Tarp komercijos ir eksperimento
69-asis Lokarno kino festivalis
69-asis Lokarno kino festivalis
Pagrindinį festivalio prizą „Pardo d’oro“ laimėjo Londone gyvenančios bulgarų kilmės režisierės Ralizos Petrovos debiutas „Bedievė“ („Bezbogom“), o jo pagrindinė aktorė Irena Ivanova, vaidinanti abejotinos moralės moterį, pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Rodos, jokios vilties neturinčiame Bulgarijos kalnų miestelyje Gana prižiūri senus žmones ir vagia jų asmens dokumentus, su kuriais vėliau jos nusikaltimo bendrininkai plauna pinigus. Kai filmo siužetas, rodos, visai išsisėmęs, Gana pamažu ima atsitokėti, tad likusi filmo dalis seka jos „pabudimą“, kuris vaizduojamas tokiomis klišėmis kaip euforija giedant bažnytiniame chore ir suartėjimas su anksčiau svetima mama. Sunku suprasti, kuo vienas blogiausių konkurso filmų sužavėjo Arturo Ripsteino vadovaujamą žiuri. Greičiausiai jų akiratin nebuvo patekęs pastarųjų dešimtmečių Rytų Europos kinas, kuriame panašūs siužetai jau seniai ėmė vienas kitą kartoti, nes vienu metu festivaliuose buvo „ant bangos“.
Gaila, kad nepastebėtas kitas bulgarų filmas – Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo „Šlovė“ („Slava“) apie vienišą, bet savo ramybę branginantį geležinkelininką ir jo gyvenimą po to, kai vieną dieną ant bėgių randa krūvą pinigų. Elgdamasis taip, kaip jam liepia garbė, jis netrukus tampa įvairių interesų grupių dėmesio centre. Paprasta istorija filmo kūrėjams tampa pretekstu prabilti apie valstybinių institucijų korupciją, viešųjų ryšių triukus, žiniasklaidos veikimo metodus, darbininkų solidarumą ir net karjeros laiptais kopiančios moters šeimyninę situaciją. Tai filmas su aiškiomis vertybėmis ir moralu, bet labiausiai žiūrovą veikia komizmo ir tragizmo darna.
Andrzejus Sewerynas, suvaidinęs garsų lenkų siurrealistą Zdzisławą Beksińskį Jano P. Matuszyńskio filme „Paskutinė šeima“ („Ostania Rodzina“), pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. Filmo režisierius kuria nostalgijos epochai kupiną biografinę dramą, kur daugiausia dėmesio yra skiriama ne pačiam tapytojui, o jį supusios šeimos ir ypač jo savidestruktyvaus charakterio, bet įstabaus intelekto sūnaus Tomašo portretui. Bohemiškos ekscentrikos, gyvenimo socialistinėje valstybėje ypatumų ir laiko ženklų kupiną juostą režisierius filmuoja ypač lengvai – kasdienius sunkumus ir patį gyvenimą, kuris „irgi praeina“, matome tikro menininko, pakilusio virš žemiškosios realybės, akimis.
Pagrindiniame konkurse buvo rodomas egiptiečio Yousry Nasrallah filmas, nustebinęs sudėtingomis mizanscenomis ir siužeto vingiais. „Pievos, upeliai ir mieli veidai“ („Al Ma’ wal Khodra wal Wajh al Hassan“) siužetas vystosi tradicinių vestuvių fone, kur užkulisiuose sprendžiami sudėtingi meilės trikampiai ir intrigos tarp kelių nesutariančių šeimų. Filmas kupinas tradicinės muzikos, pilvo šokių, spalvų, kvapų ir skonių – jis tiesiog trykšta egzotika ir grožiu, tačiau jo saldumas įgauna visiškai kitokią prasmę, kai supranti, kad Nasrallah rašo meilės laišką kadaise buvusiai liberaliai ir kultūriškai klestinčiai valstybei.
Daugiasluoksniame trijų valandų filme „Bankoko naktys“ („Bankgkok nites“) režisierius Katsuya Tomita sujungė Frederico Wisemano filmo „Kekšės šlovė“ įžvalgas su Apichatpongo Weerasethakulo vietovės ir jos siūlomų siužetų pajauta. Filme rodomas Bankoko raudonųjų žibintų kvartalas – vietinės prostitutės, čia gyvenantys japonai „gidai“ ir turtingi klientai iš Japonijos. Vėliau naktinio miesto pulsą keičia atokios Tailando provincijos vaizdai, kur vis dar ryškiai įsirėžę kolonializmo ir karo pėdsakai, o vietos kultūra plėtojasi tarp savitos, tradicinės gyvensenos ir atėjūnų pasėtos degradacijos. Sėkmingiausia bordelio mergina Lak vieną dieną sutinka seną klientą ir meilužį, o atgimę jausmai įkvepia keliauti drauge pas Lak šeimą į Laosą. Kelio filmas nevengia stabtelti prie šalutinių veikėjų istorijų, veiksmui nereikšmingose scenose skamba tradicinė Laoso ir Tailando muzika, suteikianti psichodelinio ritmo.
Rumunų režisieriaus Radu Jude filmas ,,Randuotos širdys“ (,,Inimi Cicatrizate“), kurio veiksmas vyksta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą tuberkuliozininkų sanatorijoje, pelnė specialųjį žiuri prizą. Daugiau nei dvi valandas trunkantis filmas sukurtas vien bendrais planais, kurie iliustruoja vieno ten besigydančio dvidešimtmečio prisiminimus. Jausdami artėjančią mirtį, sanatorijos gyventojai stengiasi gyventi kaip įmanoma pilnatviškiau ir svarbiausia neprarasti saviironijos net tada, kai kūnas išduoda sielą. Radu Jude turi neįtikėtiną talentą iš, rodos, nereikšmingų scenų kurti įspūdingą, daugiaprasmį paveikslą. Kaip tik taip ir nutinka filmo pabaigoje, kur keletas ženklų leidžia suprasti, kad iš tikrųjų tai filmas apie didžiausią XX a. tragediją.
Vienas įdomiausių konkurso filmų – portugalo João Pedro Rodrigueso „Ornitologas“ („O ornitólogo“), už kurį jis pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą. Tai labai asmeniškas filmas, ne tik todėl, kad pabaigoje režisierius apsikeičia vietomis su pagrindiniu herojumi, bet ir dėl to, kad jo siužetas nepaklūsta jokioms pasakojimo konvencijoms ir seka nenuspėjama režisieriaus vaizduotės linija. Vaizdinga upe plaukia ornitologas, pro žiūronus jis stebi paukščius, o tuo tarpu paukščiai stebi jį. Pakerėtas vieno reto paukščio jis nesuvaldo valties ir ji sudūžta. Išmestą ant kranto herojų randa dvi kinų piligrimės, tačiau tarp likusių daiktų nebėra ornitologo vaistų, greičiausiai nuo haliucinacijų, tad nuo šios vietos filmas pasidaro nenuspėjamas. Rodriguesas maišo skirtingas realybes ir žvilgsnio perspektyvas, jungia monoteistiką su pagonišku tikėjimu ir jo šiuolaikinėmis išraiškomis, bet visada išlaiko pagrindinę veiksmo kryptį – ornitologo kelią iš džiunglių namo. Nors režisierius ir atsispiria nuo šv. Antano gyvenimo, filme siūloma provokuojanti šventųjų gyvenimų interpretacija – vienoje scenoje ornitologas mylisi su piemeniu, vardu Jėzus, o paskui jį nužudo. Filmo siužetas painus, o jo forma pakibusi ant manieringumo ribos, tačiau tai autorinis kinas par excellence, kurį žiūrėti tikrai įdomu. Panašiai netikėtas, provokuojantis japonų filmas, laisva „Vasarvidžio nakties sapno“ ekranizacija „Šlapia moteris vėjyje“ („Kaze ni nureta onna“, rež. Shiota Akihiko), kuriame nagrinėjamas moters seksualinis polėkis, sukeičiant vyro ir moters seksualinių santykių vaidmenis.
Dar vienas ypatingas konkurso filmas, kurį žiuri paminėjo specialiuoju prizu, – tai italų dokumentininkų Tizzos Covi ir Reinerio Frimmelio filmas „Pasaulio galiūnas“ („Mister Universo“). Jo pagrindinis herojus Tairo – keliaujančio cirko žvėrių dresuotojas. Trindami ribas tarp tikrovės ir fikcijos režisieriai lengvai perkuria realybę, išryškindami jos magiškumą. Tairo ištinka kūrybinė ir egzistencinė krizė, kurią dar labiau sustiprina dingęs talismanas – geležies gabalas, kurį jo vaikystėje sulenkė stipriausias visatos vyras. Įsitikinęs, kad sėkmę gali sugrąžinti tik naujas trofėjus, Tairo leidžiasi į kelionę ieškodamas pasaulio galiūno. Ši neorealistinė kelionė po šiuolaikinę Italiją kupina lengvo humoro, sąmojingų dialogų ir gyvenimiškos filosofijos, o tikri filmo herojai paskleidžia bendruomeniškumo ilgesio burtą.
Antrąjį festivalio konkursą „Šiandienos režisieriai“ laimėjo drastiškas filmas iš Argentinos – Eduardo Williamso „Žmogaus augimas“ („El Auge del Humano“) apie tikslų neturintį ir pasroviui plaukiantį jaunimą. Filmo foną kuria Lotynų Amerikos džiunglės ir skurdo egzotika. Šiame konkurse, kuris tapo reikšminga platforma debiutuojantiems režisieriams iš Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos, buvo ne vienas daug žadantis režisierius, tarp jų – Kiro Russo iš Bolivijos. Jis pelnė specialų žiuri paminėjimą už filmą ,,Tamsi kaukolė“ (,,Viejo Calavera“), derinantį egzotiką, modernybę ir humanizmą. Japonas Mariko Tetsuya filme „Destrukcijos kūdikiai“ (,,Disutorakushon beibîzu“) nagrinėja potraukio smurtui anatomiją. Išsiskyrė ir žaismingas filmas iš Argentinos apie migruojantį pasaulį „Ateitis tobula“ (,,El futuro perfecto“, rež. Nele Wohlatz).
Šiame konkurse buvo rodomas ir britų videomenininko Douglaso Gordono, besidominčio atminties ir laiko tėkmės temomis, filmas „Neturėjau kur eiti“ (,,I Had Nowhere To Go“) pagal Jono Meko dienoraščius, fiksuojančius jo gyvenimą Vokietijos pabėgėlių stovykloje, pirmuosius metus Brukline ir palengva prasidedantį jo produktyvų kūrybinį gyvenimą, be kurio neįsivaizduojama pasaulio eksperimentinio kino raida.
Gordono požiūris į kino formą netradicinis – kadaise ištempęs Hitchkocko filmą „Psichozė“ ligi 24 valandų, jis 95 proc. savo naujausio filmo trukmės palieka tuščią juodą kadrą. Akims ilsintis, mintis susitelkia į Meko skaitomus dienoraščius, kupinus neįsivaizduojamų patirčių ir ironijos. Gordono pasirinkimas aiškus – Jonas Mekas per savo gyvenimą sukūrė neįtikėtiną galybę vaizdų, tad vargu ar galima sukurti ką nors naujo ir geriau iliustruojančio Meko gyvenimą nei jo paties balsas.
