Kaip mes mąstome apie kiną?
Parodų lankytojos įspūdžiai
Parodų lankytojos įspūdžiai
Būti kino žmogumi (kūrėju, kino gamybos proceso dalyviu, kritiku, tyrėju etc.) neapsimoka, nes arba tu kuri filmus, kurie didžiajai auditorijai neįdomūs (per lėti, per sudėtingi), arba tu dirbi srityje, kurioje darbo sąlygos sunkios ir mažai apmokamos (turiu galvoje kino aikštelės, festivalių darbuotojus), arba rašai tekstus, kuriuos skaito siauras profesionalų ratas, arba tiri sritį, kuri nepripažįstama moksline. Ir vis dėlto, nepaisant šios nedėkingos konjunktūros, mes renkamės kiną, profesionalėjam ir po truputį bandom griauti mūsų visuomenėje gajus stereotipus, keisdami savo mąstymą, rašymą ir kalbėjimą apie kiną.
Norą keisti šį mąstymą galima ir „apčiuopti“ – praėjusių metų pabaigoje, šių metų pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą surengta paroda, skirta tik kinui: ne dailei ir kinui (kaip 2010 m. paroda „Lietuvos kinas ir dailė“), ne skulptūrai ir kinui (2010 m. paroda „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“), ne fotografijai, poezijai ir kinui (2013 m. „Poetiniai dokumentai“), bet tik kinui. Parodos „Kinas eina per miestą“ svarbą galima apibrėžti dviem aspektais: tai ir simbolinis gestas, pripažinimas, jog kinas – sudėtinė kultūros dalis, galinti būti reprezentuojama atskirai, o kartu – tai ir mūsų kino sampratą praplečiantis įvykis.
Kalbėti apie kiną ne iš filmų perspektyvos pas mus vis dar didelė retenybė. Kinas dažnai suvokiamas siejant jį tik su filmais ir jų kūrėjais. Tokia kino tyrimų tendencija buvo suformuota pasaulinių praktikų (ypač rusiškosios, prancūziškosios) bei besiformuojančio autorinio kino, kaip svarbiausio ir verčiausio intelektualų dėmesio. Šiuolaikinės kinotyros praktikos neįsivaizduojamos be socialinių, istorinių, kultūrologinių, antropologinių dėmenų, žvelgiant ne tik iš kuriančiųjų, bet ir žiūrinčiųjų perspektyvos, aiškinantis recepcijos, auditorijos lūkesčių priežastis ir aplinkybes. Toks požiūris kiną padaro platesnės (populiariosios ir vizualiosios) kultūros erdvės tyrimų dalimi. Paroda „Kinas eina per miestą“ būtent ir žvelgė į kiną šiuo platesniu žvilgsniu – pagrindinis parodos leitmotyvas „Vilniaus kino teatrų istorijos“ pildytas kino sklaidos ir recepcijos aspektais.
Živilės Etevičiūtės, Eglės Juocevičiūtės, Eglės Mikalajūnės kuruotos parodos akstinu tapo jos pradžiai nespėta išleisti Sonatos Žalneravičiūtės knyga „Vilniaus iliuzionai. Miesto kino teatrų istorijos“. Paroda pasitiko Vilniaus kino teatrų žemėlapiu, kuris, it įžanginis kadras, turėjo padėti susivokti ir erdvėje, ir laike: kino teatrų transformacijos iliustruotos per semantinius skirtumus (besikeitusius kino teatrų pavadinimus) ir topografiją – (nebe)egzistuojančių kino teatrų vietas. Toliau pažintis tęsta pirmoje ekspozicijos erdvėje, vizualinį krūvį sutelkiant į kino filmų plakatus. Ši užuomina į platinimą ir filmų pristatymo kultūros kaitą pildyta daiktiškais kino filmų lankymo (kino aktorių, režisierių fotografijos, jų gerbėjų dienoraščiai), dalyvavimo kino rodyme (leidimai į uždaras peržiūras, darbuotojų pažymėjimai ir t. t.) artefaktais, garsiniais liudijimais (S. Žalneravičiūtės surinktų atsiminimų įrašai). Šie mus lydėjo architektūrinei kino teatrų raidai skirtoje erdvėje: čia pateikti kino teatrų projektavimo brėžiniai, fotografijos, ištraukos iš kino žurnalų, iliustruojančių kino teatrų fasadus ir interjerus.
Pirmame aukšte nutrūkusi ekspozicija tęsta keliais aukštais aukščiau, kitokią nuotaiką turinčioje erdvėje. It plastikinis išvyniotas ritinys (užuomina į kino juostos ritę) užgriuvo efemerai: skrajutės, tvarkaraščiai, filmų plakatai, kino festivalių pradžią Lietuvoje menantys daiktiniai (marškinėliai, apdovanojimai) ir audiovizualiniai (televizijos laidų įrašai) įrodymai, atsirado užuominų apie filmų projekcijos raidą (senieji kino projektoriai ir skaitmeninės kino filmų ištraukos). Parodoje akivaizdžiai dominavo bandymas pasakoti daiktiškai, per „mažus“, kasdienybėje dalyvavusius daiktus. Tai vis labiau populiarėjantis būdas, tačiau jis nebuvo išplėtotas ir tapo pažeidžiamiausia parodos dalimi.
Kaip atkreipė dėmesį vienas dėmesingas lankytojas, „Vilniaus kino teatrų istorijoms“ pirmiausiai trūko pasakojimo, istorijos, kuri nieko nežinančiam žmogui sukurtų erdvėlaikio įspūdį. Tai svarbi pastaba, turint galvoje, jog didžioji visuomenės dalis neturi nuovokos ne tik apie kino kultūrą, bet ir apie pačius laikotarpius (prieškarį, sovietmetį). Todėl parodoje pateikti kino kultūros eksponatai it sudužusio erdvėlaikio nuolaužos taip ir nesulipo į bendrą vaizdą. O užuominų į ne vieną gerą kino kultūros siužetą tikrai buvo: miesto ir kino, kino rodymo patyrimo (fizinės, emocinės) kaitos, kino repertuaro politikos ir t. t. Tiesa, nesistemingai pateiktas užuominas bandyta plėtoti kitais būdais: paskaitomis, diskusijomis, filmų peržiūromis, ekskursijomis ir parodos katalogo tekstais. Nors šie, be jokios abejonės, suteikė turiniui daugiau svorio, vis dėlto neišsklaidė abejonės, kad paroda rengta iš anksto neturint konkrečios krypties.
Kaip sėkminga alternatyva atmintyje išnyra Rygos kino muziejuje veikianti paroda „Kino trofėjus“ (idėjos autorė ir kuratorė Zane Balcus), skirta pokario repertuaro politikai ir vadinamiesiems trofėjiniams filmams (Antrojo pasaulinio karo metais SSRS pasisavintiems užimtose teritorijose, demonstruotiems 1947–1949 m.). Kelių nedidelio muziejaus kambarėlių pakako papasakoti apie pokario repertuarą, jo kaitos priežastis, kino teatrų tankį Rygoje ir demonstruotų filmų suformuotus žiūrovų lūkesčius. Pokario žiūrovo patyrimas atkurtas per anuometinės kino teatro erdvės įspūdį (raudonasis kampelis, agitatoriaus balso įrašai, plakatai, skrajutės ir pan.), žiūrovų audiovizualinius pasakojimus. Parodos ekspoziciją lydėjo ir „trofėjinių“ filmų retrospektyva. Siauros chronologinės ribos leido išplėtoti temą, sukurti daugiau ar mažiau išbaigtą įspūdį, o tai padėjo įsijausti į laiką. Panašios strategijos dar vienas vykęs pavyzdys (šįsyk virtualus) – svetainė italiancinemaaudiences.org, pristatanti 6-ojo dešimtmečio italų kino auditorijos tyrimo rezultatus. Sumanymas grindžiamas klasikine socialinės kino istorijos tyrimo formule: dėmesiu auditorijos patirtį formavusiems veiksniams (kino teatrų išdėstymui, filmų platinimo logikai arba repertuarui) ir pačiai auditorijos patirčiai (audiovizualiniai žiūrovų pasakojimai). Man regis, šios patirtys būtų padėjusios vilnietiškos parodos rengėjoms struktūruoti ją ne tik tematiškai (atsisakyti pašalinių užuominų ir išgryninti vieną aiškią temą), bet ir erdviškai. Pavyzdžiui, rekonstruoti (kad ir simboliškai) kino teatro erdvę, per daiktinius eksponatus reprezentuoti jos virsmus laike. Tokia rekonstukcija, sprendžiant iš matytų eksponatų, galėjo būti visiškai įmanoma. Juolab užuominų į daugiau (kubas, kuriame eksponuoti kino teatrų brėžiniai) ar mažiau (celofaninis juostos ritinys) vykusius tūrinius eksperimentus buvo. Vis dėlto trūkumai netrukdo parodą „Kinas eina per miestą“ ir ją lydėjusius renginius vertinti kaip kokybiškai svarbų, kad ir nedidelį žingsnį į priekį.
Kitokį įspūdį paliko Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje tuo pačiu metu vykusios, senu papratimu jubiliejinėms sukaktims skirtos parodos: „Nepaprastas aktorystės kelias“ (kino ir teatro aktoriaus Juozo Budraičio 75-mečiui) ir kino aikštelės fotografo Audriaus Zavadskio paroda „...Ir niekas nenorėjo mirti...“ (autoriaus 70-mečiui ir Vytauto Žalakevčiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ sukūrimo 50-mečiui). Parodos orientuotos ne į procesą, reiškinį ar laikotarpį, o į asmenis ir jų istorijas ar indėlį į kiną. J. Budraičio asmenybė eksponuota jo asmeniniais daiktais (darbastalio rekvizitu), dailės ir fotografijos darbais, portretais (fotografijos, dailės), artefaktais (spektaklių kostiumai), „kino“ linija sustiprinta ekspozicijos centre įkurdinta kino kamera, o kad lankytojas nesuabejotų kone sakraline šio reginio svarba, jį pasitinka laidos „Kine kaip kine“ įrašo „ledinis“ vaizdas. Niekas neabejoja J. Budraičio asmenybės iškilumu, bet šitoks įmuziejinimas šį žmogų, jo kartą kone šviesmečiu atitolina nuo dabarties. Nacionalinės dailės galerijos parodoje įdomiems daiktams suprasti trūko naratyvo, o čia tarsi jo netrūko, bet pasakojimas taip nuasmenino daiktus (tarytum jie savaime turėjo būti įdomūs), jog numarino bet kokį sužibusį susidomėjimą. Motyvas „turėtų būti savaime įdomu“ lydėjo ir A. Zavadskio kūrybai skirtą parodą: šonuose – teatrinės fotografijos, o centre – keliomis eilėmis sukabintos fotografijos iš „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo aikštelės. Būta įdomių, nematytų vaizdų, tačiau susivokti, kokie asmenys kokiose filmavimo vietose užfiksuoti, buvo tiesiog neįmanoma – nepadėjo ir tam tikslui sudaryta schema.
Postūmis surengti šias parodas – pagarba šiems žmonėms ir jų kūrybai, tačiau kilniam užmojui (priminti, paro- dyti) tikrai nepadėjo nei pateikimo būdas, nei temos. J. Budraičio atveju būtų gerokai įdomiau, jei jo asmenybė būtų įkontekstinta laike. Parodą, skirtą A. Zavadskio kūrybai, galima buvo praplėsti aikštelės fotografų patirčių (tada ir dabar) palyginimu. Galima buvo plėtoti ir „Niekas nenorėjo mirti“ temą, aiškinantis žanrinio lietuvių kino ištakas.
Šias parodas aptarti paskatino noras ne tik reflektuoti parodytą dėmesį kinui, bet ir suprasti, ar keičiasi mūsų mąstymas apie kiną ir kuria linkme. Štai muziejuje surengtos parodos atstovauja tradicinei krypčiai. O tai, kad mes ieškome naujų krypčių mąstyti apie kiną, rodo Nacionalinėje dailės galerijoje surengta paroda. Akivaizdu, kad mūsų supratimas apie kiną, nors ir sueižėjęs, fragmentuotas, mūsų kultūrinėje savastyje vis dar ieškantis tapatumo, nori vaduotis iš štampų ir stereotipų.
