„Bendram žinojimui“

Klasikiniai Holivudo filmai dažnai rodo, kaip neabejingi piliečiai skambina savo senatoriams ir kongresmenams ar net šalies prezidentui, rašo jiems laiškus. Filmuose pamatyti pavyzdžiai įkvepia, todėl nusprendžiau paklausti konservatorių pretendento, kaip jis įsivaizduoja savo pažado įgyvendinimą. Buklete nurodytame tinklalapyje radau elektroninio pašto adresą su prierašu „kontaktai žiniasklaidai“ (suprask, ne žmonėms iš gatvės) ir parašiau laišką: „Laba diena, pašto dėžutėje radau politinę reklamą, pristatančią p. Benkunsko planus. Sudomino pažadas steigti kino studiją ir skatinti tarptautines kino kompanijas filmuoti Lietuvoje. Apie kiną ne vieną dešimtmetį rašau žurnalui „Kinas“ ir savaitraščiui „7 meno dienos“, todėl norėčiau plačiau sužinoti, kas bus tos planuojamos kino studijos steigėjai, kas žada joje dirbti, kokio pobūdžio filmus planuojama kurti, kokias kompanijas planuojama kviesti filmuoti Lietuvoje. Tikiuosi, kad tai nėra tik skambūs reklaminiai pažadai, todėl lauksiu platesnių atsakymų į klausimus.“

Sausio 2 dieną sulaukiau Valdo Benkunsko patarėjos Gintarės Stakėnaitės atsakymo: „Laba diena, Živile, Ačiū, kad domitės. Ar jūs norėtumėte komentaro spaudai, ar tik bendram žinojimui?“ Atsakiau: „Laba diena, suprantama, kad norėčiau komentaro spaudai“. Sausio 6 d. gavau p. Benkunsko atsakymą: „Mūsų tikslas – plėtoti kino produkcijos galimybes Lietuvoje ir paversti Vilnių vienu iš kino industrijos centrų Europoje, nenusileidžiančių Prahai. Nepaisant turtingo, įvairaus architektūrinio, istorinio konteksto, taip pat palankių gamtinių sąlygų ir kylančios kino produkcijos specialistų kvalifikacijos, kol kas Vilnius nėra itin patraukli lokacija tarptautinėms kino kompanijoms, taip pat pilnai netenkina Lietuvos kino industrijos poreikių, nes mieste trūksta kino studijos. Siekiant maksimaliai išnaudoti Lietuvos kino industrijos potencialą, sukurti papildomas darbo vietas, plėtoti verslo turizmą ir svetingumo sektorių, inicijuosime kino studijos įsteigimą. Kino studija turėtų atliepti tiek Lietuvos kino industrijos, tiek tarptautinių kino kompanijų poreikius ir aukštus šiuolaikinius standartus. Kino studijos projektą planuojame įgyvendinti kartu su Vyriausybe, telkiant Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos ir ES struktūrinių fondų lėšas, bei įvertinus galimybes pritraukti privačias investicijas. Tokio pobūdžio studija turėtų būti operuojama savo srities profesionalų, todėl studijos valdymui būtų skelbiamas operavimo konkursas. Per ateinančius ketverius metus planuojama Vilniuje surasti studijai tinkamą sklypą, atlikti projektavimo darbus ir pradėti studijos statybą. Kad industrija vystytųsi tolygiai, reikalinga ne tik tinkama infrastruktūra, tokia kaip kino studija, bet ir kvalifikuoti specialistai. Todėl ketiname bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis siekiant adaptuoti kūrybinių industrijų programas, atsižvelgiant į kino industrijos poreikius.“

Atsakymas sukėlė dar daugiau klausimų: kodėl norima prilygti Prahai, o ne, tarkime, Niujorkui ar Budapeštui, kuris viename filme net „suvaidino“ Vilnių? Ar p. Benkunskas nežino, kad Vilniuje veikia dešimtys kino studijų, kad šalyje kino politiką vykdo Lietuvos kino centras? Kodėl neplanuoja su juo bendradarbiauti? Ar supranta, kad valstybė finansiškai remia ne kino studijas, o konkrečių filmų projektus? Ar žino, kad priėmus mokestinės lengvatos filmų gamybai įstatymą, nuo 2014 m. Lietuvoje dirbo per šimtas filmavimo grupių iš Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių, kad joms padeda savivaldybėje veikiantis Vilniaus kino biuras? Kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokosi būsimi kino režisieriai, operatoriai, prodiuseriai, garso režisieriai, kad kino specialistus rengia ir kelios kolegijos? Kilo ir daugiau panašių klausimų, bet supratau, kad jie skamba beprasmiškai – juk, ko gero, ir pats kandidatas netiki savo pažadais.

„Bendrą žinojimą“ praktikuojantys politikai greit pamiršo pamokomą Lietuvos kino studijos sunaikinimo istoriją, nors ji vyko palyginti neseniai. Tada socialdemokratė kultūros ministrė pasirašė įsakymą privatizuoti Lietuvos kino studiją. Nepamenu, kad būtų vykę viešesni tokio sprendimo svarstymai ar aptarimai. Pikti liežuviai kalbėjo, kad tarp privatizuotojų buvo ir būsimo ministrės vyro sūnus. Matyt, norėdama tuos liežuvius nutildyti, ministrė liepė įslaptinti įsakymą – jis tapo griežtai saugoma valstybės paslaptimi. LKS buvo nugriauta, jos vietoje Antakalnyje išaugo gyvenamųjų namų kvartalas. Kartu su pastatais buvo privatizuoti ir visi LKS sukurti filmai. Todėl Lietuvos kino centrui teko padėti daug pastangų, kad nacionalinis kino paveldas – lietuviškų filmų autorių teisės – iš privačių rankų būtų grąžintos valstybei. Buvusi ministrė iki šiol dirba Lietuvos labui ir užima, matyt, svarbias pareigas, nes reguliariai pasirodo žinių laidose. Neseniai jos blausų veidą mačiau reportaže apie kažkurį ritualinį tautos elito susitikimą prezidentūroje.