Iš Berlinalės

kadras iš filmo „Gulėti paslikam“
kadras iš filmo „Gulėti paslikam“

Miela Aiste,

 

Džiaugiuosi, kad taip prasmingai pradėjai festivalį. Man irgi niekad neužtekdavo laiko „Forum Expanded“ programai, o juk tai viena iš programų, bent truputį praplečiančių kino ir videomeno santykio galimybes. Pasistengsiu šįkart suspėti bent į Amoso Gitai parodą.

Aš atkeliavau po kelių košmariškų savaičių Vilniuje ir ėmiau įsivaizduoti, jog ši festivalinė Berlinalės rutina bus kaip labai reikalingas ir malonus rytinis kavos puodelis, pažadinantis iš žiemiško snaudulio ir nesibaigiančių darbų. Norėjosi vėl leistis į kelionę su skirtingais personažais, keliauti po jų savitą pasaulį ir atrasti ką nors įdomaus. Gera bus susitikti po kelių nesimatymo mėnesių – bent festivaliuose galime paplepėti gyvai ir pasidalinti mintimis apie kiną.

Atvykusi šeštadienį vakare dar spėjau pamatyti vieną dokumentinį filmą – „Ištrinti ir pamiršti“ („Erase and Forget“, rež. Andrea Luka Zimmerman) iš „Panoramos“ programos. Pastaruoju metu visi akylai stebi Amerikos politinę situaciją, tad tikiu, kad tokių filmų kaip šis bus tik daugiau. Šiurpus pagrindinis filmo subjektas – buvęs slaptųjų tarnybų vadas Jamesas Gordonas „Bo“ Gritzas – tampa nerimą keliančios Amerikos militarizacijos ligos simptomu. Per šį vieną veikėją gali susipažinti su XX a. Amerikoje vykdyta karine politika: Vietnamo karas, „misijos“ Afganistane ir t.t. Režisierė generolą filmavo visą dešimtmetį, tačiau „Ištrinti ir pamiršti“ lieka eklektišku vaizdų draiskalu. Galbūt medžiagos kiekis arba noras parodyti visus galios pozicijų, militarizacijos, psichologinių traumų aspektus bei, žinoma, viso šito įtaką Amerikos visuomenei režisierei sutrukdo sudėlioti visas atkarpas į vientisą dėlionę. Andrea Luka Zimmerman nuolat bruka ištraukas iš filmų „Rembo“, TV žinių, į juos visus dar įterpiami įvairūs interviu, bylojantys, kaip vargšas generolas neturėjo matyti dalykų, kuriuos matė. Gaila, kad tokia svarbi ir aktuali tema bei personažas paskandinami vaizdų katile.

Nebenuėjau į filmą „Belinda“ (rež. Maria Dumora), bet daug sutiktų kolegų minėjo, esą jį labai verta pamatyti. Suviliojo mane naktinis Berlynas. Matyt, vis dar besitęsianti meilė filmui „Visos nemiegotos naktys“ taip lengvai nepaleidžia mano minčių. Ką tu manai apie „Belindą“? Būtinai pabandysiu dar jį pažiūrėti.

Sekmadienio rytas kvietė į Agnieszkos Holland „Gulėti paslikam“ („Pokot“) premjerą. Aiste, man buvo labai įdomu jį žiūrėti! Tikrai ne šedevras, ir pabaiga labai iliustratyvi bei naivi, tačiau filmas toks gyvas ir gaivus. Su tokiu humoro jausmu naudojamų kino kalbos elementų seniai nemačiau. Užbūrė ir muzika – suskambo labai šiuolaikiškai, ramiai ir kartu taip intensyviai. Pagrindinė filmo melodija vis dar skamba galvoje. Ar pameni tą sceną, kurioje ponia Dušejko sukelia sąmyšį bažnyčioje per mišias? Kameros rakursai tiesiog vadovėliniai, bet kartu ir tokie taiklūs – jie įgauna papildomą matmenį ir papildo bendrą filmo ironiją, o tai, kad toks išpuolis turbūt vaizduotėje kyla daugeliui lenkų (kad ir ne dėl tų pačių priežasčių kaip poniai Dušejko), padaro šią sceną dar stipresnę.

Filmo scenarijus man paliko dviprasmišką jausmą, manau, buvo galima atsisakyti kai kurių tikrai labai štampinių įvykių ar veikėjų charakteristikų, tačiau filmas palieka stiprios ir labai profesionalios režisierės kūrinio įspūdį. Kaip manai, jei ji būtų sustojusi ties scena su raudonu filtru, kai Dušejko važiuoja keliu ir mes visi jau galime numanyti, kuo viskas baigsis? Būtų palikta daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei ir apmąstymams.

Vėliau nubėgau į dar vieną dokumentinį filmą „Mano nuostabusis Vakarų Berlynas“ („Mein wunderbares West-Berlin“, rež. Jochen Hick). Ir vėl archyvinės medžiagos, interviu bei vaizdų iš šiandieninio Berlyno kratinys. Salėje susirinkusiems berlyniečiams žiūrėti buvo smagu – girdėjosi aikčiojimai, žmonės atpažindavo veikėjus. Šalia manęs sėdėjęs vyriškis nuolat pritariamai linksėjo ar piktinosi. Tai, kas vyko Vakarų Berlyne, ne kartą jau buvo rodyta, tačiau šįkart pasirinkta gėjų bendruomenė ir būtent jų situacijos retrospektyvi apžvalga. Ja dalijasi šiuo metu jau daug pasiekę berlyniečiai, kurie savo laiku glaudėsi traukinių stotyse, skvoteriavo ir bandė nepasiduoti bei išlikti savimi. Šiurpu klausytis apie 6-ajame dešimtmetyje vykdytus gėjų areštus, primenančius raganų medžioklę, taip pat manipuliavimą visuomene. Nors filmas ir nėra stiprus ar labai konvencinis, vis dėlto savo auditoriją jis tikrai suras.

O Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantástica“) man nepaliko didelio įspūdžio – gedulo ir sutrikimo būsenos taip ir užstringa krūvoje stambių planų, bet neišartikuliuojamos žiūrovui. Filmas atrodo sustingęs ir nerangus.

Tiek šįkart.

Labai lauksiu tavo įspūdžių.

Linkėjimai,

Mantė