Iš Berlinalės

Gitai nuo savo kūrybos pradžios, kuri, kaip pats prisimena, prasidėjo tada, kai pašauktas iš architektūros studijų į Jom Kipuro karą, pasiėmė 8 mm kamerą ir iš sraigtasparnio nufilmavo pirmąjį savo filmą, nuosekliai narsto Izraelio ir arabų konfliktą. Naujausioje multimedijinėje parodoje eksponuojamos jo filmų ištraukos, nuotraukos ir tekstai, kurie siejasi su vienu liūdniausių ir reikšmingiausių įvykių Artimųjų Rytų istorijoje – Izraelio ministro pirmininko Icchako Rabino nužudymu 1995 metais. Šis įvykis sužlugdė viltis apie taiką regione ir paaštrino Izraelio demokratijos krizę. Šokiruojanti parodos medžiaga kalba apie politinį ekstremizmą ir jo pasekmes.

Minios, kurios šūksniai netrukus įkvėps žydų nacionalistą iššauti kulką į Rabiną, triukšmas susilieja kartu su ant kitos sienos projektuojama sionistine daina ir atrodo dar kraupiau šalia videofilmo, kur skaitomas paties Gitai tėvo laiškas apie 1933 m. įvykius Vokietijoje, kai jam buvo uždrausta baigti Bauhauso architektūros mokyklą. Vėliau jo darbai buvo pavogti ir išniekinti, o pats – suimtas ir deportuotas dėl savo žydiškos kilmės. Kadangi Amosas Gitai akivaizdžiai gretina savo tautos istorinės atminties ir dabartinius įvykius, Izraelio dauguma menininko nemėgsta, o jo kūryba pasmerkta egziliui. Iš šios slogumos persikėliau į menų akademiją, kur vyko pagrindinės „Forum Expanded“ parodos atidarymas. Ten – visai kita atmosfera, kitokia kakofonija, kuri man priminė lietuvių Vėlines, nes sunkus parodos turinio ir guvaus vietinės meno bendruomenės klegesio disonansas pasirodė panašus į kartą metuose prie artimųjų kapų pasimatančių giminaičių tvardomą entuziazmą. Nors dalyvaujantys menininkai buvo iš įvairių šalių, o parodos tema – „Žvaigždės, nusileidusios ant Žemės“, 12 iš 13 instaliacijų jungė stiprus politiškumas ir daugiau nei pusėje jų – įvairiais rakursais kvestionuojama situacija Izraelyje ir Artimuosiuose Rytuose. Vienas įsimintiniausių darbų buvo Oraibo Toukano videoinstaliacija „When Things Occur“ („Kai įvyksta dalykai“), kurioje užfiksuotos vietinės Gazos fotografės psichologinės patirtys rengiant ir į pasaulį išsiunčiant konflikto iliustracijas. Po šios intensyvaus turinio ir skurdžios formos patirties kitą dieną jau džiaugiausi sėdėdama kino salėje, kur „Panoramos“ atidarymo filmas „The Wound“ („Žaizda“, rež. John Trengove) privertė pasijausti dėkingai politiškam Berlinalės angažuotumui ir jų dėmesiui įvairių rasių bei seksualinių pažiūrų reprezentacijai. Šis paveikus debiutas iš Pietų Afrikos Respublikos privertė pagalvoti, kaip dėl reprezentacijos stokos mums yra mažai pažįstamos ir suprantamos juodaodžių kultūros, jų etikos ir moralės kodai ir kai kur vis dar gaji archajinė kultūra. Taip pat jaučiausi ir žiūrėdama „Forumo“ filmą „Dayveon“ („Daiveonas“, rež. Amman Abbasi), kuriame nepaprastai jautriai ir jausmingai nufilmuotas mažas epizodas iš Amerikos pietų provincijos miestelio gyvenimo.

Kažkodėl laukiau Lauros Schroeder filmo „Barrage“ („Užtvanka“), kuriame vaidina Isabelle Huppert ir jos dukra Lolita Chammah. Trijų kartų moterų dramoje Chammah herojė yra Huppert herojės duktė, norinti susigrąžinti prieš dešimt metų mamai paliktą savo dukrą. Tuomet ji bėgo nuo dusinančios motinos valdžios šeimoje. Valdingumas niekur nedingo, tik dabar yra nukreiptas į jauniausią šeimos grandį. Tikras Huppert ir Chammah šeimyninis ryšys bei abiejų ankstesnių vaidmenų kontekstai kuria stiprų filmo metatekstą, kuris iš esmės nelabai sudėtingą ir kone banalią dramą padaro ypatingą.

Dar ryžausi pamatyti Berlinalę atidariusį pramoginį filmą apie kadaise žavėjusį džiazo gitaristą Django Reinhardtą, bet likus pusvalandžiui iki pabaigos nebeištvėriau ir prižadėjau pasiskaityti apie Reinhardto biografiją Wikipedijoje. Ji tapo pretekstu dar vienam istorijos atvaizdavimo klišių prikimštam filmui apie Antrojo pasaulinio karo išvakares, tik šį kartą – iš romų tragedijos perspektyvos. Nesibaigiančią monotoniją iškeičiau į labai formalistinį „Forumo“ filmą „Occidental“ („Vakarietis“, rež. Neïl Beloufa), kuriame buvo įdomu stebėti kone brechtišką spektaklį, ironizuojantį šiandienos socialines realijas.

Tiek apie pirmąsias dienas. Jau laukiu tavęs ir vengrės Ildikó Eneydi filmo „On Body and Soul“ („Apie kūną ir sielą“), Oreno Movermano „The Dinner“ („Vakarienė“) ir neišvengiamai... antrojo „Traukinių žymėjimo“.

Aistė