Deminas: dvi tvirtovės

Jaunojo idealisto kančios


Režisierė Akvilė Gelažiūtė

Scenarijaus autoriai Akvilė Gelažiūtė, Martynas Norvaišas

Operatorius Martynas Norvaišas

Prodiuseriai Akvilė Gelažiūtė, Martynas Norvaišas, Marija Fridinovaitė

2015, dokumentinis, 53 min. Lietuvos muzikos ir teatro akademija


Jaunas teatro pedagogikos studentas Deminas ruošia etiudą, kurio pagrindas – fantastinio romano „Žiedų valdovas“ antroji dalis „Dvi tvirtovės“. Etiudui suvaidinti jis pasirenka ne aktorystę studijuojančius draugus ar kolegas, o giminaičius – brolį Patriką ir pusbrolį Robertą. Šie du paaugliai per visą nė valandos netrunkantį dokumentinį filmą ir bus tos dvi tvirtovės, tarp kurių lyg tarp Scilės ir Charibdės jaunasis menininkas ir blaškysis, o netekęs vilties nuo jaudulio nukaitusiais skruostais šauks: „What the fuck!“

Žodžiu, išgyvens kūrybinę kančią. Nes tie du teatro neragavę giminaičiai iš pirmo, antro ir net trečio karto nesupras nei ko iš jų tikimasi, nei kokia viso to prasmė. Bet tokia, matyt, ir yra teatro pedagogikos esmė. Iš absoliutaus nežinojimo sukurti kažką.

Tiesa, pusbrolis teatro virtuvę perpras greičiau ir, filmui įpusėjus, per kažkelintą repeticiją net pajus aktorystės džiaugsmą, o tada įtaigiu balsu sugebės neužsikirsdamas pasakyti visą tekstą. Kitaip tariant, sukurti tai, ko iš jo reikalauja reiklusis Deminas: teatro tikrovę. O štai brolis liks nepajudinama tvirtove, galvos skausmu. Nes jis per kuklus, nes nedrąsus, nes viskas jam, švelniai tariant, atrodo nerimta. Kiek jo elgesys kyla iš tikros paauglio nedrąsos ir nesugebėjimo įsijausti į vaidmenį, o kiek jo susikaustymui įtakos daro į repeticijas įsmukusi operatoriaus Martyno Norvaišo kamera – klausimas atviras.

Būtent atvirumas ir aiškių atsakymų nepateikimas yra šio dokumentinio filmo stiprybė. Režisierė Akvilė Gelažiūtė nekuria kalbančių galvų dokumentikos. Autorė stebi savotišką laboratoriją, procesą, kurio galutinio rezultato nežino nei ji, nei, atrodytų, pats Deminas.

Na taip, finalinė peržiūra artėja, etiudas turės būti baigtas ir pateiktas žiūrovų verdiktui. Bet tai, kas iš tiesų vyksta tuščioje kvadratinėje salėje per repeticijas, sunkiai gali būti pavadinta teatru klasikine prasme. Jokio nušvitimo, jokio kitos realybės pojūčio ar kažko, kas nenusakoma žodžiais, kas daugeliui, matyt, ir yra Teatras. Deminas prakaituodamas muštruoja brolį („Tu pedagogas, o ne direktorius“) ir pusbrolį, reikalauja iš jų įtaigos ir atsidavimo („Tegul mus mėgsta ne todėl, kad mes vaikai, o todėl, kad mes pavarome!“), nors šiems teatras – tolimas ir nesuprantamas.

Filmas prasideda kasdieniška, visai nepakilia teatrine intonacija ir prasmingai disonuoja su tuo, kas rodoma vėliau, – bandymu paauglius sudominti vaidyba. Deminas, Patrikas ir Robertas dėlioja gėles ir kapinių žvakes ant turgaus prekystalių. Už kadro Deminas sako, kad per visą gyvenimą su šiais dviem žmonėmis dirbo įvairius darbus. Darbus, kurie, pasak jo, negali prilygti teatrui, nes teatras labai jautrus, mistinis ir intymus dalykas, nes „lenda giliai į žmogų“.

Toks jauno kūrėjo idealizmas greitai atsimuša į realybę, ir tai filme stebėti įdomiausia. Nei brolis, nei pusbrolis vaidinti, pasirodo, nemoka. Bet tam, žinoma, ir egzistuoja teatro pedagogika – per ją žmonės turėtų suprasti ir patirti šį tą daugiau nei paaiškinti pirkėjams, kad štai – kapinių žvakėje vaškas yra įlietas, o ne įstatytas. Bent to siekia šviesia teatro idėja įtikėjęs Deminas.

Ką teatro laboratorijoje patiria brolis ir pusbrolis? Klausimas vėl atviras. Pavargę, apšaukti ir nusibrozdinę kelius į kietas scenos grindis, Patrikas ir Robertas galiausiai suvaidina etiudą. Nusilenkia žiūrovams – dėstytojams, tėveliams, giminaičiams ir draugams – ir išėję pro duris giliai atidūsta. Baigta.

Ne ką mažiau už Deminą entuziastingas režisierius galėjo prieiti prie naujai iškeptų aktorių ir, kaip tiriamojoje dokumentikoje priimtina, paklausti: tai kaip jaučiatės, ko išmokote, ką supratote? Laimė, Akvilei Gelažiūtei to neprireikia ir tai, mano galva, rodo jaunos autorės brandą ir jautrumą dokumentinei medžiagai. To dažnai pritrūksta jos bendraamžiams režisieriams, visomis išgalėmis bandantiems prakalbinti savo herojus ir išgauti iš jų jautrų komentarą.

Filme už herojus kalba finalinis vaizdas: trijulė sėdi koridoriuje ant medinių kėdžių, valgo čipsus ir naršo mobiliuosiuose telefonuose, kuriuos repeticijų metų Deminas griežtai draudė. Teatras palauks – yra svarbesnių dalykų.