Žiemos ekranai
Sausio 21– vasario 9 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Anykščiai, Marijampolė, Šiauliai, Panevėžys, Palanga
Sausio 21– vasario 9 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Anykščiai, Marijampolė, Šiauliai, Panevėžys, Palanga
Festivalį atidarys Olivier Jahano filmas „Smėlio pilys“ („Les Châteaux de sable“, 2015). Tai pasakojimas apie trisdešimtmetę Eleonorą, kuriai tėvas testamentu paliko savo namą Bretanėje. Moteris – garsi fotografė, bet turi finansinių sunkumų, todėl nusprendžia namą parduoti. Į Bretanę jį vyksta su senu draugu Samueliu, su kuriuo jie išsiskyrė prieš kelerius metus. Tiesiog Eleonora nedrįsta ten būti viena (realybėje tai režisieriaus tėvo namas). Jos laukia keistas savaitgalis, kupinas staigmenų ir jausmų. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė Emma de Caunes ir Yannicas Renier. Režisierius, matyt, norėjo prisiminti Naująją bangą, todėl filme yra scenų, kai aktoriai kreipiasi tiesiai į kamerą.
Laurent’o Larivière’o socialinė drama „Aš esu karys“ („Je suis une soldat“, 2015) šiemet buvo rodyta Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Jo herojė trisdešimtmetė Sandrina (Louise Bourgoin) priversta grįžti į motinos namus, į mažą miestelį. Neturinti jokios profesijos Sandrina pradeda dirbti dėdės šunų veislyne. Greit paaiškėja, kad čia užsiimama iš Rytų šalių atvežtų šunų kontrabanda. Sandrina užsitarnauja kolegų pagarbą, bet net patys uoliausi kariai kartais liaujasi vykdyti komandas....
Režisierių Stéphane’ą Brizé visada domino santykiai tarp vyro ir moters, jų nesugebėjimas kalbėti apie savo jausmus ir atsiverti vienas kitam. Jo filmo „Kelios pavasario valandos“ („Quelques heures de printemps“, 2012) herojus penkiasdešimtmetis Alanas yra priverstas grįžti pas savo mamą. Bendras gyvenimas sukelia daug konfliktų ir skaudžių prisiminimų, bet Alanas sužino, kad motina sunkiai serga. Ar motina ir sūnus sugebės suartėti, žinodami, kad liko nedaug laiko? Filmą įkvėpė autentiška istorija, jame vaidina puikūs aktoriai Vincent’as Lindonas, Hélène Vincent, Emmanuelle Seigner.
Zoltano Mayero filmo „Kelionė į Kiniją“ („Voyage en Chine“, 2015) herojė Liliana (garsi prancūzų aktorė Yolande Moreau) į kelionę išsirengia tam, kad parsivežtų autokatastrofoje žuvusio sūnaus palaikus. Gedulo paženklinta kelionė Lilianai tampa iniciacija į tolimą kultūrą.
Mirties, atsisveikinimo su artimu žmogumi temą plėtoja Pascale Pouzadoux „Paskutinė pamoka“ („La Dernière leçon“, 2015), kurioje suvaidino Sandrine Bonnaire ir Marthe Villalonga. 92 metų Madlena nusprendžia pasirinkti savo mirties datą ir išėjimo aplinkybes. Ji apie tai praneša savo vaikams ir vaikaičiams, bet jiems žinia sukelia šoką. Tik duktė Diana gerbia motinos pasirinkimą. Jos abi nusprendžia kartu praleisti paskutines mamos gyvenimo akimirkas. Filmas sukurtas pagal Noelle Châtelet autobiografinę knygą, kurioje ji aprašė už teisę mirti oriai kovojusios savo motinos savižudybę.
Debiutinio Blandine Lenoir filmo „Zuzu“ („Zouzou“, 2014) veikėjoms – šešiasdešimtmetei Solanž, trims jos dukterims ir keturiolikmetei anūkei Zuzu – kaimo sodyba taps vieta naujai pažvelgti į savo gyvenimą. Juolab kad Solanž pagaliau sutiko savo gyvenimo vyrą. Režisierei tai ir proga pasižiūrėti, kaip tėvai ir vaikai kalbasi apie seksualumą, o kartu suprasti, kodėl 8-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje priimtas įstatymas, nustatantis, kad moksleiviai per metus turi išklausyti tris paskaitas apie seksualumą, dalyje mokyklų liko nepritaikytas.
Jeano-Pierre’o Améris filmo „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ („Un famille à louer“, 2015) tema nenauja: panašių situacijų, kai veikėjai dėl įvairių priežasčių sutaria apsimesti šeimos nariais, kine jau būta. Šįkart sandoris įvyksta tarp turtingo nuobodžiaujančio keturiasdešimtmečio Polio-Andrė ir keturiasdešimtmetės energingos dviejų vaikų motinos Violetos, kuriai iškilo iškeldinimo grėsmė. Režisierius neslepia kūręs socialinę pasaką, jo įkvėpimu tapo amerikiečių kinas – „Erin Brokovič“ herojės namas, „Paukščiuose“ vaidinusi Tippi Hedren ir net filmai apie Betmeną.
Aktorės Sylvie Testud gerbėjų laukia drama „Per arti saulės“ („Au plus près du soleil“, 2015). Yves’o Angelo filme ji vaidina Sofi – ikiteisminio tyrimo teisėją. Vieną dieną sukčiavimo byloje ji apklausia Džuljetą. Paaiškėja, kad įtariamoji yra biologinė Sofi įsivaikinto vaiko motina. Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai su Džuljeta susipažįsta Sofi vyras Olivjė ir kai jaunoji moteris supranta, kas jis toks. Režisierius kūrė šį filmą kaip penkių aktų šiuolaikinę tragediją.
Seserų Rose ir Alice Phillipon filmas apie įvaikinimą visai kitoks. Jis vadinasi „Kvailysčių kokteilis“ („Les Bêtises“, 2015). Filmo herojus trisdešimtmetis Fransua kadaise buvo įvaikintas. Norėdamas sutikti savo biologinę motiną, vyras įsidarbina motinos surengtoje šventėje padavėju.
Cédrico Khano filmą „Laukinis gyvenimas“ („Vie sauvage“, 2014) jau rodė „Kino pavasaris“. Bet filme papasakotą istoriją verta prisiminti, nes kartu su aktoriumi Matthieu Kassovitzu režisierius rodo Filipą Furnjė, kuris nusprendė neatiduoti savo 6 ir 7 metų sūnų jų motinai, kuriai buvo priteista jų globa. Vienuolika metų jie slapstysis kuo toliau nuo civilizacijos ir nuo visų, kurie „apskritimą stengiasi paversti kvadratu“. Filipas atsisako Vakarų visuomenės vartotojiško gyvenimo būdo ir augina savo vaikus pagal gamtos diktuojamą ritmą.
Dar vienas tėvas tapo Ados Loueilh filmo „Sudie, Afrika“ („Papa Lumière“, 2015) personažu. Veiksmas nukels į 2011-ųjų balandį. Žakas ir Safi atvyksta į Paryžių iš Abidžano, iš kurio buvo priversti bėgti, bet jų nepriima. Žakas (Niels Arestrup) ilgus metus praleido Afrikoje, o jo keturiolikmetė duktė įprato gyventi tik su motina ir nežino, ką galvoti apie nerangų, žilą tėvą. Atsidūrę pabėgėlių centre Nicoje, jie mokosi pažinti ir galbūt mylėti vienas kitą...
Panašiai problemai skirtas Nassimo Amaouche’o filmas „Apačiai“ („Des Apaches“, 2015). ...Per mamos laidotuves Samiro (jį vaidina pats režisierius) žvilgsnis sutinka nepažįstamojo, kuris, pasirodo, yra jo tėvas, žvilgsnį. Šis jį įtraukia į šeimos reikalą, susijusį su Paryžiuje gyvenančiais iš Alžyro kilusiais kabilais ir jų tradicijomis. Nauja patirtis sujaukia Samiro gyvenimą ir verčia apmąstyti praeitį. Samiras išsilaisvins iš savo vaikystės ir savo klano, kad galėtų tapti nepriklausomu žmogumi, tikru „apačiu“. Amaouche’as sako, kad jį įkvėpė „magiškojo realizmo“ rašytojai Gabrielis García Márquezas ir Adolfo Bioy Casaresas, todėl filme daug epizodų, kur nusitrina realybės ribos. Filme taip pat vaidina André Dussolier ir gražioji Laëtitia Casta.
Jei jums patinka ieškoti paslėptų lobių, seni „Porche“ automobiliai, netikros seserys, tėvai, numirę ne iš tikrųjų, ežerai ir jų paslaptys, – sveiki atvykę į Liūdesio klubą! „Liūdesio klubo“ („Tristesse Club“, 2014) režisierius Vincent’as Mariette’as žavisi Weso Andersono filmais ir yra įsitikinęs, kad apie gedulą galima kalbėti lengvai. Filmo pavadinimą, kuris režisieriui primena kokteilį, jis „pasiskolino“ iš Michelio Houellebecqo dainos.
Šiųmetė „Žiemos ekranų“ retrospektyva pradžiugins ir sinefilus, ir literatūros gerbėjus. Ji skirta ekranizacijoms. Bus proga pamatyti ir pasaulinio kino klasikų, ir šių dienų režisierių filmų. Robert’o Bressono 1945 m. sukurtos „Bulonės miško damos“ („Les Dames du Bois de Boulogne“) – tai Jacques’o Diderot „Žako fatalisto“ ekranizacija, tik filmo veiksmas perkeltas į XX a. Paryžių. Erico Rohmero gerbėjus pradžiugins gana retai rodoma „Markizė d’O...“ („La Marquise d’O...“, 1976). Tai režisieriaus, kuris buvo baroko bei romantizmo literatūros žinovas, filmas pagal Heinricho von Kleisto novelę. Claude’as Chabrolis 1995 m. ekranizavo savo mėgstamos britų rašytojos Ruth Rendell romaną – filme „Ceremonija“ („La Cérémonie“) įsimintinus vaidmenis sukūrė Isabelle Huppert ir Sandrine Bonnaire. Isabelle Huppert vaidina ir dviejuose Benoît Jacquot filmuose. „Adolfas“ („Adolphe“, 2008) – tai 1816 m. pasirodžiusio Benjamino Constant’o romano ekranizacija, „Vila Amalija“ („Villa Amalia“, 2008) – bandymas perkelti į ekraną Pascalio Quignard’o knygą. Vienas paskutiniųjų Chantal Akerman filmų „Almajerio kvailystė“ („La Folie Almayer“, 2009) – bene pats originaliausias mėginimas ekranizuoti Josepho Conrado romaną. Lietuvių žiūrovai jau turėjo progų pasižiūrėti Michelio Gondry „Pavasario gėles“ („L’Écume de jours“, 2013) pagal Boriso Viano „Dienų putą“, bet juk prie filmų, kaip ir prie knygų, galima sugrįžti nuolat.
