„CPH:DOX 2014“ patirtys
Tarptautinis Kopenhagos dokumentinių filmų festivalis
Tarptautinis Kopenhagos dokumentinių filmų festivalis, geriau žinomas tiesiog „CPH:DOX“ vardu, – daugiau nei kino festivalis. Be galybės filmų ir kino industrijos renginių, po Kopenhagą išsimėčiusiose erdvėse vyksta paskaitos, vakarėliai ir koncertai suspecialiomis vizualizacijomis – nuo eksperimentinės muzikos iki žinomiausių šalies ir užsienio atlikėjų. Festivalis stengiasi kurti modernaus dokumentinio kino renginio reputaciją ir surinkti įvairiausių filmų (jų apie 200) programą, kurioje – ir garsiausi, ir nauji kino kūrėjų vardai. Organizatoriai stengiasi sudaryti plačią skirtingų dokumentikos rūšių programą ir leistis į dokumentikos formų tyrinėjimus.
Vienas laukiamiausių festivalio filmų buvo naujas Danijoje gyvenančio amerikiečių režisieriaus Joshua Oppenheimerio kūrinys „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“). Šiame filme jis tęsia 1965–1966 m. Indonezijoje vykusių masinių žudynių, kai prisidengus kova su komunizmu buvo nužudyta daugiau nei pusė milijono kariniam režimui nepritarusių žmonių, temą, kurią jis pradėjo „Oskarui“ nominuotu „Žudymo aktu“. Pirmame filme savo istorijos versiją pasakojo žudikai, pervaidindami situacijas jie įsi- kūnydavo į mėgstamiausių gangsterių filmų herojus. Tokiu makabrišku būdu filme pribloškiančiai pradėta narplioti žiaurumo tema. „Tylos žvilgsnyje“ apie genocidą pasakojama jį išgyvenusiųjų akimis – jaunas optikas Adis, gimęs jau po genocido, oriai atsistoja prieš brolio žudikus. Pas juos jis lankosi kaip gydytojas ir tikrina jų regėjimą – uždeda jiems specialius akinius; taip kuriama metafora, tarsi siūlant jiems ir visai šaliai praregėti ir suvokti, kas iš tikrųjų įvyko. Filme rodoma ir Adžio senutė motina, vis dar gedinti savo pirmagimio sūnaus, ir aklas, luošas jo tėvas. Taip „Tylos žvilgsnyje“ parodomi genocido randai, vis dar ryškūs žvelgiant į aukų artimųjų gyvenimą.
Nors „Tylos žvilgsniui“ pasirinkta paprastesnė forma nei „Žudymo aktui“, tvyro ne ką mažesnė įtampa. Žudikai ir aukos gyvena visai šalia vieni kitų. Šis filmas laimėjo „CPH:DOX“ pagrindinį apdovanojimą „DOX:AWARD“.
Dar vienas ryškus konkursinės programos filmas – Venecijoje „Sidabrinį liūtą“ pelnęs rusų režisieriaus Andrejaus Končialovskio „Baltosios laiškanešio naktys“ („Belyje noči počtaljona Alekseja Triapicyna“). Filmas perkelia į nuošalų Rusijos kaimą, kuriame susisiekti su išoriniu pasauliu galima vieninteliu būdu – perplaukti ežerą valtimi. Nors kaimas įsikūręs prie modernios raketų bazės, gyvenimas čia teka lyg prieš šimtmetį. Pagrindinio veikėjo laiškanešio mylima moteris pabėga į miestą, kažkas pavagia jo valties variklį, tad šis nebegali nešioti laiškų, jis bando išvykti į miestą, tačiau sugrįžta. Filme atsiskleidžia gyvenimo Rusijos užkampyje absurdas, tačiau jis pavergia grožiu ir savotišku Končialovskio humoro jausmu. Filmo scenarijus parašytas remiantis tikromis kaimo gyventojų istorijomis. Jie šiame filme ir vaidina.
Kopenhagoje taip pat buvo galima išvysti ir „Scanoramoje“ rodytą lietuvių kino mėgėjams gerai pažįstamo režisieriaus Sergejaus Loznicos „Maidaną“, kuriame sugrįžta revoliucijos Ukrainoje vaizdai. Tačiau Loznicos kamera jai įprastais ilgais statiškais - „tekančiais“ – kadrais dokumentuoja gyvenimą už barikadų. Įtampa filme pamažu auga – pradedama paprasto gyvenimo už barikadų kadrais, kai 2013 m. žiemą ukrainiečiai sukilo prieš prezidento Viktoro Janukovyčiaus val- džią, fiksuojamas laukimas ir judėjimas, pasigirsta šūkiai, juos keičia kulkos ir raudos paaukojusiems gyvybes 2014 m. sausį vykusiuose kruvinuose susirėmimuose. „Maidanas“ – poetiškas ir skaudus Ukrainos revoliucijos portretas.
Dar vienas „didelis“ festivalio filmas – prie dokumentikos sugrįžusio Ulricho Seidlio „Rūsyje“ („In The Basement“). Režisieriaus juodu humoru smarkiai nuspalvinta kameros akis neria į Austrijos rūsius ir ten verdantį gyvenimą. Rūsiuose egzistuoja ir patys nekalčiausi dalykai, kaip paauglių roko grupė, vaikinas ir jo geležinkelio modelis, moteris nedideliame baseine ar kita dama, besirūpinanti rūsyje laikomais plastikiniais kūdikiais, ir sadomazochistės, gyvenančios su savo sekso vergu, mazochistai, fetišistės ar pagyvenę naciai, rūsiuose įsirengę šaudyklą, ir asmenys, ten laikantys savo memorabilijas. Visa tai nufilmuota statiška kamera, rodomi prieš ją stovintys, pasakojantys ar veikiantys veikėjai. Kaip ir „Rojaus“ trilogijoje, režisierius domisi slaptais žmonių geismais ir obsesijomis.
Festivalis – taip pat puiki proga susipažinti su turtinga ir įvairia šiuolaikine Danijos dokumentika.
Danijos dokumentikos režisieriaus Anderso Østergaardo („Kino pavasaryje“ 2009 m. rodytas „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies“) ir ven- grės Erzsébet Rácz korežisuotas ir festivalį atidaręs filmas „1989“ pasakoja apie 1989-ųjų įvykius Vengrijoje. Aiškinamosios dokumentikos formos filme susilieja dvi pagrindinės linijos – tuometinio šalies ministro pirmininko Miklóso Németho istorija ir nesėkmingas jaunos rytų vokiečių šeimos bandymas kirsti Vengrijos - Austrijos sieną, kurią tuomet atvėrė ministras pirmi-ninkas, kad „sutaupytų pinigų sienos apsaugai“. Tragiškas įvykis šeimos gyvenime netikėtai išprovokuoja galutinį sienos nugriovimą. Įvykiams vizualiai nupasakoti naudojamos interviu ištraukos, archyvinė medžiaga ir pervaidinimai, dramatizuojantys istoriją. Filmas kreipia dėmesį į tai, kad kiekvieno žmogaus gyvybė istorijoje svarbi ir gali ją pakreipti visiškai kita vaga.
Taip pat buvo galimybė susipažinti su Grenlandijos kinu. Festivalyje rodytas grenlandų režisieriaus Inuko Siliso Høegho dokumentinis filmas
„Sumé“ – apie 8-ajame dešimtmetyje gyvavusią taip pavadintą grenlandų roko grupę. „Sumé“ tapo pirmąja grupe, pradėjusia dainuoti Grenlandijos eskimų kalba, o tekstai dažniausiai buvo socialiai ir politiškai angažuoti. Filme apklausiami gerbėjai – jie teigia, kad grupės muzika suteikė jiems jėgų kovoti už didesnę Grenlandijos nepriklausomybę nuo Danijos. Lietuvos žiūrovams šis filmas savo tema ir forma būtų neabejotinai atpažįstamas, primintų Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ar mūsų pačių istoriją 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
„NORDIC:DOX AWARD“ pelniusiame filme „Olmo ir Žuvėdra“ („Olmo & the Seagull“, rež. Petra Costa, Lea Glob) matome bohemiškos aktorės Olivijos ir jos vaikino Seržo gyvenimo posūkį, kai moteris netikėtai sužino esanti nėščia ir dėl to turi atsisakyti išsvajotų gastrolių į Niujorką su spektakliu „Žuvėdra“. Atsiskleidžia poetiškas ir itin emocionalus moters portretas. Filmas klausia: ką iš tikrųjų jaučia aktoriai, kuriuos dažniausiai matome scenoje? Istorijai pasakoti naudojami pervaidinimai, aktoriai vaidina patys save tikroje gyvenimo situacijoje. Tačiau režisierės Lea Glob ir Petra Costa to neslepia – kartais lyg netyčia įsiterpia scenoje, kai aktoriai pradeda juoktis ar tiesiog „išeina iš vaidmens“. Bet dėl to filmas tampa netgi emociškai tikresnis.
Dokumentinių filmų festivalis, vykstantis jaukioje rudeniškoje Kopenhagoje, suteikia galimybę pamatyti naujausius ne tik Danijos, bet ir pasaulio dokumentikos kūrinius ir išgyventi naujų patirčių.
