Nr. 2017/1 (337)

Živilė Pipinytė feljetone „Filmai apie mus“ prisimena brolių Dardenne’ų filmą „Nepažįstamoji“. Socialinės dramos meistrai šįkart „meta gelbėjimosi ratą socialiai angažuotam kinui, kurio imitatorių kasmet daugėja, o pasisakymai – lėkštėja.“ Negalima nesutikti su mintimi, jog menininkai negali likti neutralūs juos supančiam pasauliui. Tačiau kaip rasti tą aukso vidurį, kad filmas netaptų tik edukacinis, labiau socialinio darbuotojo, o ne režisieriaus konjuktūrinis „projektėlis“?

Tai daug pasako ir apie šiame numeryje pristatomus kūrėjus – tikrus menininkus. Abbasas Kiarostami yra sakęs, jog jei įmanoma „pažodžiui“ perteikti realybę (nors abejoja, ar taip išvis gali būti), tai toks filmas – joks menas. Pasak jo, visa yra melas ir nieko nėra tikro, bet šis melas padeda atskleisti esmines žmogiškąsias tiesas. Čia ir slypi didysis paradoksas.

Tad šįkart siūlome iš arčiau susipažinti su Albertu Serra, Davidu Lynchu bei Abbasu Kiarostami (pastariesiems dviem „Kino pavasaryje“ skirtos retrospektyvos).

Visi šie trys režisieriai – skirtingi, tačiau visų kūrybą jungia taip retai šiuolaikiniame kine bepastebimas „antras dugnas“. Davido Lyncho kiną Aistė Račaitytė apibūdina taip: „Lynchas niekada nesistengė imituoti gyvenimo. Jo kūryba nukreipta į tai, ką gyvenimo patirtys palieka pasąmonėje, ši jam kur kas svarbesnė ir įdomesnė nei regimas pasaulis.“ Be galo unikalus ne tik istorijas, bet ir pats save dekonstruojantis ispanų režisierius Albertas Serra, pasirinkęs savo filmams jau populiariosios kultūros ikonomis tapusius veikėjus (Don Kichotą, Kazanovą, Drakulą, Liudviką XIV). Tačiau, kaip rašo Gediminas Kukta, „kalbas apie kūrybos metodą ar požiūrį į aktorius galima vadinti maniera ir poza, o autorių apšaukti „meną dėl meno“ kuriančiu snobu (tą padarė ne vienas), tačiau žinant, kad Serra studijavo ispanų filologiją, literatūros teoriją ir meno istoriją, galynėjimasis su kanonu, atrodytų, pačiomis drastiškiausiomis priemonėmis, įgauna dar reikšmingesnių atspalvių.“

Šių režisierių kontekste ir vėl norisi pacituoti Pipinytę, rašančią, jog „Dabartis žadina nerimą. Žiniasklaida ir menininkai vis dažniau prekiauja „patriotizmu“, už kurio kyšo pažįstamos nacionalizmo ausys.“ Turbūt nė nereikia įvardyti Lietuvos kūrėjų, pastaruoju metu „prisiimančių atsakomybę“ ir kalbančių visos Lietuvos balsu.

Belieka tik pacituoti vieną šviesiausių lietuvių asmenybių, tikrai garsinačių Lietuvą pasauliniu mastu: „Kosmopolitas – protingas patriotas, o nacionalistas – neprotingas patriotas“ (Tomas Venclova).

Įdomaus skaitymo ir gerų filmų tuoj prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“, kuriame nepraleiskite tikrų menininkų filmų: Abbaso Kiarostami, Davido Lyncho, Agnieszkos Holland, Aki Kaurismäki, Cristi Puiu, Cristiano Mungiu ir kitų.