Kitokie prisiminimai
Lyet ir Clerté’as rodo prisiminimus paprastai, pasinaudoję šešėlių teatro motyvais, vaizdas skatina įsiklausyti į pasakotojos (aktorė Louise Bourgoin) balsą, ypač kai ji pasakoja, kaip suaugusi vėl pasižiūrėjo „Amerikietišką naktį“ ir suprato, kad kinas problemų nesprendžia, bet rodo, kokia laimė pagaliau pasijusti laisvai. Bet svarbiausias jau vyresnės Anželikos atradimas, kad filmas jai padėjo suprasti santykius su tėvu. Anželika sako: „Vaikai įsivaizduoja, kad tėvas turi jiems kažką pasakyti. Įsivaizduoja, kad jis negali jiems to pasakyti. Įsivaizduoja, kad kinas kažką pasakys vietoj tėvo, kad kiekvienas filmas – tai tiesiai jiems pasakojama istorija. Užuot žiūrėję vaizdus, jie vis klausosi ir klausosi, tarsi pagaliau būtų išgirdę savo tėvų balsus.“
Atsitiktinumai egzistuoja, kad priverstų ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos bandai atidėti ateičiai, net jei jos ir nebėra. Taip susiklostė, kad užklupus nemalonumams dažniausiai prisimenu François Truffaut „Amerikietišką naktį“. Toks asmeniškas ritualas, trunkantis beveik penkiasdešimt metų, nuo tada, kai uždaroje, tada „fondine“ vadintoje peržiūroje lietuvių kinematografininkams, jų draugams bei „reikalingiems“ žmonėms pirmąkart pamačiau Truffaut filmą. Iki šiol nebandžiau suprasti, kodėl „Amerikietiška naktis“ man tokia svarbi, nes tada reikėtų brautis giliau, ten, kur tyko ne visada malonūs prisiminimai, taip ir laukiantys, kada galės iškilti į paviršių. Atsakydavau sau, kad tai Truffaut meilės prisipažinimas kinui, o kartu ir gyvenimui, net jei jis toks pat banalus, kaip ir „Amerikietiškos nakties“ personažų kuriamas filmas. Kiekvienąkart tiesiog susitapatinu su vienu ar kitu filmo veikėju, gal dažniausiai su paties Truffaut suvaidintu režisieriumi, kuris bando aprėpti kasdienį darbų ir jausmų chaosą, bet kartais ir su nenorinčiu filmuotis katinu. Bet kaskart, kai žiūriu filmą, apima keistas jausmas – lyg grįžčiau į prisiminimus, kuriuose įsiterpę filmo vaizdai yra lygiaverčiai išgyventiems realybėje. Žinoma, yra ir daugiau filmų, ne tik „Amerikietiška naktis“, kurių prisiminimai, regis, kalba apie tai, ko nepamačiau, nesupratau ar nepajutau, bet kas buvo iš tikrųjų. Tiesiog tai liko pastebėta tik filmuose, nors ir tapo gyvenimo dalimi. Gal todėl kartais sustingstame pamatę kadrą, kuris atrodo lyg déjà vu?
„Anželikos amerikietiškos nakties“ pagrindas – prancūzų rašytojos Olivios Rosenthal tekstas iš knygos „Jie neturi nieko bendra su mano ašaromis“ („Ils ne sont pour rien dans mes larmes“). Knygoje ji žmonių klausė apie filmus, pakeitusius jų gyvenimą. Radau rašytojos interviu, kur ji sako, kad kinui skirtose savo knygose – antroji vadinasi „Visos moterys yra Svetimos“ („Toutes les femmes sont des Aliens“) – ji formulavo tą patį klausimą: „Kaip susitapatinama su filmų personažais ir kaip filmų personažai įeina į mūsų gyvenimą? Aš nesu naivi skaitytoja, bet esu naivi žiūrovė: verkiu, juokiuosi. Trumpai tariant, pasiduodu. „Visos moterys yra Svetimos“ pasineriu į filmų analizę, bet kartu pasakoju apie paprastus jausmus, kad ir apie tuos, kuriuos jaučiau kino salėje pirmąkart žiūrėdama „Svetimą“.“
Man regis, atsakymus į rašytojos klausimus esė „Paprastas kino žmogus“ („L’homme ordinaire du cinéma“) dar 1980 m. suformulavo meno teoretikas Jeanas-Louis Scheferas (beje, Barthes’o ir Greimo mokinys). Jis rašė, kad kinas dovanoja mums naują laiko ir atminties patirtį. Kinas užkloja vaizdus ant tų, kurie yra iš tikrojo mūsų gyvenimo. Pasak Schefero, kinas – tai vieta, kur paradoksaliu būdu dalis mūsų gyvenimo tampa prisiminimu apie filmus, kartais visai neturinčius nieko bendra su mūsų patirtimi.
