Užburtame rate

Šiais metais 49-ą kartą vykusio Tarptautinio Karlovi Varų festivalio pagrindinė ir „East of the West“ konkursinės programos buvo kaip niekada silpnos. O gal, žvelgiant atgal, – tokios kaip visada. Kasmet patraukia tik festivalio rėmai, t. y. skirtingų menininkų arba dizainerių kuriamas festivalio logotipas, kuris šiais metais labiau panėšėjo į primityvų gyvūną nei į skaičių 49. Rodos, Karlovi Varai metams bėgant ne įgauna brandumo, o vis labiau praranda savo veidą bei kontūrus, kaip ir tas festivalio paršiukas-šuniukas ar begemotas. Neaišku, kodėl į konkursines programas atrenkami tokie skysti filmai. Gal todėl, kad, palyginus su kitų A klasės festivalių piniginiais prizais, Karlovi Varai atrodo kuklokai: pagrindinis prizas – 25 tūkst. JAV dolerių (kodėl ne eurų?). Tad ir kūrėjai, ir prodiuseriai ar filmo pardavimo kompanijos gerai pagalvoja prieš atiduodami juostą vienam ar kitam festivaliui. Viskas dabar yra pinigai, šiaip pagerbimas mažai kam rūpi. Be to, beviltiški konkursinių programų filmai visiškai nesusilaukia platintojų dėmesio. Tad festivalio organizatoriai atsidūrę užburtame rate: nebegauna gerų filmų, nes jais nebesidomi platintojai, šie nebevažiuoja į festivalį, nes nebėra gerų filmų.

Rašyti apie vaidybinių konkursinių filmų tematiką ar apdovanotuosius nebėra jokio ūpo, tad šįmet kaip paskutinio šiaudo teko griebtis dokumentinių filmų konkursinės programos. Jei festivalis nėra orientuotas tik į dokumentinį kiną, šio žanro juostos dažnai užgožiamos vaidybinių filmų imperijos. Tokį apsisprendimą lėmė ir noras pamaištauti prieš pačią save, prieš visų dėmesį tik vaidybiniams filmams ir tuščias kalbas, kuris konkursinės „East of the West“ filmas buvo labiau vertas pagrindinio prizo: ruso Ivano I. Tverdovskio „Pataisos klasė“ („Klass korrekciji“) apie fiziškai ir psichiškai neįgalius paauglius ar serbo Ivano Ikico „Barbarai“ („Varvari“) apie tuos pačius jau „n“ kartų matytus serbų provincijos skustagalvius. Tada suvokiau, kad socialinio amoralumo ar socialinės neteisybės temos jau buvo tapusios festivalinės kasdienybės migrena. Ir apskritai – kodėl vis nesiliaujama kurti filmų apie nevispročius skustagalvius, kuriems testosteronas trykšta per visus galus? Kad Serbijoje pilna bukų nacionalistų – visi jau seniai žino.

Tad džiaugiuosi, kad šįmet Karlovi Varuose prisiminiau, jog egzistuoja ir dokumentinis kinas bei jo konkursinė programa. Pagrindinis žiuri prizas atiteko rumunų (nors filmo gamybos šalis nurodyta Belgija) režisierės Teodoros Anos Mihai filmui „Belaukiant rugpjūčio“ („Waiting for August“). Beje, šią juostą Lietuvos žiūrovai netrukus galės pamatyti festivalyje „Nepatogus kinas“. Filmo tema – ne naujiena. Istorijų apie tėvų, išvažiavusių užsidirbti į užsienį, paliktus vaikus pilna ne tik Rumunijoje, bet ir Lietuvoje. Be to, juosta beveik identiška pernykščiam Transilvanijos kino festivalio laureatui – Lauros Căpăţână-Juller „Čia..., t. y. ten“ („Aici... adică acolo“, 2013). Tačiau „Belaukiant rugpjūčio“ – gana asmeniškas filmas. Nors T. A. Mihai studijas baigė JAV, o dabar gyvena Belgijoje, 1988 m. jos tėvams buvo suteiktas politinis prieglobstis toje pačioje Belgijoje, Bukarešte jie turėjo palikti tuomet septynmetę dukrą kaip garantą, kad sugrįš į Rumuniją. Tuomet režisierės tėvams tai buvo vienintelė galimybė pabėgti nuo Nicolae Ceauşescu režimo ir jie ja pasinaudojo. Tad T. A. Mihai domina ne tik palikti vaikai, bet ir perspektyvų nebuvimas ar kitos priežastys, dėl kurių tėvai surizikuoja palikti atžalas vienas, nė nesusimąstydami, kokios gali būti to pasekmės. Filme pasakojama apie penkiolikmetę Georgianą Halmac, tapusią motina savo šešiems broliams ir seserims, nes tikroji išvyko uždarbiauti į Italiją. Įdomiausia filme kartu su vaikai laukti atostogų rugpjūtį turinčios grįžti motinos. Nors ji filme juntama nuolat (per atsiųstas dovanas ir telefoninius pokalbius), darosi vis smalsiau, ar moteris tikrai nuoširdžiai išvažiavo uždirbti pinigų, ar visgi ir dėl to, kad pati visuomet slapčia svajojo nors apie truputėlį laisvės: ne tik nuo Ceauşescu, bet ir nuo savo šeimos. Režisierė labai tiksliai perteikia vyresnės kartos negebėjimą suvokti, kad ji jau gyvena demokratiškoje valstybėje, kuri iki ausų pasinėrusi į vartotojiškumą. Tad juokingai atrodo motinos vaikams siunčiamas pigus spalvotas kiniškas šlamštas: nuo balionų iki batų su mirksinčiomis švieselėmis. Tokie tie ekonominiai emigrantai – nesuvokiantys, kad jei savoje šalyje dirbtų 23 val. per parą ir miegotų penkiese viename kambaryje, užsidirbtų tiek pat „daug“ kiek „užsieniuose“.

Specialus žiuri paminėji mas atiteko austrų režisierės Lisos Weber filmui „Pastovumas“ („Sitzfleisch“). Tik keista, kad A klasės festivalio konkursinėje programoje atsirado nepremjerinis filmas (jo premjera įvyko Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje). Itin mažo biudžeto projektą galima pavadinti ir buitine drama, ir kelio filmu, kurio kelionės metu vieni personažai regresuoja, kiti subręsta, kažką supranta arba ne. Gana panašios struktūros filmą pernai buvo galima pamatyti ir Lietuvoje – Paweło Łozińskio „Tėvą ir sūnų“. Ar pastarąjį matė austrė L. Weber – žino tik ji pati. Šiaip ar taip, „Pastovumas“ paperka nuoširdumu. Istorija paprasta: režisierė su broliu ir seneliais išsiruošia keliauti mašina į šiauriausią Europos žemyno kyšulį – Nordkapą (Norvegija). Weber filmuoja viską: ir pasiruošimą kelionei, kai senelis pakuojasi rūkytas dešreles, ir kelionės tikslą, kuris visus ganėtinai nuvilia. Tačiau svarbiausia – kaip per visą kelionę atsiskleidžia senelių tarpusavio santykiai. Žiūrovas po truputį suvokia, kas nutinka žmonėms, visą gyvenimą pragyvenusiems kartu. Tad kyla natūralus klausimas: ar santykių pastovumas tikrai yra geras dalykas, kai dingsta pagarba vienas kitam, šiurkštūs žodžiai tampa kasdienybe, nes imi traktuoti kitą kaip kasdien tavo kišenėje besitrinantį nusidėvėjusį daiktą, kuris niekur nebedings, nebent pats panorėsi juo atsikratyti? Ir pačių senelių pasirinkta kelionė į šiaurę simbolizuoja jų atšiaurius santykius, nusivylimą, nuovargį. Taip pat akivaizdus ir kartų vertybių susikirtimas: senelei vyro priekaištai atrodo natūralūs ir priimtini (nes moteris visuomet turi nusileisti), o anūkus jie šiurpina. Iškalbinga pabaigos scena: pietus pavalgęs vyras eina žiūrėti televizoriaus, žmona (močiutė) sėdi virtuvėje, laukdama, kol baigs skalbtis rūbai, o anūkė režisierė klausia: „Kas toliau?“ O toliau – vakarienė.

Geriausiu dokumentiniu filmu iki 30 min. buvo pripažintas kroato Boriso Poljako „Autofokusas“ („Autofokus“). Šiame pusiau eksperimentiniame filme videokamera atlieka ir režisieriaus, ir operatoriaus darbą. Ji slapčia įmontuota prie Šv. Mikalojaus bažnyčios netoli Nino miestelio Kroatijoje. Bažnyčia pastatyta dar XII a., tad sulaukia nemažai turistų. Šiame filme-eksperimente turistai (to net nežinodami) tampa aktoriais Poljako surežisuotame komiškame spektaklyje apie šiuolaikinį kultūros vartojimą. Puikiai atsiskleidžia ir skirtingų tautybių turistų mentalitetas. Kadangi pats režisierius gyvena turistinėje Kroatijos vietovėje, jam nuolat smalsu stebėti, ką ir kaip jo šalyje veikia atvykėliai. Nes dažniausiai kiekvienam keliautojui svarbi ne pati istorinė vieta, o elementari šalia jos bet kaip padaryta nuotrauka šeimyniniam albumui. Todėl filmo pavadinimas referuoja ne tik į fotografijos ar kino terminą (dažniausiai „autofokusą“ renkasi nepatyrę fotografai), bet ir į išskirtinį turistų dėmesį tik sau.

Į konkursinę programą buvo atrinktas ir Aleksejaus Pivovarovo, Pavelo Kostomarovo bei Aleksandro Rastorgujevo filmas „Kadencija“ („Srok“). Pasirodė keista, kad dabartinių įvykių kontekste šis filmas negavo net jokio „specialaus paminėjimo“. Filmą buvo sugalvota kurti 2012 m. gegužę, kai Vladimiras Putinas Kremliuje patogiai įsitaisė trečiajai kadencijai. Tačiau trys kūrėjai susikoncentravo ne į jį, o į įvairiausias opozicijos grupes ir masinius protestus Maskvoje. Filme ne tik naudojama archyvinė demonstracijų medžiaga, bet ir filmuojami opozicionierių pasikalbėjimai prie arbatėlės bei užkulisiuose, kur prie jų nėra masės akių ir ausų. Juosta gana nevientisa, šokinėjama nuo vieno opozicijos lyderio prie kito, o jų keliai dažniausiai susikerta ne visai taikiai, nes jie negali pasidalyti masėmis, kurios paskui juos seka. Tačiau filmo chaotiškumas atspindi chaosą Maskvos gatvėse: žmonės nori permainų, bet nežino, kuriuo lyderiu sekti, ir vis klausinėja: „Ar jis mūsiškis?“ Mat savo sekėjus į demonstracijas atsiveda ir ultranacionalistas Aleksandras Belovas, ir radikalių kairiųjų lyderis Sergejus Udalcovas. Vienas realiausių lyderių – Aleksejus Navalnas, bet jis trykšta per didele arogancija, kad į savo pusę patrauktų daugiau nei turi sekėjų. Be šių personažų, filme daug dėmesio skiriama Ksenijai Sobčak ir jos mylimajam Iljai Jašinui. Iš tiesų, Sobčak filme parodyta kaip naivi mergužėlė, lakstanti su „iPhone“, vis su kažkuo susirašinėjanti ir besižavinti Ilja. Susidaro įspūdis, kad demonstracijos jai – romantiškas laiko leidimas. Galbūt todėl pačiai Ksenijai filmas ne itin patiko. Ji sukritikavo režisierius dėl to, kad, anot jos, geriausia ir labiausiai įkvepianti medžiaga iš mitingų buvo palikta „už kadro“. Tačiau kartu prisipažino, kad peržiūrėjusi filmą suvokė, kokie jie tą žiemą buvo infantilūs ir trumparegiai, nes vaikščioti su balionėliais, dovanoti gėles policijai ir svajoti apie revoliuciją tikrai nepakanka. Sukurtas ir gana sarkastiškas Piotro Verzilovo portretas: kol jo žmona Nadežda (viena „Pussy Riot“ narių) sėdėjo už grotų, jis džiaugėsi garsių moterų dėmesiu – „Pussy Riot“ vardu priėmė apdovanojimus iš Madonnos bei Yoko Ono. Filmo režisierių jokiu būdu negalima pavadinti „proputiniškais“ (nors kai kurie opozicionieriai po filmo peržiūros juos kaltino būtent tuo), juolab kad pats P. Kostomarovas trumpam buvo atsidūręs už grotų. Jų tikslas buvo sukurti kuo objektyvesnį dabartinės Rusijos portretą ir akivaizdu, kad vyraujant tokiam chaosui ir neturint rimto bei charizmatiško opozicijos lyderio apie kažkokį perversmą galima tik pasvajoti. Lieka tik naiviai viltis, kad dabartinės demonstracijos šioje šalyje prieš V. Putino pradėtą karą su Ukraina nebus po metų pamirštos ir atsiras rimtas konkurentas dabartiniam „lyderiui“.