Visiškai laisvas
Andrzejaus Żuławskio retrospektyva „Scanoramoje“
Andrzejaus Żuławskio retrospektyva „Scanoramoje“
Żuławskis buvo pernelyg nepatogus, pernelyg nekreipiantis dėmesio į tai, kas kine priimtina ar madinga, nuolat užbėgantis į priekį. Jis atvirai kalbėjo, ką mano apie savo tėvynainius, nekentė išgalvotų ir pasipūtusių autoritetų, bet labiausiai – kvailybės (ypač meno ir menininkų) ir korektiškumo. Żuławskis atvirai niekino nuvorišus, o viename paskutinių interviu sakė: „Negerbiu žmonių, kurie suskaičiuoja rizikos kainą. Kai mane du kartus išgrūdo iš Lenkijos, į kurią sugrįžau po studijų užsienyje, ar skaičiavau, kiek tai kainuos? Tai buvo mano sprendimai ir nedariau nieko, kad visiems patikčiau. Taip pat ir Prancūzijoje, kur nesukūriau nė vieno komercinio filmo. Tai beprotybės forma, juolab kad tais laikais sovietų enciklopedija rašė, jog protas – sugebėjimo prisitaikyti forma. Bet aš klausiu: prie ko prisitaikyti? Prie jūsų, chamai? Prie jūsų, niekšai? Prie jūsų, buržujai? Prie jūsų, turtuoliai? Ne, aš prisitaikysiu pats prie savęs. To dar tik mokausi. Pastarieji 15 metų nebuvo tylėjimas. Parašiau šešiolika knygų, buvau užsiėmęs, stengiausi suprasti daug dalykų. Žinoma, galėjau sukurti kelis filmus. Ar būtų geriau, jei būčiau juos sukūręs? Nežinau. Žinau tik, kad kai po 15 metų sugrįžau į filmavimo aikštelę, jaučiausi taip, lyg būčiau ją palikęs vakar. Jei man ko ir stigo, tai būtent darymo, amatininko darbo, kuris yra pati gyvybiškiausia, sveikiausia viso šio sumanymo dalis.“
Režisierius mirė šiemet vasario 17 dieną. Buvo skaudu suvokti, kad jis taip ir nespėjo sulaukti to pripažinimo, kurį žadėjo paskutinio filmo – po penkiolikos metų pertraukos sukurto „Kosmoso“ („Cosmos“, Prancūzija, Portugalija, 2015) – sėkmė, privertusi ne vieną skeptiką suvokti, kad režisierius ir vėl aplenkė savo laiką. Šis keistas filmas ir, ko gero, pati adekvačiausia Witoldo Gombrowicziaus kūrinio ekranizacija, paskatino iš naujo prisiminti Żuławskio kūrybą.
Kino režisierius, scenaristas, aktorius, rašytojas Andrzejus Żuławskis gimė 1940 m. lapkričio 22 d. Lvove. Jo tėvas, rašytojas ir diplomatas Mirosławas Żuławskis (1913–1995) kilo iš garsios Żuławskių giminės, kurioje buvo daug rašytojų, dailininkų, vertėjų, poetų, keliautojų, alpinistų ir visuomenės veikėjų. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais Lvove jis ne tik veikė kariniame pogrindyje (AK), bet buvo ir utėlių maitintojas, o vėliau utėlių preparuotojas profesoriaus Rudolfo Weigelio dėmėtosios šiltinės tyrinėjimų institute. Šis darbas ne vieną Lvovo inteligentą apsaugojo nuo vokiečių okupantų represijų, nes šiltinė buvo pavojinga liga, kurios vokiečių armija ypač stengėsi išvengti, todėl ir finansavo jos tyrinėjimus.
2010-aisiais, duodamas interviu Małgorzatai Domagalik (visas interviu buvo išspausdintas žurnale „Pani“ tik po režisieriaus mirties), Żuławskis taip prisiminė vaikystę: „Niekad neturėjau savo žaislų, knygelių, pirmą drabužėlį mama pasiuvo iš užuolaidos, nes Lvove nebuvo iš ko siūti, ir kažkaip taip susiklostė, kad niekad negaudavau dovanų. Mama jų neruošdavo šventėms. Todėl kiekviena nuoširdi dovana iki šiol man suteikia milžinišką malonumą. Tada darausi raudonas kaip burokas ir slepiuosi, nes susijaudinu.“
Pokario metais Mirosławas Żuławskis dirbo ambasadose Paryžiuje ir Prahoje, vėliau – Senegale, o 1956–1965 m. atstovavo Lenkijai UNESCO organizacijoje. Todėl būsimasis režisierius mokyklą baigė Paryžiuje, čia jis studijavo kino režisūrą IDHEC ir filosofiją Sorbonoje. Grįžęs į Lenkiją Żuławskis dirbo ir kino kritiku, ir Andrzejaus Wajdos asistentu kuriant filmus „Samsonas“ (1961), „Dvidešimtmečių meilė“ („Miłość dwudziestolatków“, 1962), „Pelenai“ („Popioły“, 1965). Galima tik spėlioti, kas įvyko tarp Wajdos ir Żuławskio, bet iki gyvenimo pabaigos pastarasis pabrėždavo, kad jam nepriimtinas Wajdos kinas, o jo knygose pasitaikantis paniekinantis „Varšuvos kunigaikštystės“ („Księstwo Warszawskie“) pavadinimas dažnai nuskamba prisimenant Wajdą, jo aplinką ir lenkų kinematografininkų elitą. Tačiau Żuławskis visada pabrėždavo ir tai, kad Wajda visada liks jam labai svarbus žmogus.
Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia część nocy“, 1971) buvo novatoriškas kūrinys, pateikęs naują požiūrį į okupaciją. Filmo herojus (Leszek Teleszyński) per karą jau prarado žmoną ir sūnų. Jis vyksta į miestą ir ten sutinka į žmoną panašią moterį (Małgorzata Braunek). Filmo struktūra, kai pasakojime nuolat susilieja išsekusio utėlių maitintojo fantazijos bei jo žvilgsnio transformuota miesto ar šiltinės instituto realybė ir kartais neįmanoma suprasti, kur baigiasi tikrovė, leidžia režisieriui kurti ne nuoseklų pasakojimą, o refleksiją apie universalias meilės, ištikimybės, mirties temas. Buvo ir kitas tikslas – sugrąžinti į filmus apie karą inteligentus, kurie iš tikrųjų dominavo pasipriešinimo kovose, bet valdžia stengėsi ištrinti juos iš istorijos. Aiškindamas filmo sumanymą, Żuławskis tada rašė: „Noriu kurti moralinį pasakojimą ir todėl išeities tašku pasirinkau tam tikrą moralinį kodą, kylantį iš katalikybės, kuri žinoma didžiajai lenkų visuomenės daliai, nors pats jau nebesu katalikas.“ Filmo pavadinimas – nuoroda į Šv. Jono apokalipsę, ši nuoroda padeda susieti praeitį su dabartimi. Bet žiūrint Żuławskio filmus visada sunku pamiršti apie Bibliją ar apie C. G. Jungą. Tai – režisieriaus fantazijų, simbolių, alegorijų šaltinis.
Su klausimais apie religiją sietinas ir 1987 m. pradėtas kurti, bet užbaigtas tik po 11 metų pertraukos filmas „Ant sidabrinio gaublio“ („Na srebrnym głobie“) pagal režisieriaus dėdės Jerzy Żuławskio „Mėnulio trilogiją“. Filme rodoma, kaip kažkokioje planetoje pradeda rastis žmonių bendruomenė. Ją kuria Žemę palikę kosmoso tyrinėtojai, ieškantys laimės ir laisvės, norintys sukurti naują civilizaciją. Jie kuria naują religiją, bet ji greit tampa apgailėtina karikatūra. Tyrinėtojai miršta, o jų palikuonys grįžta prie primityvių ritualų, sugalvoja naujus mitus ir naują Dievą.
Mokslinės fantastikos filmas „Ant sidabrinio gaublio“ filmuotas Mongolijoje, tačiau kultūros ministro sprendimu filmavimas buvo nutrauktas, kai liko mėnuo iki pabaigos. Po šito filmo Żuławskis antrą kartą buvo priverstas emigruoti. Vėliau, jau baigiantis karinei padėčiai, jis nufilmavo trūkstamus fragmentus Varšuvos ir Krokuvos gatvėse, už kadro pasakodamas, kas turėjo būti pirminiame filmo variante. Taip filmas įgijo dar aktualesnę ištarmę.
„Trečiosios nakties dalies“ scenarijų Żuławskis rašė kartu su tėvu. Nesusidūrusiam su istorija žiūrovui utėlių maitinimas atrodo tik dar viena siurrealistinio filmo fantazija. Bet jau šis filmas leidžia apibūdinti Żuławskio metodą – fantastiniai, siurrealistiniai jo filmų motyvai atsirasdavo iš neįtikėtinos erudicijos ir Lenkijos istorijos išmanymo. Debiute jau akivaizdi blogio ir gėrio susidūrimo tema, antrininko motyvas, vėliau matomas ne viename režisieriaus filme, ir apsėdimo, beprotybės motyvas, 1981-aisiais tapęs bene garsiausio Żuławskio filmo „Apsėstoji“ („Possession“, Prancūzija, Vokietija) tema. Šį filmą režisierius vadino labiausiai lenkišku ir beprotiškai asmenišku.
„Apsėstoji“ nukelia į Berlyną – sienos padalytą miestą, kuriame gyvena Ana (Isabelle Adjani už vaidmenį buvo apdovanota Kanuose), jos vyras – slaptųjų ar žvalgybos tarnybų bendradarbis Markas (Sam Neill), ir Anos meilužis – vokietis dzenbudizmo adeptas, nuolat besigrožintis savimi Heinrichas (Heinz Bennett). Ana palieka Marką, bet ji nenori būti ir su meilužiu. Marko pasamdytas detektyvas išsiaiškina moters paslaptį – apleistame bute ji leidžia naktis su krauju tvinksinčia pabaisa – dideliu gyviu, primenančiu aštuonkojį. Režisierius rodo, kaip Ana tampa blogio įrankiu, nes jos gyvenimas nesusiklosto. Regis, būtent šiame filme skamba frazė, kad gėris yra tik refleksija blogio tema. Blogis Żuławskio filmuose dažniausiai įgauna erotinį pobūdį.
Naivus žiūrovus iškart nuspręs, kad „Apsėstoji“ – tai siaubo filmas, bet Żuławskis neslepia ironijos: pabaisa yra pamišusios moters vaizdinys. Tačiau ir vėl režisierius daro viską, kad fantazijos, beprotybės ir tikrovės ribos taptų neaiškios. Personažai turi savo antrininkus – jie taip pat šizofreniškai susidvejinę, kaip ir miestas, kuriame vyksta filmo veiksmas, ir neaišku, kieno baimės ir kompleksai iš tikrųjų materializuojasi ekrane. Romantizmo literatūros mėgstamas antrininkas Żuławskio filmuose dažnai įgyja ir refleksijos apie kiną ar tikrovę funkciją, juolab kad būtent pasitelkdamas personažo antrininką režisierius traktuoja kiną kaip dvasinės tikrovės atspindį. Viena virtuoziškiausių filmo scenų yra Anos „persileidimas“ metro stotyje po žeme, kai ji tarsi išstumia iš savęs nekenčiamą savo dalį, kaltę, nerimą, artėjančios apokalipsės baimę. Tradicinė psichologija režisieriaus nedomino. Tačiau perversija, beprotybė, isterija neatsiejamos nuo Żuławskio filmų, tai sudėtinė jo stiliaus dalis.
Ypatingą veikėjų būseną, nuolat balansuojančią ties riksmo riba, pabrėžia dokumentiškai nufilmuoti Berlyno sieną ir gyvenimą anapus jos stebintys ginkluoti kareiviai, taip pat interjerai, personažų kostiumų spalvos, nors „Apsėstojoje“ vis dėlto dominuoja be galo šalta mėlyna. Kino kamera tampa dramos dalyve. Nepaprastai judri, veiksme nuolat dalyvaujanti kamera ilgam tapo Żuławskio kino atpažinimo ženklu. Įstrigo atmintyje kadaise viename prancūzų žurnale perskaityta frazė apie „sąmoningai girtą“ režisieriaus filmų kamerą.
Pirmieji Żuławskio filmai kurti televizijoje. Tai „Pavoncello“ (pagal Stefaną Żeromskį), kurio veiksmas nukelia į XX a. pradžios Italiją, ir siaubo filmų bei prozos poetiką išnaudojanti „Triumfuojančios meilės daina“ („Pieśń triumfującej miłości“, pagal Ivaną Turgenevą). Permetus akimis režisieriaus filmografiją akivaizdu, kad dauguma jo filmų gimė iš literatūros kūrinių, kuriuos Żuławskis kartais transformuodavo neatpažįstamai. Pamenu, kaip žiūrėdama filmą „Svarbiausia – mylėti“ („L’important c’est aimer“, Prancūzija, Italija, Vokietija, 1976) iš pradžių bandžiau jį lyginti su pagrindu – Christopherio Franko romanu „Amerikietiška naktis“, kol supratau, kad tai neturi prasmės. Vėliau suvokiau, kad tik toks požiūris į ekranizaciją padeda išvengti iliustratyvumo. Fiodoras Dostojevskis įkvėpė du režisieriaus filmus – „Viešą moterį“ („La femme publique“, 1984) ir „Sulaužytą meilę“ („L’amour braque“, 1985), „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“ („Mes nuits sont plus belles que vos jours“, 1989) sukurtos pagal Raphaelle Billetdoux, „Šamanė“ („Szamanka“, 1996) – pagal Manuelą Gretkowską, „Ištikimybė“ („La fidélité“, 2000) – laisva Marie Madeleine de La Fayette knygos „Princesė de Klev“, o „Mėlynosios natos“ („La note bleue“, 1990) herojais tapo rašytoja George Sand ir kompozitorius Frédéricas Chopinas.
Żuławskis sušiuolaikindavo, perkeldavo į mūsų dienas klasikinių kūrinių veiksmą, pavyzdžiui, interpretuodamas Dostojevskį „Sulaužytoje meilėje“ pasitelkė net gangsterių kiną, nes nenorėjo kurti chrestomatinių ekranizacijų. Greičiau atvirkščiai – jis siekė atrasti tai, kas kūrinį paverčia šiuolaikišku, skatina į personažus pažvelgti kitaip. Taip atsitiko su „Kosmosu“, kur Żuławskis rodo, kas vyksta kuriančio žmogaus galvoje. Rodo absurdą, nes akivaizdu, kad ir jaunojo filmo veikėjo Vitoldo galvoje perkuriama tikrovė yra absurdiška. „Kosmosas“ pabrėžtinai teatrališkas ir ironiškas, karštligiško ritmo, kupinas beveik romantiško erotizmo, apsėdusio pagrindinius filmo herojus, net siurrealistiškas. Bet finale akivaizdu, kad režisierius ne tik ekranizuoja paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Jis ir provokuoja, ir kartu rodo, ko dabar stinga kinui, į kurį Żuławskis „Kosmose“ sau leidžia pasižiūrėti lyg iš šalies.
Żuławskis mėgo kalbėti apie literatūrą. Buvau keliuose susitikimuose, kur klausiamas apie savo filmus režisierius nuolat grįždavo prie lenkų literatūros tradicijos, ypač prie lenkų romantizmo, kuris, jo nuomone, iš esmės ir suformavo lenkų skonį. Żuławskiui artimesnė buvo ne romantizmo, kurį jis kartą pavadino kino ramentu, o lenkų siurrealizmo tradicija – jis dažnai minėdavo Witkacy, Bruno Schulzą, Gombrowiczių. Pamenu, filmui „Velnias“ („Diabeł“, 1972, premjera įvyko 1988 m.) skirtame susitikime užsirašiau režisieriaus frazę, kad galbūt lenkų kine vienintelis įmanomas realizmas yra siurrealizmas. Jo romanuose (jų išleido per dvidešimt) taip pat ryški modernistinės literatūros tradicija, į personažų monologus nuolat įsiterpia įvairios citatos, enciklopedinės autoriaus žinios.
Kaip tik paskutinė gnyga jam ir sudavė didžiausią smūgį gyvenimo pabaigoje, o Żuławskis prieš savo valią tapo bulvarinės spaudos personažu. Vienintelė po 1989-ųjų Lenkijoje oficialiai uždrausta knyga yra Żuławskio „Naktiraštis“ („Nocnik.27 XI 2007– 27 XI 2008“, 2010). Gaila, kad joje visi pamatė tik pernelyg natūralistiškai aprašytą režisieriaus romaną su beveik penkiasdešimt metų jaunesne aktore, nors nuo pat pirmųjų romano puslapių prasideda refleksijos apie Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, literatūrą, istoriją. Jos nepaprastai įžvalgios, originalios, skatina grįžti prie didžiojo romano. Żuławskis gynėsi tvirtindamas, kad negalima teisti romano autoriaus fantazijos, ir apgailestavo, kad niekas nepastebi, jog jo alter ego laikomas „romano veikėjas Adrianas yra juodasis charakteris, kad jis iš dalies nulipdytas iš gyvenimo, iš dalies ne, iš dalies sugalvotas“, ir siejo personažą su Dostojevskio „Pogrindžio užrašais“ bei Albert’o Camus „Svetimu“, nes šiose knygose būtent blogas žmogus aprašo jį supantį pasaulį. Pasak režisieriaus, „ši didžiulė negatyviosios juodosios literatūros tradicija atsirado norint parodyti, kur atsidūrė pasaulis“. Tačiau teismas nusprendė kitaip ir nuteisė autorių sumokėti 100 tūkstančių zlotų žalos atlyginimo neva apšmeižtai merginai.
Kai Żuławskis pradėjo kurti filmus, nuolat sulaukdavo priekaištų, kad jie kičiniai, manieringi, estetizuojantys prievartą, pernelyg ekspresyvūs. Dabar, kai šiuolaikinis kinas išties tapo manieringas ir kičinis, Żuławskio filmai – tarsi laisvos kinematografinės formos grynuoliai. Kai pirmąkart žiūrėjau (bene 1991-aisiais) filmą „Velnias“, atrodė, kad filmo ritmas pasiutiškai nervingas, net buvo sunku sekti pasakojimą. Dar po dešimties metų filmas atrodė beveik lėtas, nes kinas jau buvo pripratinęs prie „Dogmos ’95“ ritmo. Tačiau laikui bėgant ryškėja ne tik Żuławskio novatoriškumas, bet ir aktualizuojasi filmų prasmė bei jų autoriaus požiūris.
1987 m. interviu žurnalui „Kino“ kalbėdamasis su Januszu Wróblewskiu režisierius sakė: „Aš manau, kad kiekvienas iš tikrųjų įdomus pasakojimas yra sukonstruotas taip, kad jo išeities taškas būtų preciziškas ir konkretus, bet galiausiai jis atsispindi archetipų, kurie mums visiems žinomi, veidrodyje. Nėra kitokios konstrukcijos. Jei filmas ar knyga, ar apskritai meno kūrinys lieka anekdoto sferoje, tai nėra meno kūrinys. Tačiau jei jame yra kokia nors pagrindinė tiesa arba tos tiesos šešėlis, iškart jį bus galima palyginti su tuo, kas mūsų protuose jau keliasdešimt tūkstančių metų juda prie tų pačių išvadų.“
Filmo „Velnias“ veiksmas prasideda 1793-aisiais, kai paslaptingas nepažįstamasis išlaisvina mirčiai pasmerktą Jakubą – jis turėjo nužudyti karalių – ir jauną vienuolę. Prasideda jų bendra kelionė, kupina košmariškų nuotykių. Jakubas grįžta į tėvų namus, kur tampa apsėstuoju. Nepažįstamasis įduoda peilį jam į rankas ir liepia apvalyti pasaulį.
Vienoje paskutinių „Velnio“ scenų Jakubas – maištingas, iš proto besikraustąs lenkų bajoras, – klausia jį nuolat sekiojančios piktosios dvasios, ar tiesa, kad pasaulis yra šlykštus, ar tai tik jo liguista klejonė. Velnias, kuris kartu yra ir nepažįstamasis, ir smulkus prūsų saugumo valdininkėlis, bandantis išgauti iš Jakubo sukilimo rengėjų pavardes, daug anksčiau jau prisipažino, kad svajojo būti šokėju. Kreivas mažas žmogelis juodu plačiu apsiaustu, kurio blogio banalumą tiksliai suvaidino Wojtekas Pszoniakas, aistringai prieštarauja: „Pasaulis gražus! Jame yra gėlių, sodų, vaisių, moterų. Aš nesugebu papasakoti apie jo grožį, bet galiu sušokti.“ Jis pradeda šokti, bet jo šokis tiesiog karikatūriškas. Tačiau šokėjas įsitikinęs, kad jis gražus. Toks pat gražus kaip pasaulis. Żuławskis neatsitiktinai pasaulio grožį leido šlovinti tamsiųjų jėgų pasiuntiniui.
„Velnias“ buvo atsakas į 1968-ųjų įvykius Lenkijoje, kuriuos dalis visuomenės suvokė kaip provokaciją. Nors filmo ištarmė buvo akivaizdžiai politiška, jis buvo uždraustas dėl neva šokiruojančių erotinių scenų. Żuławskis buvo priverstas emigruoti ir išvyko į Prancūziją.
Kartu su 1975-aisiais pirmuoju Prancūzijoje sukurtu filmu „Svarbiausia – mylėti“ Żuławskio filmuose atsiranda personažas menininkas ir kūrybos tema, režisierius vis dažniau priverčia žiūrovą atsidurti voyeur situacijoje ir užduoti klausimus apie moralinio pasirinkimo prasmę. „Svarbiausia – mylėti“ herojė – senstanti aktorė Nadina (Romy Schneider už šį vaidmenį pelnė pirmąjį „Cezarį“) yra priversta vaidinti erotiniuose filmuose. Ją įsimylėjęs fotografas (Fabio Testi) pasiskolina iš mafiozų pinigų, kad galėtų pastatyti Shakespeare’o pjesę ir duoti šansą Nadinai. Bet ši nenori išduoti savo bjauraus vyro (Jacques Dutronc). Żuławskis rodo niūrų, tamsų pasaulį, kupiną ašarų, skausmo, melo, patyčių. Jis rodo pralaimėjusius žmones, šantažuotojus, narkomanus, alkoholikus, sutenerius, transvestitus, kuriems vienintelis būdas išsilaisvinti iš tikrovės yra meilė. Tačiau tai filmas ne apie viltį, jis kupinas įniršio, riksmo, nevilties. Režisierius jį yra pavadinęs pačiu ciniškiausiu savo filmu.
Żuławskio filmų moterys – ypatingos. Kartais režisierių kaltindavo, esą siekdamas rezultato jis priveda savo aktores prie nervinio išsekimo. 1985-aisiais sukurta laisva Dostojevskio „Idioto“ ekranizacija „Sulaužyta meilė“ – pirmasis Żuławskio filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Sophie Marceau. Filme „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“ ji vaidino moterį, bandančią išsiveržti iš demoralizuoto, degraduojančio pasaulio. Tai pasakojimas apie mirtį nugalinčią meilę. Meilė yra ir filmo „Ištikimybė“ tema. Čia Marceau vaidina kanadietę fotografę Kleliją, Paryžiuje ištekėjusią už vyresnio įtakingo leidėjo (Pascal Greggory). Nors Klelija myli jauną fotografą Nemo (Guillaume Canet), ji lieka ištikima vyrui net po jo mirties. Tai buvo paskutinis filmas, kuriame Żuławskis ir Marceau dirbo kartu.
Marceau, matyt, ir buvo didžioji Żuławskio gyvenimo meilė. Jie susitiko, kai iš darbininkų kilusi aktorė tik pradėjo karjerą, jai buvo septyniolika, ir Żuławskis tapo jos Pigmalionu – mokė ne tik vaidybos, bet ir kultūros, meno, net elegantiškumo. Daug kas tvirtina, kad be Żuławskio Marceau niekad nebūtų tapusi žvaigžde. Skyrybos buvo skausmingos, tai atsispindi net įvairiuose Żuławskio feljetonuose ar tekstuose, kur vis šmėsteli prisiminimas apie Zosią, niekinamai atsiliepiama apie naujus jos partnerius. Tačiau net labai užimta Marceau atsisakė visų filmavimų ir su sūnumi atvyko į Żuławskio laidotuves.
Żuławskio gyvenimo moterys visos išskirtinės – gražuolės, aktorės, rašytojos, dailininkės. Įsimylėti jį buvo lengva: kad vyras būtų gražus, talentingas, protingas, eruditas ir mokėtų vertinti moters grožį, pasitaiko retai. Tačiau gyventi su juo, matyt, buvo nelengva. Żuławskis neslėpė, kad moterys jį palikdavo. Jis turėjo tris sūnus – Xawery (g. 1971) iš santuokos su Braunek, taip pat tapusį kino režisieriumi, Ignacy (g. 1978) susilaukė su dailininke Hanna Wolska, ir 1995 m. iš ryšio su Marceau gimusį Vincent’ą.
Żuławskis yra sakęs: „Kiti kuria filmus, kurie iš esmės panašūs vienas į kitą, rašo vieną į kitą panašias knygas, veikia bandoje. Janas Blońskis parašė tokį sakinį: „Už maksimalią laisvę mokama maksimalia vienatve.“ Gyvenime nuo pat pradžių man svarbiausia buvo pasiekti maksimalią laisvę. Supraskite, dirbu srityse, kur laisvė beveik neįmanoma, esi priklausomas nuo valdžios, visąlaik būni kokiame nors fabrike. Labai seniai jau žinojau, kad liksiu visiškai vienas.“
Kai menininkas turi bendrauti su žiniasklaida, fotografuotis „prie sienelių“ įvairiuose renginiuose, ir kurti filmus, kurie būtinai turi būti į ką nors panašūs, nes kitaip recenzentas neturės jų su kuo palyginti, Żuławskis vienintelis sugebėjo išsaugoti visišką laisvę. Jis nepripažino kompromisų ir nekūrė vis labiau komerciniu tampančio arthouse kino, nesistengė patikti. Paskutiniais metais jis gyveno Varšuvos pakraštyje, name Stara Miłosna gatvėje, kur jį dažnai aplankydavo jauniausias sūnus Vincent’as, rašė knygas, kolekcionavo rašomąsias mašinėles, kartais po miestą pavedžiodavo prancūzų ar belgų televizininkus, atvykusius kurti dar vieno filmo apie jį. Tie filmai, man regis, bent jau sinefilams nuolat primindavo, kad egzistuoja toks išskirtinis režisierius. Apie tai primindavo ir skirtingose šalyse vis pasirodantys filmų DVD. Żuławskis ir pats dažnai važinėjo po pasaulį, pirmininkavo įvairių festivalių žiuri. Po jo mirties iškart viena po kitos surengtos jo filmų retrospektyvos svarbiausiose salėse Niujorke ir Paryžiuje. Režisierius žinojo savo filmų vertę, todėl, matyt, neabejojo, kad taip ir bus.
