„Vokiško kino dienos“
Retrospektyva šiemet dedikuota Lietuvoje jau pažįstamam ir pamėgtam režisieriui Andreasui Dresenui. Bus pristatyta naujausias jo kūrinys „Kai mes svajojom“ (Als wir träumten, 2015), pernai atrinktas Berlyno kino festivalio konkursinei programai. Filmas, kaip ir ankstyvieji darbai, nukelia į netolimą praeitį, į rytų Vokietijai (VDR) priklausiusį Leipcigą ir pasakoja apie santvarkų virsmą desperatiškai išgyvenantį miesto jaunimą, politinių pertvarkų savaip sužlugdytą kartą. Andreasas Dresenas savo subtiliuose ir psichologiškai įtaigiuose filmuose dažnai apmąsto šio reiškinio psichologines pasekmes. Politinių įvykių fone vyksta ir debiutinio A. Dresno filmo „Tylus kraštas“ (Stilles Land, 1992) veiksmas, atskleidžiantis skirtumus tarp suvienytos Vokietijos kapitalistinių vakarų bei ramios vis dar socialistine santvarka persmelktos šalies provincijos. Po režisūros studijų Konrado Wolfo kino ir televizijos akademijoje Potsdame-Babelsberge baigimo sukurtas filmas pelnė autoriui Heseno bei vokiečių kino kritikų premijas. Abu dramos žanrui priskiriami filmai bus pristatyti kovo 4-5 dienomis Vilniuje, kino centre „Skalvija“, dalyvaujant pačiam autoriui, o pasibaigus peržiūroms vyks kūrinių aptarimas ir pokalbiai su žiūrovais.
Vėliau bus parodytos dar trys nemažiau apdovanojimų pelniusios šiek tiek linksmesnės A. Dreseno režisuotos istorijos - „Keičiant odą“ (Raus aus der Haut, 1997), „Vasara Berlyne“ (Sommer vorm Balkon, 2005), „Viskis ir degtinė“ (Whisky mit Wodka, 2009).
Kita smagi specialiosios programos dalis susijusi su muzika perkeliama iš tradicinės kino salės į menų fabriko LOFTAS patalpas. Post-industriniame pastate bus pristatytas dokumentinis filmas „B-Movie: taip skambėjo Vakarų Berlynas“ (B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin 1979-1989, 2015). Gausūs vaizdo ir garso dokumentai iš aštuoniasdešimtųjų, kuriuos surinko Jörgas A. Hoppe, Klausas Maeckas ir Heiko Lange. Tai ne tik melomanų ar Berlyno fanų susidomėjimo vertas reiškinys, kuriame į Vakarų Berlyną atvykęs dvidešimtmetis britų muzikas, prodiuseris, aktorius Markas Reederis iš Mančesterio fiksuoja ir linksmai komentuoja paskutiniąją padalintos sostinės dekadą iliustruojančius vaizdus iš muzikinių scenų, jų užkulisių, barų, supažindindamas su žymiausiais vardais, madomis ir kultūros tendencijomis nuo pankų iki garsiųjų meilės paradų (Love Parade).
Pagrindinis muzikinės programos akcentas – kovo 11-12 dienomis į Vilnių ir Kauną atvyksiantis svečias Thomas Köner, kuris elektroninės muzikos garsais akomponuos legendiniam Friedricho Vilhelmo Murnau nebylųjį filmą „Faustas – vokiečių liaudies padavimas“ (FAUST – Eine deutsche Volkssage, 1926). Remiantis klasikinio Goethe’s kūrinio motyvais filme pasakojama apie Mefisto gundomą mokslininką Faustą. Norėdamas prisivilioti Faustą Mefistas pažada jam amžiną jaunystę ir visus šio pasaulio lobius. Faustas sudaro sandėrį pažadėdamas velniui savo sielą ir Mefistas turi vykdyti visus jo norus.
Į „Vokiško kino dienas“ atvyksta ir dalyvaus diskusijose su žiūrovais visuose programą pristatančiuose miestuose filmo „Vakarykštis sniegas“ (Schnee von gestern, 2013) režisierė Yael Reuveny. Močiutės brolio pėdsakų paieška, atvedusi filmo autorę atgal į Vilnių, išaugo į pirmąjį Reuveny pilno metražo filmą. Iš Vilniaus kilusios ir Izraelyje naują gyvenimo puslapį atvertusios močiutės brolis per antrąjį pasaulinį karą nežuvo, o pasivadinęs kitokiu vardu Vokietijoje pradėjo naują gyvenimą – ten pat, kur jis ir sesuo buvo uždaryti konclageryje. „Vakarykštis sniegas“ apdovanotas ne viename tarptautiniame kino festivalyje – už geriausią dokumentinį filmą 2013 m. Haifos festivalyje, skatinamuoju Defa prizu Leipcigo DOK-Fest bei DIALOG prizu už kultūrų susikalbėjimą 2013 m. Kotbuso kino festivalyje.
„Vokiško kino dienos“ prasidės režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Oliver Haffner socialine komedija „Dievų dovana“ (Ein Geschenk der Götter, 2014), kurios fragmentus galima atpažinti šių metų anonsiniame renginio klipe. Siužete pristatomi nedidelio miestelio gyventojai – bedarbiai, užsirašę į kompiuterinio raštingumo kursus staiga tampa iš teatro atleistos aktorės, persikvalifikuojančios darbo biržoje kursantais. Tai „paprastų“ žmonių istorija šiek tiek atitrūkusi nuo kasdienybės įvykių ir su švelnia autoironija pristatanti socialinį provincijos miestelio skerspjūvį. Filmo personažai – įtaigiai sukurti stereotipiniai visuomenės tipažai tarp kurių nestinga ir konfliktų, asmeninių tragedijų, nesusiklosčiusių gyvenimų, emigracijos problemų bei naujai užgimstančių meilės istorijų. Žmogiškąja prasme tai universalus kontekstas artimas ir lietuviškos kasdienybės grožiui.
Savotiškas kontrastas socialinei kasdienybei 2014-ųjų rudenį žiūrovams pristatytas režisieriaus Baran bo Odar trileris „Who am I – saugių sistemų nėra“ (Who am I – kein System ist sicher, 2014). Ursas Spörris, kultūros vadybininkas ir Vokiečių kino muziejui kuriamų serialų kuratorius, įsitikinęs, kad „vokiečių kinas šiuo metu plėtoja žanrų įvairovę“. Goethe‘s instituto parengtoje apžvalgoje „VOKIEČIŲ ŽANRINIS KINAS: KŪRYBIŠKUMAS VIETOJ PASAKOJIMO RUTINOS“ rašoma, jog trileris apie programišius „Who Am I“ 2014 m. uždirbo 5,5 mln. eurų, o ši paranojiška istorija pritraukė į kino teatrus per 750 tūkst. žiūrovų. Užkoduoti pokalbių kanalai programišių gyvenime primena siurrealistinį požeminį pasaulį, metro traukinius, pilnus žmogystų grėsmingomis kaukėmis ir iškreiptais balsais, tai tarsi margaspalvė, o kartu ir nepaprastai grėsminga paralelinė visata.
Tą patį naują žanrą atstovauja ir jaunųjų kūrėjų, pasivadinusių AKIZ, debiutas „Slogutis“ (Der Nachtmahr, 2015). Psichologinis trileris pasakoja apie dekadentiškam Berlyno jaunimui priklausančios paauglės Tinos susidūrimą su keistu į embrioną panašiu padaru, kuris iš sapnų persikelia į merginos aplinką – tėvų namus, draugų rengiamus vakarėlius. Psichoterapeutas pataria suartėti su persekiojančiu slogučiu, bet Tinai svarbu suvokti kaip į naują būtybę reaguos aplinkiniai.
Net trys filmai – du dokumentiniai ir vienas vaidybinis – pristato realias, pasaulyje išgarsėjusias ir su Vokietija susijusias asmenybes. Olandų režisieriaus Johno Alberto Janseno dokumentinis pasakojimas „Baimės abėcėlė“ (Alphabet der Angst, 2015) pristato Nobelio literatūrine premija apdovanotą Hertą Müller, kovojančią su baimės persmelktais prisiminimais apie Ceaușescu režimo represijas ir Securitate saugumo priekabes gimtojoje Rumunijoje.
Filmo „Nowitzkis. Tobulas metimas“ (Nowitzki. Der perfekte Wurf, 2014) protagonisto Lietuvoje pristatinėti nereikia. Sebastianas Dehnhardtas labai subtiliai atskleidė vokiečių krepšininko profesionalo Dirko Nowitzkio, Amerikoje tapusio vienu sėkmingiausių NBA žaidėjų, karjerą.
Larso Kraume režisuotoje istoriniais faktais paremtoje dramoje „Valstybė prieš Fricą Bauerį“ (Der Staat gegen Fritz Bauer, 2015). Pirmu įspūdžiu sausa ir nepatraukli žydų kilmės prokuroro Frico Bauerio asmenybė filme sužavi subtiliai perteiktomis asmeninio gyvenimo peripetijomis, užsispyrusiu charakteriu ir nekapituliuojančiu tikslo siekimu. Prokuroras Fricas Baueris gavęs duomenų, jog vienas iš pagrindinių Hitlerio režimo veikėjų SS oberšturmbanfiureris Adolfas Eichmanas, vadovavęs masinei Europos žydų deportacijai ir žudymui, slapstosi Buenos Airėse imasi bylos nagrinėjimo, neatsižvelgdamas į kolegų trukdymus
Filmas „Rikas, Oskaras ir gilumų šešėliai“ (Rico, Oskar und die Tieferschatten, 2014) paremtas to paties pavadinimo Andreaso Steinhöfelio knyga vaikams, pasakoja apie du draugus. Oskaras pripažįsta jog yra išskirtinių gabumų, nes gali cituoti enciklopedines žinias ar statistinę informaciją, o tuo tarpu Rikas save laiko „giluminių gabumų“ vaiku. Jis neskiria kairės nuo dešinės, bet mėgsta rinkti ir aprašyti įvairiausius radinius. Filmas visai šeimai tikrai turėtų nudžiuginti savo siužetu ir spalvingais veikėjais ne tik mažuosius žiūrovus. Iš Bremeno kilusi režisierė Neele Leana Vollmar jau spėjo ne tik sužavėti publiką smagiomis vaikų literatūros ekranizacijomis, bet ir pelnyti Vokietijos kino apdovanojimą už vaikiško filmo režisūrą.
Šveicariją šiemet atstovauja dvi dramos. Tikra istorija pagrįstas vaidybinis Stefano Haupto filmas „Ratas“ (Der Kreis, 2014) atskleidžia dviejų skirtingų vyrų kovą už savo meilę 6 – 7-ojo dešimtmečio politiškai įdomaus Šveicarijos laikotarpio fone. Drovus mokytojas Ernstas Ostertagas ir varjetė artistas vokietis Robis Rapas susipažįsta pogrindinėje gėjų organizacijoje „Ratas“. Filme pasirodo ir tikrieji šiandien savo santuoka besidžiaugiantys pagrindiniai gyvenimo dramos veikėjai.
Lietuviškų aktualijų gausu filmo „Slydimas“ (Driften, 2015) siužete. Karim Patwa vienas iš scenarijaus autorių ir filmo režisierius pasakoja apie jaunuolį, priklausomą nuo ekstremalaus greičio siekimo. Per savo adrenalino kupinus pomėgius jis atsiduria kalėjime, o grįžęs nusprendžia nebekartoti praeities klaidų. Naujai sutikta vyresnė moteris ne tik sužavi jį, padeda mokytis anglų kalbos, bet ir primena seną kaltę. Aktorei Sabine Timoteo už Alisos vaidmenį suteiktas Švecarijos filmų apdovanojimas.
Austrijos filmų sąraše ir komedija „Efektingas performansas“ (High Performance – Mandarinen lügen nicht, 2014) apie du visiškai skirtingus pomėgius ir veiklas turinčius brolius. Vienos menininkų ir keistuolių aplinkoje besisukiojantis Danielis brolio įkalbamas tampa retorikos korepetitoriumi naujai biuro darbuotojai. Kaip pakrypsta pamokos ir kokios tikrosios verslo pasaulyje dominuojančio brolio Rudžio užmačios paaiškėja neiškart.
Stephanas Richteris remdamasis tikrais faktais apie paauglių kriminalinius nusikaltimus sukūrė filmo „Vienas iš mūsų“ (Einer von uns, 2015) scenarijų ir pats jį režisavo. Kriminalinė drama nagrinėja, kaip paaugliai jaučia ir suvokia gyvenimą, kaip tą pasaulėžiūrą formuoja vartojimas ir bejėgiškas maištavimas.
Tarp svečių sutiksime ir lietuvišką pavardę. Giedrė Žickytė savo nauju trumpametražiu filmu „Amazonės“ pristatys Goethe’s instituto Lietuvoje organizuojamo transeuropinio projekto „Europoly“ filmų rinkinį apie naująją ir senąją Europą. „Filmai skirti ne tam, kad pavaizduotų tam tikrą dalyką, bet tam, kad keltų klausimus“, – interviu „Europoly“ portalui teigia Giedrė Žickytė.
Rengėjų info
