Filmai apie mus
Filmo „Nepažįstamoji“ („La Fille inconnue“, Belgija, Prancūzija, 2016) režisieriai Lucas ir Jeanas-Pierre’as Dardenne’ai naudojasi detektyviniu siužetu: Ženi nenurims, kol neišsiaiškins merginos tapatybės ir jos mirties kaltininko, tačiau jie kuria ne socialinę dramą (kurios meistrais broliai laikomi jau seniai), bet filmą apie kaltės jausmą. Būtent kaltė verčia Ženi ieškoti merginos artimųjų, nupirkti vietą kapinėse, kad nepažįstamoji nebūtų palaidota bendrame kape. Todėl Ženi lyg ašaka gerklėje ir policininkams, ir nusikaltėliams, nes mirusioji buvo prostitutė, susijusi su nusikalstamu pasauliu.
Manau, Dardenne’ai ne tokie naivūs, kad nesuprastų, kokia neįtikima yra jų pasakojama istorija, ir patys dar tai pabrėžia, kai priverčia gydytoją atsisakyti mokslininkės karjeros klestinčioje klinikoje. Todėl Adèle Haenel pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui toks svarbus. Iš jos veido sklinda šviesa ir susikaupimas. Ženi mažai kalba, bet moka klausytis. Ji rami ir neatsitiktinai aiškina būsimajam kolegai, kad gydytojas privalo mokėti kontroliuoti savo jausmus. Filmas pripildytas to, ką būtų galima pavadinti fiziškumu – žmonių kūnų vaizdų, jų pasakojimų apie skausmą, negalią, ligą. Pacientų kasdienybės vaizdai, jų butai, maistas apsaugo filmą ir jo heroję nuo moralitė sąlygiškumo.
Tačiau vis gilyn neriant į nykias filmo erdves, stebint Ženi vizitus pas pacientus, jos iš pirmo žvilgsnio beviltiškas tiesos paieškas, pradedi kitaip suvokti filmo tikslą. Juk Dardenne’ai supranta, kad belstis į šiuolaikinių, socialinių tinklų ir televizijos deformuotą žiūrovų sąžinę, pasakojant jiems ne melodramišką, o visai realistišką istoriją, gal ir naivu. Vis dėlto, net nebūdamas didis filmas, „Nepažįstamoji“, man regis, meta gelbėjimosi ratą socialiai angažuotam kinui, kurio imitatorių kasmet daugėja, o pasisakymai – lėkštėja. Juk kaltės jausmas brolių Dardenne’ų filme skatina vidines Ženi permainas ir jie kalba būtent apie tai. Gerai pagalvojus, mes nelabai daug ir sužinome apie Ženi, jos gyvenimą, artimuosius ir mylimuosius. Greičiau tik tai, kad ji vieniša. Emmanuelis Levinas teigė, kad išsigelbėjimą nuo vienatvės žmogui suteikia pasaulis, mirtis bei kitas žmogus – simboliškasis Kitas. Nepažįstamoji mergina – nelegali imigrantė iš Afrikos, Ženi skatina elgtis kitaip, nei diktuoja sveiko proto taisyklės. Ženi pasirinkimas remiasi atsakomybe už Kitą, kai tas kitas priverčia jame pamatysi save. Toks pasirinkimas leidžia Ženi įsižiūrėti į tikrovę, kuri, regis, iš anksto aiški, suprantama ir banali. Į dabartį, kuria gyvena didelė dar Apšvietos amžiaus suformuotos Europos dalis, į jos trupančias vertybes. Broliai Dardenne’ai nori, kad į tai įsižiūrėtume ir mes.
Dabartis žadina nerimą. Žiniasklaida ir menininkai vis dažniau prekiauja „patriotizmu“, už kurio kyšo pažįstamos nacionalizmo ausys. Tokiais laikais menininkai negali užsiimti tik menu (nors tokios teisės niekas iš jų, žinoma, negali atimti). Dardenne’ai ir ankstesniais filmais („Pažadas“, „Lornos tylėjimas“, „Berniukas su dviračiu“, „Sūnus“, „Rozeta“, „Dvi dienos ir dvi naktys“) ne kartą teigė, kad menininkai negali likti neutralūs, nes tai reikštų susitaikymą su tikrove, atsakomybės stoką. Kad ir kaip būtų keista, kinas ir vėl turi skatinti žiūrovus jaustis piliečiais. Tik kaip?
Donatas Ulvydas kaip užvestas vis kartoja, kad jo „Emilija iš Laisvės alėjos“ – tai filmas apie mus. Manęs jis neįtikina, ir ne todėl, kad filmas primityvus ir primena kičinį senų laikų kilimėlį su gulbėmis – toks dabar beveik visas lietuvių kinas. Ulvydo filmas pakiliai kalba apie pasirinkimą, išdavystę, bet tai tik retorinės figūros. Kitaip nei Dardenne’ų „Nepažįstamojoje“, filme neskamba atsakomybės už kitą žmogų idėja. Kita vertus, ar po 26 metus trunkančio valstybės abejingumo silpniesiems, labiausiai pažeidžiamiems jos gyventojams lietuvių kinas yra moraliai pasirengęs tokiems sudėtingiems, bet kartu ir paprastiems klausimams, kurie tikrai nepravirkdys populiaraus portalo redaktorės?
