Kur link ritasi Rytų ir Vidurio Europos kinas?
Nors jau antrus metus
iš eilės Tarptautinio Karlovi Varų kino festivalio programa silpsta, šis festivalis išlieka svarbiausiu renginiu Rytų ir Vidurio Europoje. Girdėti šnekos, kad festivalis prastėja, nes pasikeitė programos direktorius. Gal ir tiesa, nes dar prieš trejetą metų festivalis tikrai galėjo pasigirti įspūdinga programa. Tuomet jam vadovavo garsi kino kritikė Eva Zaoralová. Būtent ji ir čekų aktorius Jirí Bartoška atgaivino festivalį griuvus Berlyno sienai. Kitiems festivaliams iš Karlovi Varų derėtų pasimokyti saviironijos. Čia nepamatysi tos didžiųjų festivalių kultūringos arogancijos ir mandagios veidmainystės. Festivalis labiau skirtas bendruomenei, kurioje susimaišė rusų poilsiautojai, kino pramonės atstovai ir žurnalistai. Festivalio dizainą kuria garsūs menininkai. Šįmet jis ir vėl buvo neįmantrus, tačiau švietė (tiksliau, juodavo) iš tolo. Tiesiog skaičius 47. Ir visiems aišku, kad tai – keturiasdešimt septintasis Karlovi Varų festivalis.
Šįkart visai nesinori pasakoti apie pagrindinę konkursinę programą, kurioje buvo pilna banalybių ir klišių. Geriausias pavyzdys – „Krištoliniu gaubliu“ apdovanotas norvegų filmas „Beveik vyras“ („Mer eller mindre mann“, rež. Martin Lund). Tema gvildenta jau daugybę kartų, net ir norvegų kine. Filmas skirtas jauniems vyrams – lėtai bręstančioms ir bėgančioms nuo atsakomybės būtybėms. Labiau sudomino antra pagal svarbą konkursinė programa – „East of the West“. Joje rodomi Rytų ir Vidurio Europos jaunųjų režisierių debiutiniai arba antrieji filmai. Šiemet ši programa atrodė stipresnė nei pagrindinė.
Tačiau būtent šio regiono filmai ir yra Karlovi Varų „prekinis ženklas“. Daugelis „East of the West“ filmų (tiesiogiai ar ne visai) kalbėjo apie vis dar persekiojančią sovietinės hegemonijos šmėklą. Taip, reikia laiko, kad iš toliau būtų įmanoma į istoriją pažvelgti objektyviau, tačiau gaila, kad retas kuris režisierius nesiima kritikuoti neoliberalaus fundamentalizmo. Džiugu, kad šiuolaikiniam Rytų Europos kinui negresia istorinė užmarštis, bet trūksta pusiausvyros tarp praeities ir dabarties kritikos. Tai tiksliai suformulavo vienas pažįstamas čekas: „Mus sukrėtė dvi nesėkmės iš eilės, ypač neišsipildę pažadai apie laisvą pasaulį, gaila, kad Rytų Europos kinas nebesugeba perteikti dabartinio socialinio negalavimo priežasčių“. Kažkodėl neapleidžia mintis, kad ir į Lietuvos kiną pavėluotai, bet neišvengiamai artinasi filmų apie sovietinę praeitį bumas.
Šnipų Vengrija
Keista, o gal ir visai ne, bet į konkursinę programą pateko du vengrų filmai, pasakojantys apie sovietmečio šnipus. Vienas jų buvo įtrauktas jau festivaliui besibaigiant. Tai jaunos režisierės Sáros Cserhalmi „Mano mieli, išduotieji draugai“ („Drága besúgott barátaim“, 2012). Festivaliui besibaigiant todėl, kad pritrūko pinigų filmui užbaigti, ir tik paskutinę minutę išdygo turtingas mecenatas, iš savo kišenės atseikėjęs reikiamą sumą. Filme pasakojama apie šešiasdešimtmetį talentingą rašytoją ir žurnalistą Andorą, vieną dieną nusprendusį sužinoti, kas jį šnipinėjo sovietmečiu. Pasirodo, informaciją slaptajai policijai teikė ir geriausias jo draugas Janošas. Problema subtili, be to, režisierė bando neteisti „kaltųjų“. Darosi aišku, kad laikas šioje istorijoje žaizdų negydo, o laukia tinkamos akimirkos, kai senus draugus bus galima paversti priešais. Andoras, norėdamas atkeršyti, parašo straipsnį, kuriame paviešina draugo pavardę. Turbūt stipriausias filmo epizodas, kai rašytojas vardija savo profesijas sovietinės okupacijos metais – jam teko padirbėti ne tik mokytoju, bet ir gatvių šlavėju. Šis epizodas puikiai perteikia intelektualų gyvenimo „subtilybes“ represijų laikotarpiu. Nors režisierė ir stengiasi išvengti blogio ir gėrio dichotomijos, filmas po truputį virsta politine muilo opera. Gal dėl jauno amžiaus, bet kūrėja tiesmukai rodo, kaip jaučiasi pagrindiniai personažai. Labai jau banali scena, kai Janošas pasiprašo į televizijos laidą, jog pasakytų vien tai, kad tada jis neturėjo pasirinkimo... O Andoras lyg ir pradeda graužtis, bet taip ir nespėja atsiprašyti.
Vienas vengrų kritikas sakė, kad Andrew Vajnai perėmus vadovavimą Vengrijos kino rėmimo sistemai, pradėta kurti varganus „Oskaru“ apdovanoto filmo „Kitų gyvenimai“ atitikmenis. Tai patvirtino ir kitas konkursinės programos filmas – Péterio Bergendy „Egzaminas“ („A vizsga“, 2011). Po nepavykusios 1956 m. Vengrijos revoliucijos prasideda masinis šnipinėjimas – beprotiškos paranojos ir šnipų, sekančių kitus šnipus, era. Tačiau filme tiek daug informacijos, kad režisierius tiesiog su ja nesusitvarkė. Chaotiški siužeto vingiai, nereikalingos scenos, banalūs dialogai, o personažai tiesiog pasimeta toje mėsmalėje.
Rytų Europos realijos
Galbūt susižavėję naujojo rumunų kino sėkme tarptautiniuose vandenyse, Rytų Europos režisieriai vis dažniau pradeda rinktis panašų realistišką stilių. Tačiau neužtenka fiksuoti posovietines realijas, reikia dar ir mokėti papasakoti istoriją, o tada jau ir vizualioji filmo dalis aplink susidėlios savaime. Dabar, regis, norima užčiuopti vargšų dirbančiosios klasės žmonių neviltį, bet visos tos istorijos lyg kabo ore. Kažkas pradėta, bet nepabaigta. O ir filmai tarpusavyje gana panašūs. Vienas toks – Zdenêko Jiráský „Gėlių pumpurai“ („Poupata“, 2011). Tai vienos Čekijos provincijoje gyvenančios šeimos portretas. Tiksliau, jų sunkaus gyvenimo gabalėlis. Vyras dirba traukinių stebėjimo stoty, retkarčiais perkelia bėgius ir iš degtukų konstruoja laivus buteliuose. Jo žmona valo traukinių stoties tualetus, o beveik jau suaugę vaikai nedirba. Be to, duktė dar ir pastoja, o sūnus nusižiūri vietinę striptizo šokėją ir ją nusiperka už žolę, kurią augina kartu su draugu. Visi jie turi mažų svajonių, kurioms nelemta išsipildyti, o jų sunkaus gyvenimo monotoniją vizualiai sustiprina dundantys pravažiuojančių traukinių bėgiai. Jie simbolizuoja ir naujas viltis, tačiau jos niekada neišsipildo. Šioje erdvėje ir laike skirtingos kartos susiduria su ta pačia neviltim, perspektyvos gyvenime nebuvimu. Bent jau taip teigė režisierius. Tačiau atsiprašau, bet kodėl jaunosios šeimos atžalos, kurios išlaikomos sunkiai besiverčiančių tėvų, užuot bandžiusios ką nors pakeisti, tiesiog augina žolę, šlaistosi stotyje, laukdamos atvažiuojančio Godo? Daug tokių „gėlių pumpurų“ ir mūsų visuomenėje, jie moka tik rėkti ir laikyti save sistemos aukomis. Tokių žmonių vaizdavimas tikrai nereiškia, kad kritikuojama posovietinė, dabartinė laukinio kapitalizmo era, o filmas kaip prasideda besitrainiojančios stotyje dukters scena, taip ir baigiasi...
Slovakų kino dokumentininkė Iveta Grófová pristatė savo debiutinį vaidybinį filmą „Pagaminta Aše“ („Až do mesta Aš“, 2012). Ašas – mažas miestas Čekijoje, netoli Vokietijos sienos. Baigusi mokyklą čia atvyksta jauna slovakė, ieškodama geresnio gyvenimo. Iš pradžių Dorota dirba siuvykloje, tačiau toks darbas ją greit ima varginti ir mergina atleidžiama. Paskui istorija jau ima priminti ne kartą matytas kine ir girdėtas realybėje. Nebežinodama, ko griebtis (nes namie sunkiai dirbanti motina nesugebėtų jos išlaikyti), mergina ima parsidavinėti. Jos svajonių princu ant balto žirgo tampa pagyvenęs vokietis, kuris žada merginai stabilų gyvenimą. Dorotos naivumą režisierė bando sustiprinti ir animuotais intarpais – saldžiais piešinėliais apie gražų gyvenimą. Nors dokumentinis stilius ir realistiški personažai yra filmo stiprybė, režisierei nepavyko išvengti melodramos ir klišių.
Labai panašus, tik jau apie vaikiną, ir latvių režisieriaus Aiko Karapetiano filmas „Ten gyvenantys žmonės“ („Ljudi tam“, 2012). Janas gyvena su seneliu beveidžiame posovietinės architektūros mikrorajone. Taip pat svajoja apie geresnį gyvenimą (kaip ir mes visi), tačiau, užuot dirbęs, vagiliauja. Jo princesė – turtingo personažo mylimoji. Tas veikėjas pinigus „kala“ rašydamas knygas apie sėkmę, kurią galima atrasti Jėzuje. Jis rengia ir susitikimus turtingiesiems prabangiose erdvėse, švytinčio kryžiaus šešėlyje. Turbūt tai vienas geriausių (nors gal kiek ir per tiesmukų) filmo epizodų, perteikiančių Rytų Europos vesternizaciją.
Šie filmai fiksuoja pavienius posovietinio periodo įvykius, tačiau jų personažai dažniausiai ne beviltiškos epochos aukos, o paprasčiausi veltėdžiai, kurių apstu ne tik posovietinio bloko šalyse. Jų yra visur. Net ir gyvūnijos pasaulyje.
Pastebėtieji
Neaišku, ką žiūrėjo žiuri, jei pagrindinį „East of the West“ prizą įteikė ukrainietės Evos Neymann filmui „Namas su bokšteliu“ („Dom s bashenkoy“, 2011). Vertinimas – labai subjektyvus dalykas, tačiau, mano manymu, tai – vienas silpniausių programos filmų. Labiau šiai juostai tiktų biliūniškas pavadinimas „Tai buvo nedidelė balta katytė“. Tik vietoj katytės – mažas berniukas, kurio mama miršta baigiantis karui ir kuris priverstas vienas blaškytis suaugusiųjų pasaulyje. Tokių vaikų portretų teko matyti propagandiniuose sovietų filmuose: ištvermingi, teisingi, niekada nieko neapgaus, o jei reikės – išgelbės ir šalį. Nuo pat filmo pradžios viskas eina tik blogyn, kol vaikas visai sublogsta ir nebeaišku, ar namą su bokšteliu jis mato realybėje, ar po mirties. Aišku tik viena: režisierė be galo žavisi senovinėmis fotografijomis. Tokių kadrų (operatorius – Rimvydas Leipus), tik judančių, pilna visame filme, o jų atsiradimo priežastis išvis neaiški.
Džiugu, kad išskirtas buvo ir naujas Kristinos Buožytės bei Bruno Samperio filmas „Aurora“ (2012). Deja, lietuviai turbūt vieni paskutiniųjų pamatys šį filmą, nors juosta jau turi platintojus Švedijoje, JAV ir sėkmingai keliauja po festivalius aplink pasaulį. Karlovi Varų festivalio organizatoriai prieš premjerą džiaugėsi iš dalies atradę jaunąją režisierę, nes konkursinėje programoje dalyvavo ir pirmasis jos filmas „Kolekcionierė“. Buožytė – drąsi kūrėja jau vien todėl, kad sumanė sukurti pirmąjį mokslinės fantastikos filmą Lietuvoje. Šis žanras ne toks populiarus, ypač jei juo nesidomi, o kartais net atbaidantis. Tačiau „Auroroje“ mokslinė fantastika pasirinkta labiau kaip istorijos griaučiai ar tam tikra erdvė, kurioje galima lengviau laviruoti, giliau kvėpuoti. Veiksmas vyksta šiomis dienomis. Mokslininkas Lukas (Marius Jampolskis) leidžiasi į šiek tiek neįprastą kelionę – po komos ištiktos Auroros (Jurga Jutaitė) minčių labirintus. Anot režisierės, filmą įkvėpė kūniško bendravimo nykimas informacinių technologijų pasaulyje, tad kūniškumo filme per mažai tikrai nepasirodys. Man pasirodė įdomus ir kitas niuansas. Buožytė jau filme „Kolekcionierė“ atsiskleidė kaip režisierė, kurią domina slapčiausios fantazijos. Taip pat noras apčiuopti, kas neapčiuopiama, – tamsiausius pasąmonės užkaborius, kur niekada nežinai, ką gali rasti, o klastinguose minčių vingiuose galima pasiklysti ir prapulti. Mokslinės fantastikos formatas pasiteisino ir todėl, kad režisierė sugebėjo vizualizuoti kitokią erdvę. Dažnas mūsų nori pabėgti į fantazijų ar svajonių pasaulį, kuriame viskas gali būti taip, kaip patys susiplanavome. Ten kažkur visada patraukliau ir gražiau. Tai daro ir Lukas, vis intensyviau bandantis grįžti į Auroros minčių pasaulį. Tačiau noras visiškai suprasti kitą, sugebėti sekti jos/jo minčių vingius – beviltiškas reikalas. Taip ir Lukas pradeda strigti Auroros pasaulyje, jame klaidžioti, neberasti įėjimo ar išėjimo, kol tenka ją paleisti.
Filmas turi daug sąsajų su Andrejaus Tarkovskio „Soliariu“, Stanley Kubricko „2001: Kosmine odisėja“ ar net Davido Lyncho filmais. Šifruoti šias užuominas – malonu. Gal vis dėlto daug geresni tokie mūsų režisierių filmai, nei tie, kurių režisieriai niekuo nesidomi, o kažką sukūrę mano, kad tai šedevras.
