Scanorama
Filmai be ribų apie pasaulį ir meną
Filmai be ribų apie pasaulį ir meną
Pirmiausia, žinoma, aktualijų. Geopolitinių ir ekonominių sukrėtimų metais kinas savaip bando adyti pasaulio audinį. Viena iš pastebimų tendencijų – darbas su istorine sąmone. Į šią kategoriją patenka, pavyzdžiui, Andrzejaus Wajdos laisvės ir kūrybos temas gvildenantis „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016) apie lenkų avangardistą Władysławą Strzemińskį, kovojantį su sovietų nomenklatūrininkais. Arba vienoda linkme žvilgsnį nukreipusi pora iš Balkanų: Europos bendruomenių egzistencines baimes ir moralines dilemas reflektuojanti Daniso Tanovićiaus „Mirtis Sarajeve“ („Smrt u Sarajevu“, 2016) ir Jasmilos Žbanić žaisminga kelionė į kolektyvinę atmintį „Viena diena Sarajeve“ („Jedan dan u Sarajevu“, 2015). Kita pasaulio vienybės atkūrimo strategija – simbolinio mąstymo plotmei priklausančių pasakos ir mito reabilitacija. Toks yra Mauro Herce’s dokumentinis sapnas „Lėtai į priekį“ („Dead Slow Ahead“, 2015), hipnotizuojantis žiūrovą beveik jutimine pramoninio laivo begalinės kelionės patirtimi. Taip pat vis ryškiau pasireiškia ir „įsivaizduojamas bendruomenes“ kuriantis epinis registras: nuo tiesioginių padavimų citatų Pieterio-Jano De Pue „Pašvęstųjų žemėje“ („The Land of the Enlightened“, 2015) iki subtilesnių užuominų Zrinko Ogrestos „Kitoje pusėje“ („S one strane“, 2016).
Pagrindiniai programos konfliktai patogiai sugula į gerai žinomas opozicijas: Europa vs. Skandinavija, grandai vs. naujokai (Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų „Nežinoma mergina“, „La fille inconnue“, 2016, ir Mios Hansen-Løve „Ateitis“, „L’avenir“, 2016), vyrai vs. moterys (Hanesso Holmo „Gyveno kartą Uvė“, „En man som heter Ove“, 2015, ir Nicolette Krebitz „Laukinė“, „Wild“, 2016). Vis dėlto, pakeitus optiką į teleskopinę, binarinis rūšiavimas užleidžia vietą žaismui – vis aiškiau pastebimai aistrai, tarpkultūrinei komunikacijai ir bendradarbiavimui. Iranietis Asgharas Farhadi Kanuose apdovanotame „Komivojažieriuje“ („Forushande“, 2016) kuria hičkokišką trilerį, jo intertekstu pasirinkdamas amerikiečio Arthuro Millerio pjesę. Prancūzas Bruno Dumont’as „Sekliuose vandenyse“ („Ma Loute“, 2016) iškeičia dramą į groteskišką komediją, teatrališkai vaizduodamas aristokratus kanibalus. Danas Henrikas Rubenas Genzas pasakoja nacionalinio didvyrio viceadmirolo Peterio Tordenskjoldo istoriją, nardindamas herojų į sekso, narkotikų ir rokenrolo atmosferą, kurios pavydėtų ir Vudstokas. Aukštoji ir žemoji kultūra susipina net esteto Wimo Wenderso paskutiniame filme „Gražios dienos Aranchuese“ („Les beaux jours d’Aranjue“, 2016) – kameriniame 3D spektaklyje, primenančiame modernistines praėjusio amžiaus formos paieškas lygiai iki tos akimirkos, kai ekrane pasirodo Nickas Cave’as su pianinu.
Susipina ir žanrai. Kartu su didžiausiuose festivaliuose šiemet populiaria kanibalizmo tema į sceną sugrįžta kadaise nišiniu buvęs „kūniškas siaubas“ (body horror). Taip Ivano Tverdovskio „Zoologijoje“ (2016) Rusijos provincijos zoologijos sodo darbuotojai išauga uodega. Berlyno konkurse dalyvavusiame filme „Ateina drakonas!“ („Ejdeha Vared Mishavad!“, 2016) režisierius Manis Haghighis, ieškodamas po senomis kapinėmis gyvenančio slibino, supina trilerį, dokumentiką ir detektyvą. Iš videomeno į kiną atėjęs prancūzas Philippe’as Grandrieux apskritai atsisako naratyvinio stuburo, savo linčiškame trileryje „Nepaisant nakties“ („Malgré la nuit“, 2015) kurdamas tai, ką pats vadina „afektiniu kinu“, – fizinių ir emocinių būsenų sintaksę. Galiausiai menui iš po kojų išnykę tikrovės pamatai kartu nusineša ir bet kokius chronometražo apribojimus: toks yra Ulrike Ottinger 12 valandų trukmės dokumentinio kino monolitas „Chamisso šešėlis“ („Chamissos Schatten“, 2016).
Šiame kontekste kaip niekad šiuolaikiškai skamba „Scanoramos“ retrospektyva, skirta šiemet gyvenimo kelią baigusiam lenkų enfant terrible Andrzejui Żuławskiui. Viename paskutinių savo interviu jis yra pasakęs, kad socialinės ar politinės misijos turėjimas – blogiausia, kas gali nutikti režisieriui. Galbūt todėl Żuławskio filmus jungia ne tiek tema, kiek intonacija: vaidyba – karštligiška, kameros darbas – svaiginantis, žanras – kažkas tarp siaubo filmo ir melodramos. Ne parodija, o pastišas.
Festivalyje bus parodyti 8 jo filmai. Lenkiškąjį kūrybos etapą reprezentuos debiutinis filmas „Trečia nakties dalis“ („Trzecia część nocy“, 1971), sunkaus likimo fantastinis eksperimentas „Ant sidabrinio gaublio“ („Na srebrnym głobie“, 1988) ir faustiškasis „Velnias“ („Diabeł“, 1972). Juose galima atsekti ir pagrindinių režisieriaus gvildenamų temų, ir vėliau išryškėjusios savitos kino kalbos užuomazgas. Prancūziškąjį periodą atspindės tragiška aistros studija „Svarbiausia – mylėti“ („L’important c’est d’aimer“, 1975), Kanuose už geriausią moters vaidmenį apdovanotas mistinis trileris „Apsėstoji“ („Possession“, 1981), kompozitoriaus Frédérico Chopino gyvenimo ir kūrinių įkvėpta „Mėlynoji nata“ („La note bleue“, 1991) ir klasikinio prancūzų romano „Princesė de Klev“ adaptacija „Ištikimybė“ („La fidélité“, 2000). Į ekranus grįš ir „Scanoramos“ žiūrovų įvertintas, jau pernai Lokarno festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas paskutinis režisieriaus kūrinys „Kosmosas“.
A. Żuławskiui paantrins ir kitas provokacijų meistras – 60-metį paminėjęs Larsas von Trieras. Naktinio seanso metu „Scanorama“ pasiūlys išskirtinę progą didžiajame ekrane pamatyti abu serialo „Karalija“ sezonus. Nepabūgę žiūrovai galės susipažinti su Kopenhagos karališkosios ligoninės koridoriais, kur posėdžiauja masonai, palatose vyksta spiritizmo seansai, o lifto šachtoje gyvena nužudytos mergaitės dvasia. „Karalijoje“ von Trieras pirmą kartą pritaikė „Dogmos ’95“ manifeste išdėstytus naujos estetikos principus: jokių eksperimentų su šviesa, gyva, impulsyvi kamera, staigus montažas, aktorių improvizacija.
Nesvarbu, kad visi šie žaidimai iš esmės nėra nauji. Niekas nėra nauja. Levas Manovichius monografijoje „Naujoji medijų kalba“ aiškiai pademonstravo naujųjų medijų priklausomybę nuo dar XX a. pradžioje išplėtotų kino kalbos elementų. Taigi, naujumas jau yra tradicija, tik požeminė, palaidota ir reikalaujanti atgaivinimo. Todėl kino istorijos apmąstymas „Pirmosios bangos“ ankstyvojo kino peržiūrose, Donato Banionio atminimui skirti seansai ir autorefleksyvi Deimanto Narkevičiaus eksperimentinio kino programa – tik skirtingos medalio pusės.
Kaip tarp šių daugybės temų ir stilių atrodo Lietuvos nacionalinis kinas? Galimybę atsakyti į ši klausimą suteiks ir „Naujojo Baltijos kino“ konkursas jauniesiems režisieriams, ir lietuviško kino premjeros. Aišku viena: istorijoms ir interpretacijoms užėmus didžiojo naratyvo vietą, eilinis siekis apibrėžti save pasitelkus vieną koncepciją gali atrodyti keistai, jei ne desperatiškai. Visi esame linkę bijoti chaoso, tačiau kas gali pasakyti, kad racionalios organizacijos galimybė apskritai tėra iliuzija? Prasmių pertekliaus akivaizdoje veikiau norisi prisiminti vieno vienuolio išsakytą raginimą nedauginti esybių be reikalo.
Būtent todėl „Scanorama“ šiemet imasi skustuvo ir suteikia tribūną savo objektui: tegul pati medija būna pranešimu. Jei šiuolaikinė kultūra – galių kovos laukas, vienu iš nedaugelio kelių į laisvę gali būti atsisakymas tęsti diskurso gamybą. Taip naujausio ispanų režisieriaus Alberto Serra filme „Liudviko XIV mirtis“ („La mort de Louis XIV“, 2016) asketiškumas virsta metafizika. Jo pradžioje grįžtančiam iš medžioklės Karaliui Saulei stipriai suskausta koją. Beveik dvi valandas trunkančio svaiginančiai gražaus ir nepakeliamai lėto filmo pabaigoje, po ilgos ligos, apsuptas aukso, šilko, gydytojų ir pavaldinių, Liudvikas miršta. Nei netikėtų siužeto posūkių, nei intrigos, velnias – detalėse: istorija mirė, tegyvuoja kinas.
