uždangą“. Matome intymias režisieriaus gyvenimo akimirkas: kaip jis keliasi, prabudęs krapšto akis, daro atsispaudimus, valgo, pavargęs žiopso į televizorių, bendrauja su žmona etc. Jis net truputį pasakoja apie savo išgyvenimus, bet kaip žmogus ir personažas lieka nepažintas ir neatskleistas. Nuo to, kad pasisukinėja kadre vienomis trumpikėmis, Vaitkus netampa Jonu. O tai, kad žmona vadina jį Jonuku ir drausmina, kad toli neplauktų, tik banalios detalės. Jos ne individualizuoja, o paslepia. Tai paviršius. Kitaip tariant, Vaitkus apsinuogina tik fiziškai ir anotacijoje žadėtas atsivėrimas neįvyksta.
Viską gelbėja pabaigos epizodas, kuriame Vaitkus „režisuoja“ žmoną: „Dabar aš jau įeinu, Elvyra, prašau vaidinti, kad... Atsigulk, nusisuk, va taip va. Ir dabar aš tyliai ateinu...“ Staiga filmas gauna sveiką savirefleksijos ir ironijos dozę, atsiranda kabliukas, pagaliau kažkas netikėta, pagaliau – trūkis sienoje! Sutuoktiniai prapliumpa juokais, krykščia ir krizena po antklode, net pasako žiūrovams „labanakt“ ir tenka suprasti, kad filmo veikėjas nėra toks, koks galėjo pasirodyti, kad jis šiek tiek (o gal net labai) žaidžia, vaidina save, režisuoja, traukia mus per dantį.
