Atradimai ir praradimai

Tarptautinis Toronto kino festivalis

„Milžinas“, rež. Johannes Nyholm
„Milžinas“, rež. Johannes Nyholm

Pernai per „Kino pavasarį“ bandžiau pradėti diskusiją su kitų festivalių programos sudarytojais apie A klasės festivalių diktuojamas madas ir temas kine. Turėjau omeny ne jau pripažintus režisierius, vadinamus „meistrus“, bet jaunąją kartą, kuri tik žengia pirmus žingsnius į kino pasaulį. Berlyno kino festivalio skautas, atsakingas už Rytų ir Vidurio Europos talentų paiešką, žegnojosi ir dievagojosi, kad festivaliai čia niekuo dėti. Pati lankydamasi daugybėje festivalių dažnai matau, kaip tie skautai „atrinkinėja“ filmus. Salėje ilgiausiai išbūna penkias minutes, dažniau juos sutiksi kalbant su prodiuseriais, pardavimų agentais, kurie, aišku, juos vaišina įvairaus stiprumo gėrimais. Dar labai svarbu, jei filmo prodiuseriai yra nusimatę papildomą biudžetą, – vakarėlis savam filmui „išpiarinti“. Tad visiškai nebesistebiu, kad po tokių vakarėlių filmas „netikėtai“ laimi vienokį ar kitokį prizą. Taigi, su Berlyno skautu, vienu didžiausių vakarėlių liūtų, nebesiginčijau, nes ir taip žinau, koks jis įtakingas. O jei dar su juo pavyksta pasidaryti asmenukę ir įsidėti į feisbuką – „laikų“ gausa garantuota. Ne tik jų, bet ir naujų draugų.

Prisiminiau šią istoriją ne šiaip sau. Ji labai aiškiai atspindi vis labiau prigyjančius festivalių programų sudarymo principus, atrankos kriterijus, kur kino formos išskirtinumas ar naujas nenuvalkiotas žvilgsnis į pasirinktą temą tampa visiškai antraeiliu dalyku. Svarbiausia – sėkmingi sandoriai. Negaliu neigti, kad kinas ne verslas, bet tiesiog gąsdina pelno ir meno disproporcija.

Tad šįkart po Tarptautinio Toronto kino festivalio norisi rašyti apie jo „Atradimų“ programą, t. y. naujuosius režisierius. Į programą buvo įtraukti trisdešimt šeši filmai. Pavyko jų peržiūrėti beveik du trečdalius, kitų aprašymus tik pasiskaičiau, tad susidariau gana aiškų tematinį žemėlapį. Grubiai galiu beveik visus filmus sudėlioti į penkias grupes: antros trečios kartos imigrantų kančios vakarietiškoje visuomenėje; vargšai marginalai, besigriebiantys nusikalstamos veikos; socialinė neteisybė arba vargšai mažutėliai (ne tik vaikai); neįgalūs asmenys; egzotika. Tik kelių filmų nepavyko pritempti nė prie vienos grupės. Tačiau pastaruoju metu tai labiau išimtis nei taisyklė, nes pasidomėjus susižertais festivaliniais prizais pasidaro akivaizdu, kad nė prie vienos grupės nepritapę filmai jų apskritai negavo. Tad ar A klasės festivaliai nediktuoja madų? Ar visi išvardyti temų pogrupiai gali užsiklijuoti kontroversiškumo etiketę, kuria, pavyzdžiui, labai didžiuojasi festivalinius metus pradedantis Sandanso festivalis, kuriame 2015 m. už režisūrą buvo apdovanota Alantė Kavaitė („Sangailės vasara“)? Kas apskritai yra kontroversija perdėto politkorektiškumo eroje?

Kai kurios temos tikrai aktualios, atspindinčios dabartines realijas, tačiau didžioji bėda yra jų suprimityvinimas. Apskritai jaunieji režisieriai man labiau pradeda asocijuotis su socialiniais darbuotojais, bandančiais „edukuoti“ visuomenę. Tačiau ta edukacija neturi nieko bendro su kino forma, kino kalba, intelekto lavinimu. Ką jau kalbėti apie erdvę, paliekamą žiūrovo apmąstymams.

Tad šįkart pabandysiu paanalizuoti kiekvieną grupę reprezentuojantį filmą.

Po teroristinių išpuolių Prancūzijoje ir Belgijoje per pastaruosius metus pasirodė ne vienas belgų filmas, pasakojantis apie antros trečios kartos imigrantus, jų nepritapimą svetimoje kultūrinėje ir religinėje terpėje, izoliuotumą, iš to kylantį maištą prieš vakarietiškas tradicijas. Ir atvirkščiai – bandymą įsilieti į visuomenę, tačiau tuomet kyla konfliktai su tradicijų besilaikančia šeima. Tokią situaciją analizuoja belgo Stephano Strekerio filmas „Vestuvės“ („Noces“, 2016). Pasakojama apie aštuoniolikmetę Zahirą iš Belgijoje gyvenančių pakistaniečių šeimos. Mergina laukiasi. Aišku, ji pastojo ne santuokoje, aišku, vaikinas vaiko nenori, o Zahira nori. Aišku, merginos tėvai jai turi kai ką numatę. Gal ir reikėtų truputį atleisti režisieriui, kuris prieš pradėdamas daryti filmus dirbo sporto žurnalistu ir komentatoriumi. Tad ir filme kaip sporte viskas aišku – yra tik du keliai: laimėti arba pralošti. Pirmas kadras – Zahira pas gydytoją susipažįsta su nėštumo nutraukimo variantais, po to – pokalbis su broliu, šeima, kurie jai liepia darytis abortą. Zahira nesutinka. Kitas epizodas – pokalbis su vaikinu, kuriam mergina paskelbia ultimatumą: arba jis priima vaiką, arba ji jį palieka. Jo veršio išraiška viską išduoda. O tada režisierius bando įvesti šiek tiek simboliškumo, nes kitame kadre filmuojama laiptinė iš viršaus atrodo lyg žiojėjanti skylė – suprask, tai praraja, skirianti Zahirą nuo jos šeimos. Beje, šis motyvas filme pakartojamas kokius penkis kartus. Toliau jau viskas nuspėjama iš telenoveliškos vaidybos, įkyrių stambių planų, verkšlenimo dėl gyvenimo neteisybės, kuria labai sunku patikėti, nes režisierius visiškai nesugeba perteikti vidinių konfliktų, kurie drasko ne tik Zahirą, bet ir jos vyresnį brolį. Gal tų konfliktų ir nėra, bet tėvą infarktas visgi ištinka. Moralas: meilė gali ne tik įkvėpti, bet ir pastūmėti baisiems dalykams. „Vestuvės“ jau rodytos ne tik Toronto, bet ir Romos kino festivalyje, neabejoju, kad į programą bus įtrauktos dar kur nors, nes Belgijoje jau laimėjo konkrečiai neįvardytus kelis prizus.

Nors bulgarės Ralitzos Petrovos filmo „Bedievė“ („Bezbog“, 2016) premjera įvyko Lokarno festivalyje, Torontas jį irgi įtraukė į savo programą. Šis filmas – elementariausias pavyzdys, kaip reikia „sukti“ kiną, kad būtum pastebėtas. „Bedievė“ jau apdovanota Lokarno, Sarajevo, Reikjaviko, Varšuvos, Stokholmo, Mumbajaus festivaliuose. Manau, pagrindinė režisierės vizija buvo ne istorija, o nenumaldomas noras šokiruoti. Tačiau tas šokiravimas taip prievartauja žiūrovą, kad virsta kažkokiu farsu (nors tiktų ir žodis „faršas“). Šį filmą priskirčiau grupei apie marginalus. Pasakojama apie fizioterapeutę Ganą, gyvenančią pokomunistinėje Bulgarijoje. Nors ši šalis jau lyg ir ES narė (sprendžiu iš to, kad Gana iš senų žmonių, kuriuos prižiūri, vagia asmens tapatybės korteles ir pardavinėja juodojoje rinkoje), tačiau miestas, kuriame gyvena ir darbuojasi moteris, atrodo lyg po karo. Teko skaityti net vieną labai drąsią recenziją, lyginančią filmą su rumunų Naujosios bangos pradininkų Cristi Puiu ir Cristiano Mungiu darbais. Bijau, kad pastarieji labai įsižeistų (ir apskritai, joks čia pliusas, kai tave lygina su kažkuo, kas jau buvo sukurta, o ne vadina nauju balsu)... Petrovos realizmas toks sutirštintas ir prikišamai šlykštus, kad, rodos, režisierė nori priversti žiūrovą žiaukčioti. Aišku, ir iki negalėjimo tiesmukas: jei gyvenimas blogas, tai ir aplinka adekvati – purvinas sniegas, apsiniaukęs dangus. Negi nebūtų įdomiau stebėti daromus nusikaltimus, kai virš tavęs – vaiskus dangus? Nors šioks toks kontrastas ir plyšelis pamąstymams. Kai kurių kameros rakursų išvis nesupratau, pavyzdžiui, kreivai filmuojami blokiniai daugiabučiai. Filme – jokių elipsių, kurias, pavyzdžiui, mėgsta Puiu. Atvirkščiai, čia taip išsamiai viskas paaiškinama, kad lieka tik pasvajoti apie bent menkiausią intrigą. Net ir pavadinimas jau iškart apeliuoja į moralę, kai pamatai Ganos veido išraišką. Kad nepasirodytų per mažai to, kad Gana iš blogo gyvenimo vagia dokumentus, ji dar ir morfiną vartoja. Jis labai svarbus (vėliau paaiškinsiu kodėl). „Netikėtas“ istorijos lūžis įvyksta Ganai susipažinus su pacientu, kuris apleistoje sporto salėje moko žmones giedoti religines giesmes. Ji pagaliau kažką pajunta. Čia staiga stambus jos veido planas, ji verkia paslapčia klausydama giesmių. Bet laimė trunka trumpai: senolis miršta (ar užmušamas), tada Gana nusprendžia viską pasipasakoti policijai. Ir štai kadras: Gana vežama į policijos nuovadą, o stambiu planu fiksuojama jos ranka, kurioje ji spaudžia mirtiną dozę morfino tablečių... Režisierė savo kuriamą kiną palygino su haiku.

Toronto miesto prizą už geriausią kanadietišką debiutą gavo filmas „Senas akmuo“ apie vargšą taksistą („Lao Shi“, rež. Johnny Ma). Filmo premjera įvyko šių metų Berlinalės „Forumo“ programoje ir jis jau apdovanotas ne tik Toronte, bet ir Stokholme (už režisūrą ir scenarijų). Toronto žiuri verdiktas: „už brandžiai sukurtą nekalto taksisto, gyvenančio protokapitalistinėje Kinijoje, portretą“. Žinant, kokia kinų diaspora gyvena Kanadoje, nenuostabu, kad buvo apdovanotas būtent šis filmas. Turbūt kalbu politiškai labai nekorektiškai, tačiau šiame filme (kaip ir kituose aptartuose) svarbu ne kas, o kaip vaizduojama. Tema aktuali visur, taip pat ir mūsų regione, gyvenančiame pirmykščio kapitalizmo sąlygomis. Tačiau nenoromis pradedi lyginti šį kūrinėlį su Jia Zhang-ke filmais „Nuodėmės prisilietimas“ ar „Kalnai gali pasislinkti“. Kur Stokholmo žiuri įžvelgė režisūrą – irgi didelis klausimas. Galbūt tokiame montaže: pirmas kadras – grėsmingai siūbuoja medžiai, artėja audra, kažkur tolumoje žaibuoja; antras kadras – taksistas sėdi mašinoje ir klausosi žinių apie nelaimingą atsitikimą. Vėliau paaiškėja, kad jis partrenkė motoroleriu važiavusį žmogų, šį ištiko koma, taksistas apmoka visas jo gydymo išlaidas. Bet iš tikro kaltas ne jis, o girtas klientas, kuris puolė sukioti jo vairą. Ligonis iš komos niekaip nepabunda, gydymas tęsiamas, taksistas leidžia savo šeimos santaupas. O gydytojas jam rėžia: viskas būtų daug paprasčiau, jei taksistas aukai būtų tiesiog leidęs numirti. Pasakoma taip pabrėžtinai, jog, rodos, supranti net kiniškai. Vėl siūbuoja medžiai, tik šįkart stipriau, griaustinis griaudėja garsiau. Taksistą atstumia ir paniekina ne tik darbdavys, žmona, bet ir buvęs girtas klientas, atsakingas už avariją. Tačiau pastarasis jį paniekina siaubingai. To įrodymas: aukštu kameros rakursu filmuojamas parblokštas ant žemės taksistas, kitame kadre iš apačios kamera fiksuoja stebinčiuosius, viską fiksuojančius išmaniaisiais telefonais. Tuomet žaibas trenkia kažkur čia pat – įvyko psichologinis lūžis. Toliau pasakoti nebėra prasmės.

Šiais metais ne vienas filmas apie neįgalumą buvo iš Skandinavijos. Ir, rodos, ši tema – aukso gysla. Švedų drama „Milžinas“ („Jätten“, rež. Johannes Nyholm) buvo apdovanota San Sebastiano Specialiuoju žiuri prizu. Teko matyti nuotraukas iš šio festivalio: neįgaliam pagrindiniam aktoriui Christianui Andrénui žiūrovai net atsistoję plojo ir darėsi asmenukes lyg su kokiu Baracku Obama. Šiurpiausia man pasirodė ne tai, kad šis žmogus buvo išnaudotas, tačiau faktas, kad jo paties neįgalumo nepakako. Režisierius, norėdamas dar didesne auka paversti Christiano personažą Rikardą, subjaurojo jo veidą. O istorija – iki banalumo primityvi: Rikardą dėl jo išsigimimo paliko motina, tad jis, jau suaugęs vyras, vis žiūri į jos nuotrauką ir svajoja ją sutikti. Kai jis sužalojamas – gydytojai jį ligoninėje apžiūri kaip iškaseną, beveik trečdalį filmo stebime kažkokį žaidimą kamuoliukais, kuriame Rikardas žeminamas ir galiausiai, nepakėlęs pažeminimo, miršta. Tuomet paskutinis kadras, kuriame neapsieita be specialiųjų efektų: Rikardas – milžinas, žengiantis į jūrą, o ant jo peties sėdi mažoji jo kopija ir motina su akordeonu. Po filmo seanso apėmė nenumaldomas pyktis, nes režisierius išnaudojo neįgalų žmogų, kad pats būtų pastebėtas kino industrijos terpėje. Toks neįgalių žmonių specialus vertimas auka man tolygus prievartai. Filmo stilius labai primena paauglystėje žiūrėtas moksleiviams skirtas laidas „Gimnazistai“.

Na, ir egzotika. Šįkart ji užliūliavo FIPRESCI žiuri narius. Kino kritikų asociacijos prizą gavo filmas iš Kenijos „Kati Kati“ (rež. Mbithi Masya). Šios dramos istorija bent kažkuo įdomesnė: pasakojama apie žmones, staiga atsidūrusius vietovėje Kati Kati. Pasirodo, į ją atkeliauja mirusieji. Tai lyg skaistykla, nes nusidedantys vėl grąžinami į pragarą, o kas yra rojus – niekas nežino. Tačiau iš pradžių užsimezgusi intriga greitai išgaruoja, paslaptys paaiškėja ir visa istorija bei santykiai tarp personažų virsta banaliomis muilo operomis. Belieka gražūs vaizdai ir reklaminio klipo stilius.

Tikrai nenoriu diskredituoti visų jaunų režisierių, tačiau tiesa, kad visi jie nori būti „atrasti“ festivaliuose, o tai dažnai jiems patiems pakiša koją. Ne be festivalių pagalbos šis procesas įtvirtina dabartinę primityvią ir mėgdžiojančią kino estetiką. Kino festivalių hierarchija labai atsiliepia filmų atrankai.

Perfrazuojant Jimą Jarmuschą, šiais laikais nebėra nieko originalaus, tačiau yra daug būdų, kuriais galima papasakoti tą pačią istoriją.

 

P. S. Labai keista, kodėl Toronto „Atradimų“ programoje neatsirado vietos tokiems stipriems lenkų filmams kaip Jano P. Matuszyńskio „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“) ar Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ („Królewicz Olch“). Abejoju, kad tokiam festivaliui kūrėjai filmų nenorėjo duoti. Juolab kad vienas prasčiausių Gdynės kino festivalio filmų, Ryszardo Bugajskio „Katarakta“ („Zaćma“), į kitą programą įtrauktas buvo. Turbūt dėl temos ir labai suprantamo jos realizavimo.