Nauji herojai ir istorijos Vakarų Rytuose

Tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis

„Ne pats geriausias mano gyvenimo metas“, rež. Szabolcs Hajdu
„Ne pats geriausias mano gyvenimo metas“, rež. Szabolcs Hajdu

Karlovi Varuose, dabartinėje Čekijoje, prieš daugiau nei pusę šimtmečio gimęs festivalis buvo itin politiškas, sukurtas kaip atsvara į Vakarų pasaulio kiną orientuotam Berlyno kino festivaliui. Šaltojo karo laikais Karlovi Varai tapo svarbiausia platforma Sovietų Sąjungos ir jos partnerių šalių filmams, beje, kruopščiai atrenkamiems, nes festivalio programos visuma turėjo pozityviai reprezentuoti regioną. Šią kryptį festivalis išlaiko ligi šių dienų – jai atstovauja 8 iš 12 pagrindinio konkurso filmų bei speciali programa ,,Vakarų Rytai“ („East of the West“) debiutuojantiems Rytų ir Vidurio Europos šalių režisieriams. Joje šiemet buvo pristatytas ir pirmasis Linos Lužytės ilgametražis vaidybinis filmas „Amžinai kartu“. Šis aiškus ir iki smulkmenų apgalvotas filmas apie sunkų laikotarpį vienos šeimos gyvenime Lietuvos kino teatruose pasirodys jau kitų metų pradžioje.

Konkursą „Vakarų Rytai“ laimėjo gruzinų filmas „Kitų namai“ („Skhvisi sakhli“, rež. Russudan Glurjidze). Jis nukelia į XX a. paskutinį dešimtmetį, iš karto po Gruzijoje vykusio pilietinio karo su Abchazija. Nugalėtojų užimtose teritorijose, ištuštėjusiuose priešų namuose, apsigyvena naujakuriai, tačiau naujo gyvenimo pradžios džiugesį ir aplinkos grožį temdo situacijos sukurta slogi atmosfera. Namuose likę kitų daiktai čia apsigyvenusias šeimas verčia kalbėti pašnibždomis ir karo siaubą perteikia paveikiau nei mūšio scenos. Iš dalies autobiografiškas Gluridzės filmas su santūria siužeto linija žiūrovus panardina į tarkovskišką, herojų vidines būsenas tyrinėjantį kiną. Filmo idėja ir meniniai sprendimai stiprūs, tačiau tapybiškiems Kaukazo peizažams pritrūksta gylio, kurį būtų galėjęs suteikti siužeto ir herojų išplėtojimas. Žiūrint šį filmą neapleido mintis, kad šiuolaikiniame kine senamadiškų tropų poezija tiesiog nebeįdomi.

To paties konkurso Didįjį žiuri prizą pelnė režisierės Triin Ruumetová filmas „Sumišusios dienos“ („Päevad, mis ajasid segadusse“) apie jaunimo kasdienybę Estijos provincijoje 10-ajame dešimtmetyje. Tas metas savaime buvo dramatiškas ir kinematografiškas, tad kine beliko pagarsinti muziką, parinkti tipažus ir leistis su jais į lengva nostalgija dvelkiančią kelionę laiku. Tačiau filme per daug personažų ir pats veiksmas klampus. Šioje maišalynėje pasimeta mintys apie epochą, bet Estijoje filmą, greičiausiai dėl sentimentų, pamatė stebėtinas skaičius žiūrovų. Panašu, kad mūsų kaimynai rado vidurio kelią, kuris nacionalinį kiną daro įdomų tarptautiniams festivaliams ir tautiečiams. Konkurse dalyvavo dar vienas estiškas filmas – kultine sėkme tapusios komedijos „Estiški grybavimo ypatumai“ („Seenelkäik“, 2012) režisieriaus Toomaso Hussaro naujas detektyvas „Šnipas ir poetas“ („Luuraja ja luuletaja“).

Konkurse išsiskyrė Žigos Virco mocumentary žanro filmas „Hjustonai, turime problemą“ („Houston, We Have a Problem“, Slovėnija, Kroatija, Čekija, Kataras, 2016) apie fantasmagorišką Šaltojo karo įkarštį, kai (mažai kas žino) Jugoslavijos diktatorius Tito už neįtikėtiną sumą Amerikai pardavė slaptą jugoslavų kosminę programą. Filmo realybę konstruoja archyvinė medžiaga ir naujai pateikiami istoriniai faktai, kurie tikrai priverčia suabejoti vadovėliuose fiksuojama istorine tiesa. Faktinės provokacijos kelia nepaprastą žiūrėjimo malonumą. Filmo konstruojama istorija yra iki absurdo komiška, tačiau įtikinanti, ir čia atsiskleidžia pagrindinis filmo ir apskritai viso žanro klausimas – kuo skiriasi tikra istorija nuo įtikinamai suręsto istorinio pasakojimo? Filmą apibendrina Slavojaus Žižeko filosofija apie melo ir tikrovės potyrius.

Juodosios komedijos iš Vengrijos „Žudikai ant ratų“ („Tiszta szívvel“) pagrindiniai veikėjai – invalido vežimėlyje sėdintys dvidešimtmečiai, svajojantys tapti didvyriais. Jiems atsibodo nuolatinis aplinkinių gailestis ir nuvertinimas, be to, atėjo laikas patiems užsidirbti pinigų. Ir štai netrukus jie tampa geriausią alibi turinčiais samdomaisiais žudikais. Filmas, kuriame vaidina tikrą negalią turintys aktoriai, yra prisotintas sveikos saviironijos, kuri pagaliau leidžia pasijuokti iš negalios komplikuojamo gyvenimo nejaučiant kaltės. Režisierius ir scenarijaus autorius Attila Tillas kuria įtemptą komišką siužetą su netikėta atomazga. Išgrynintas žanras, natūrali vaidyba ir pozityvus filmo tonas kine atveria naujus kelius kalbėjimui apie negalią. Šiam tikslui šiemet buvo dedikuota viena festivalio programa „Žmonės kaimynystėje“, siekianti pakeisti natūralią integraciją blokuojantį klaidingą daugumos žvilgsnį į neįgaliuosius.

Šiais metais abiejuose Karlovi Varų konkursuose buvo ryškus posūkis renkantis filmų herojus. Iš ekranų palengva traukiasi Rytų ir Vidurio Europos kine ilgą laiką dominavę likimo marginalizuoti žmonės, kenčiantys nuo ekonominių sunkumų, silpnybių ir neegzistuojančios vilties. Čia vis dažniau pasirodo vidurinės klasės atstovai. Geriausiu režisieriumi išrinkto Damjano Kozole’s filmas „Naktinis gyvenimas“ („Nočno življenje“) įkvėptas tikrų įvykių Liublianoje. Šiame nejaukiame filme žymaus teisininko mirties aplinkybės leidžia nuspėti, kad už jų – neįprasta seksualinė praktika. Kol žiūrovai galvoje dėlioja galimas scenarijaus variacijas, režisierius kamerą atsuka į mirusiojo žmoną, besistengiančią išlaikyti jo reputaciją.

Išsisėmusias nevilties ir liūdesioi storijas pakeitė nauji patrauklūs miesto portretai ir iš pažiūros tuščios modernybės dramos. Herojumi tapo jaunas, produktyvus žmogus, kuris, susidūręs su banaliomis gyvenimo problemomis, į save pažvelgia iš šono ir ryžtasi pokyčiams. Toks buvo rumunės Catrinel Dănăiață filmas „Dvigubas“ („Dublu“) – apie vyrą, kuris iš pažiūros turi viską, ko tik gali norėti, – jaunystę, merginą, gražius namus, įkvepiantį darbą ir nerūpestingą laisvalaikį. Tačiau vieną dieną įsivaizduojama mergina jį pastūmėja į destruktyvų elgesį. Kone identiškas herojus atsiranda ir žavingame lenko Łukaszo Grzegorzeko filme „Kamperis“. Hipsteriai ar kultūrščikai, kuriantys ir vartojantys mieste, tapo madingais filmų personažais. Juos apibendrina viena savybė – visi yra tarsi pakibę tarp lengvo individualistinio gyvenimo ir brandžių sprendimų, kurie šiandien ateina jau gerokai po 30-ies.

Dokumentikos konkursą laimėjo amerikietiškas ties naivumo ir genialumo riba laviruojantis filmas „Meilė, tiesa“ („Love True“), kuriame režisierė Alma Har‘el bando kurti universalų meilės paveikslą. Tačiau gyviausias ir įdomiausias dokumentikos konkurso filmas buvo lenko Michało Marczako esė apie miestą ir jaunystę „Visos bemiegės naktys“ („Wszystkie nieprzespane noce“). Jame šiandieninė Varšuva primena Berlyną prieš keletą dešimtmečių – netylantis elektroninės muzikos ritmas ir pilnos gatvės jaunimo – tai gyvo miesto, atvėrusio duris ateičiai, įvaizdis. Marczako kamera seka vieną jauną, gražų žmogų, jo naktinę vakarėlių trajektoriją, girtas, bet poetiškas kvailystes ir dinamiškai besikeičiančius draugus. Filmas kupinas gyvenimo ir dar didesnio jo troškulio, pagrindinio herojaus siekis viską patirti iki galo atvira širdimi, neužmerkiant akių, panardina į svaiginantį kino, o tiksliau, gyvenimo potyrį. Režisieriui pavyko užčiuopti šiandieninių dvidešimtmečių kartos skonį.

Savo naujausiame filme „Giminės“ („Rodnye“) Vitalijus Manskis supažindina su savo šeima, atsidūrusia skirtingose neseniai susiformavusių fronto linijų pusėse Ukrainoje. Kalbindamas toli vieni nuo kitų gyvenančius giminaičius jis kuria kitokį savo tėvynės portretą, kvestionuoja vietinės ir užsienio žiniasklaidos suformuotą rytinės ir vakarinės Ukrainos dichotomiją.

Pagrindinį festivalio konkursą laimėjo vengro Szabolcso Hajdu filmas „Ne pats geriausias mano gyvenimo metas“ („Ernelláék Farkaséknál“), kurio vieną pagrindinių vaidmenų atliekantis pats režisierius pelnė ir geriausio aktoriaus apdovanojimą. Hajdu kartu su savo gyvenimo partnere Orsolya Török-Illyés ir sūnumi vaidina bohemiškame bute laimingai gyvenančią jauną šeimą. Jų gyvenimą vieną naktį sujaukia netikėtai į duris pasibeldusi žmonos sesers šeima, sugrįžusi po metus trukusio nesėkmingo bandymo įsikurti Jungtinėje Karalystėje. Pirmomis valandomis malonus vizitas palengva perauga į nepakeliamą įtampą, kurstomą senų nuoskaudų ir esminių šių šeimų pasaulėjautos skirtumų. Iš pažiūros nenaują istoriją Hajdu pasakoja su jaukiu ir natūraliu humoru, taikliomis įžvalgomis apie šiuolaikinę Europos visuomenę. Viename bute vykstantį veiksmą filmuoja net 13 kamerų, už kurių objektyvų – drąsių sprendimų nebijantys operatoriaus meno studentai.

FIPRESCI apdovanojo subtilią vokiečių dramą pagal A. L. Kennedy romaną „Pirminė palaima“ („Gleißendes Glück“, rež. Sven Taddicken), kurio centre – tikėjimą į Dievą praradusi pamaldi moteris. Martinos Gedeck įstabiai vaidinama Helena gyvena gražiuose namuose su patologišką polinkį į smurtą turinčiu vyru, tačiau jai tai – niekai, lyginant su ją apėmusiu giluminiu tuštumos jausmu. Atsitiktinai išgirsta vieno psichologo teorija apie minčių perprogramavimą jai suteikia drąsos ir atveda į jos savininko glėbį. Tai tylus, tačiau giliai jaudinantis filmas apie tikėjimą, nevaldomą potraukį ir kelią į vidinę laisvę.

Ivano I. Tverdovskio magiškojo realizmo filmo „Zoologija“ centre – nepastebima moteris Rusijos provincijoje. Jos gyvenimas pasikeičia, kai vieną dieną jai išauga uodega. Filmas realistiškai vaizduoja prietaringo miestelio gyventojų santykius ir kalba apie tai, ką reiškia būti kitokiam nei dauguma. Šiam filmui žiuri skyrė specialųjį prizą.

Jano Hřebejko komedijoje „Mokytoja“ („Učitelka“) pagrindinės herojės vaidmenį atliekanti Zuzana Mauréry pelnė geriausios aktorės apdovanojimą už apsukrios mokytojos 9-ojo dešimtmečio pradžios Čekoslovakijoje vaidmenį. Manipuliuodama vaikų pažymiais ji iš jų tėvų sugeba išspausti viską, ko reikia kasdienybėje – nuo pyragaičių iki vyriškos šilumos. Savito humoro kupinas filmas ateina iš čekų kino mokyklos tradicijos, o jame vaizduojama vėlyvojo sovietmečio realybė artima ne tik ją išgyvenusiems žiūrovams.

Ekumeninis žiuri apdovanojo ezoterišką Roberto Andò filmą „Išpažintys“ („Le confessioni“) apie vienuolį (vaidina Tony Servillo), pakeitusį Didžiojo aštuoneto planus. Tai filmas-pasaka, nes jame poetizuojamas galingųjų susitikimas ir pateikiama supaprastinta visuomenės moralės bei politinių ir ekonominių procesų versija.

Specialiuoju žiuri prizu buvo apdovanotas jo premjeros nesulaukusio legendinio Čekų naujosios bangos režisieriaus Jano Němeco filmas „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“ („Vlk z Královských Vinohrad“). Kaip pasakė pats Němecas, „Gyvenimo tėkmė yra greitesnė nei mūsų prisiminimai apie jį“. Jo paskutinis filmas, paremtas autobiografiniais motyvais, yra be galo gyvas, svarbus ir šiuolaikinis. Tai lengvo liūdesio pilna komedija, kurios veiksmas išsitęsia nuo 7-ojo dešimtmečio ligi šių dienų. Režisieriaus alter ego Džonas Janas, eidamas per gyvenimą, stabteli prie svarbiausių Němeco gyvenimo įvykių, susipynusių su dinamiškai besikeičiančia Europos istorija. Šis išminties kupinas kino vaizdelių rinkinys žavi savo autentika, primena geriausius kino istorijos laikus ir siūlo kai ką visiškai naujo bei genialaus. Tai retas, bet turbūt idealiausias Karlovi Varų filmo pavyzdys.