Naujasis Baltijos kinas
Konkursinė „Scanoramos“ trumpametražių filmų programa
Konkursinė „Scanoramos“ trumpametražių filmų programa
Užtat paperka filmo paprastumas, lakoniškumas ir natūralumas. Sodo žvėrys rodomi tik tiek, kiek reikia, neužsižaidžiant įspūdingomis kailių faktūromis ir mimikomis, todėl režisieriui pavyksta išvengti „National Geography“ kanalo prieskonio, o svarbiausia – moralizavimo ir teisuoliškumo. Silpnoji „Kupranugario“ vieta (beje, tai bendra daugelio pradedančiųjų problema) – pabaiga, kurios... tiesiog nėra. Pritrūksta kažkokio mažo judesio, – galbūt pora sekundžių ilgiau užlaikyti paskutinį kadrą arba labiau išryškinti paslaptingą, graudoką nematomo žvėries balsą. Pasibaigus filmui apima lengvas nusivylimas. Kita vertus, tai ir geras ženklas – norisi žiūrėti ilgiau, norisi, kad plokštoki personažai gautų erdvės atsiskleisti.
Šalia natūralaus ir paprasto Bareišos darbo – perdėtas Airido Janušausko „Bato“ (2016) dirbtinumas. Čia visa spindi, žvilga ir plevena auksinėje vaikystės auroje. Aštuonerių metų mergaitės nuskinta laukinių ramunių puokštė tokia tvarkinga, spalvinga ir standi, kad net akimirką suabejoji, ar gėlės tikros ir kokioj pievoj tokios auga. Reklamos estetika pati savaime nėra kažkoks blogis, tačiau blizgantys spalvingi vaizdeliai, sodrus užkadrinis balsas, vikrus montažas ir elementari žinutė – vaikai myli ne mažiau nei suaugusieji – drauge sukuria banalybę ir melą, lėkštą atviruką. Autorius romantizuoja vaikystę, taip atimdamas iš jos bet kokį tikrumą, atimdamas ją pačią. Pagal Romaino Gary knygos „Aušros pažadas“ (1960) epizodą, garsiąją kaliošo valgymo istoriją, pastatyto filmo veiksmas perkeliamas iš pilko Basanavičiaus gatvės kiemo į abstraktų spalvingą lietuvišką kaimą, à la vaikystės rojų. Nelieka nei dilgėlių, nei asfalto, nei gana žiaurios tikrovės.
Vygantas Bachmackij pasuka į kitą kraštutinumą – painiavą ir chaosą. Bijau, kad filmą paslaptingu pavadinimu „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ (2016) suprato tik pats režisierius. Pasibaigus seansui perskaičiusi „Scanoramos“ programoje pateiktą aprašymą gerokai nustebau: „Po vidurio amžiaus krizės, Pranas nori sugrįžti namo atgal pas savo šeimą. Sugrįžti nėra taip paprasta, todėl jis nusprendžia imituoti savo mirtį ir taip savo šeimai padėti suprasti, kaip jie jo pasiilgo, ir kiek daug jie netektų (...).“ Tikras kuriozas! Šitai suprasti galėtų nebent aiškiaregiškų galių turintys žiūrovai, nes, be poros užuominų apie šeimą palikusį tėvą ir pro žiūronus stebimų siurrealistiškos laidotuvių procesijos figūrėlių, daugiau jokios informacijos nėra.
Kita vertus, įmestam į keistą sapnišką erdvę žiūrovui tenka pačiam ieškoti sąsajų, suvokti personažų santykius, mįslingus jų pokalbius ir kultūrines nuorodas. Ir tai daryti įdomu. Lyg ir atsidūrėme ateityje, per radiją kalbama apie neišvengiamą karą, tačiau prabangi vila pilna naftalino dvelksmo ir visokių senienų, šeimyna stilizuotai geria degtinę iš sovietinių stiklinių ir verda samovare arbatą. Žiūrovas nuolat skatinamas susikurti lūkesčius, kurie kitoje scenoje pasitvirtina arba sugriūva. Filmo pradžioje pagiringa mergina atvažiuoja ryte prie vilos, skambina į vartus, bet niekam neatsiliepus peršoka per tvorą ir eina į namą. Ten nė gyvos dvasios, šeima neatsiliepia, net apima įspūdis, kad mergina yra vaiduoklis, kurio niekas negirdi ir nemato, tik jaučia. Ši iliuzija išsisklaido po poros minučių, tačiau iš karto gimsta nauja, – kad ji grįžo pas savo mylimąjį, sužadėtinį ar vyrą, – kuri vėliau taip pat sėkmingai griūva. Lyg ir išsipina viena gija, bet tuo pačiu metu veliasi didžiulis siūlų kaltūnas, ir rutuliojantis veiksmui kyla daugiau klausimų nei atsakymų, o bet kokia prasmė paskęsta klampiame, eklektiškame filmo pasaulyje. Apskritai susidaro įspūdis, kad režisierius tiesiog nesuvaldė medžiagos ir savo minčių, daug blaškėsi (po seanso sakė, kad paskutinę akimirką nusprendė išmesti beveik trečdalį filmo), tačiau smalsu, ką jis sukurs ateityje.
Dovilės Šarutytės „8 minutės“ (2016) lietuviškų darbų kontekste išsiskyrė tuo, kad yra puikiai atliktas. Apskritai jos darbas maloniai nustebino. Visų pirma – drąsa. Drąsa statyti filmą apie, atrodytų, nieką: jauna moteris (Gabrielė Tuminaitė) lietingą naktį atvažiuoja į soliariumą pasideginti. Ji neturi daug grynųjų, todėl gauna tik aštuonias minutes. Nusirengia, pasitepa apsauginiu kremu ir deginasi. Štai ir visas siužetas. Tačiau jo visai pakanka, nes režisierė sukuria intrigą ir įtampą nuo pirmųjų kadrų. Pavargęs, bejausmis, pilkas moters veidas verčia žiūrovą spėlioti: negi ji atvažiavo į soliariumą nusižudyti? O gal tiesiog išgyventi lietuviško rudens tamsą? Automobilio langų stiklais tekančios lietaus srovelės, spalvotos naktinio miesto šviesos ir nykus, monotoniškas per radiją girdimų hitų ritmas, o vėliau – spindinčio šilto salono ir apmirusių veikėjos akių kontrastas.
Nors filme beveik nėra dialogų, tik pora lakoniškų frazių, jame iškalbinga kiekviena jusliška detalė, ir režisierei stebuklingu būdu pavyksta išvengti pseudodvasingumo bei lėkštumo. Šarutytė švelniais, bet tiksliais štrichais atskleidžia veikėjos būseną. Kai ji atsigula į blizgantį soliariumo sarkofagą, ekraną užlieja balta spalva, kurios fone skamba bejausmė soliariumo muzika, bet ekrano apačioje po kurio laiko pradeda ristis smulkios bangelės ir apima pojūtis, kad esi paplūdimyje (tolyje girdisi taškomo vandens garsas, nerūpestingi balsai). Ši jūros, vasaros ir paprasto džiaugsmo būti iliuzija piešiama punktyriškai, iš pradžių net gali pamanyti, kad tau vaidenasi. „8 minutės“ yra puikus pavyzdys, kaip nutylėdamas gali pasakyti labai daug, o pagaliau – tiesiog sukurti erdvę žiūrovui, kurioje ne mažiau svarbus nei pagrindinė veikėja yra spalvų ir garsų (lietaus, pravažiuojančių automobilių, radijo, ošiančio soliariumo, įsivaizduojamos jūros) žaismas. O tada, kai jau manai, kad supranti, kas čia vyksta, režisierė padovanoja netikėtą pabaigą, ir būtent kino kalba – pakeisdama perspektyvą. Tuo vienu kadru realistiškas filmas apie pavargusią moterį „teleportuojasi“ į kitą, metaforinį lygmenį, atsiverdamas žiūrovo interpretacijai. Man „8 minutės“ yra feministiškas, drąsus ir stebėtinai šiltas režisierės manifestas.
Dar vienas džiugus programos atradimas – tai ironiškas, žaismingas, atmosferiškas ir smagiai hipsteriškas Domo Petronio darbas „Šaknys karčios“ (2016). Filmas pasakoja apie porą, kuri nesėkmingai bando susilaukti vaikų. Vyras (Giedrius Kiela) yra nevaisingas ir skausmingai tai išgyvena, o stipri ir šalta jo antroji pusė (Justina Nemanytė) yra ryžtingai nusiteikusi pastoti, kas natūraliai veda prie kurioziškų situacijų, kol galiausiai personažai prisimena, kad jie abudu yra žmonės, o ne kambario baldai, prie kurių esi taip pripratęs, kad net nebepastebi – kadaise jie vienas kitą įsimylėjo. Pati istorija tarsi niekuo nepasižymi, bet ji pasakojama išradingai, nevengiant tamsoko humoro, o svarbiausia – filmas alsuoja gyvybe ir draivu. Net norisi sušukti: pagaliau! Žavesio filmui suteikia ironiškas garso takelis ir komiškas gydytojo vaidmuo (Darius Meškauskas). Kaip ir Bachmackij filme, žiūrovas atsiduria netolimoje ateityje, po kurią smalsu dairytis ir kuri vėl pabrėžtinai vintažiška: nacionalinis spermos bankas (!) įsikūręs sovietiniame „gargare“, gydytojai dirba prie gigantiškų pilkų kompiuterių, ir šaknys net nufilmuotos ant juostos. Filmui pritrūksta tik (jautresnės) pabaigos.
Organiškas, ryškus ir mįslingas estų režisieriaus Vallo Toomla darbas „Metanoja“ („Metanoia“, 2015) pasakoja apie jauną fotografą (Ivo Rainok), gavusį užsakymą nufotografuoti paslaptingą ezoterinį, gal net šamanistinį renginį milžiniškame apleistame pastate kažkur Estijoje. Ekstravagantiškai išsipustę skirtingų tautybių vyrai ir moterys geria šampaną, keistai šoka, groja, vaidina gyvūnus ir visaip kitaip tampo realybės materiją. Fotografas nelieka nuošalyje, yra įtraukiamas į neaiškius ritualus. Prieš tai įvyksta dar pora svarbių dalykų: jis randa iš daugiabučio nušokusio ar nustumto žmogaus lavoną ir perskaito jo rankoje sugniaužtą raštelį, o pakeliui į fotosesiją sulaukia įkyraus gyvenimo mokytojo skambučio, kviečiančio užsiimti šamanistinėmis praktikomis ir atkurti ryšį su „apleistomis savo sielos dalelėmis“. Įsitraukęs į pokalbį, fotografas nepastebi pro šalį lyg niekur nieko praeinančio „lavono“, bet, aišku, pastebi žiūrovas, bandantis suvokti, kas tikra, o kas ne.
Režisieriui pavyksta sukurti specifinę atmosferą – „Metanojos“ įvykius gaubia mistikos aura, mes jaučiame, kad skirtingi įvykiai – savižudybė, skambutis ir fotosesija – yra susiję, tik tas ryšys plika akimi nematomas. Bendrą nuojautą, kad viskas nėra (tik) taip, kaip atrodo, atkartoja režisieriaus meninis sprendimas sumaišyti įvykių seką, ir ji paaiškėja tik filmo pabaigoje, tačiau toli gražu nepaaiškina visų mįslių, pavyzdžiui, nepadeda iššifruoti ezoteriško filmo pavadinimo (metanoia išvertus iš sen. graikų kalbos reiškia „nuomonės pakeitimą“, bet šis žodis taip pat nurodo skirtingas psichologijos, religijos ir retorikos sąvokas).
Iš šešių estų ir latvių filmų – net trys animaciniai, ir kino apžvalgininkui, o manyčiau, ir konkurso vertinimo komisijai, turėtų iškilti keblumų: juk vaidybiniam ir animaciniam kinui galioja skirtingi vertinimo kriterijai, ir apskritai – ar įmanoma lyginti tokius skirtingus dalykus? Kita vertus, žiūrėdama animaciją pajutau atgaivą ir tarsi sugrįžau į tą seniai pamirštą vaiko būvį, kai tiesiog geri į save vaizdus, nes tavęs ir ekrano neskiria jokia šūsnis straipsnių, paskaitų ar knygų. Ir dar – gali mėgautis didžiule įvairove, nes kiekvienas animatorius naudoja skirtingas technikas ir turi savitą braižą.
Pavyzdžiui, latvis Kārlis Vītolis aliejiniais dažais ant stiklo pasakoja apie vaikystės žaidimus ir vienatvę, apie tai, kaip vaikystėje lėtai, paslaptingai srūva laikas, kol dirba tėvai (šiuo atveju – labai užsiėmęs tėtis). „Minotauras“ („Mīnotaurs“, 2016) bendrame kontekste išsiskyrė švelnumu ir skaidrumu. Greitai kintančių mėlynomis, žydromis ir sodriai geltonomis, rudomis spalvomis išpieštų liūliuojančių vaizdų fone skamba elegiškos, svajingos fleitos ir linksmos mandolinos. Netikėtai jungiama šiandieninio žmogaus tikrovė ir senovės graikų mitai. Šio filmo minotauras toli gražu nėra monstras, tai nuobodžiaujantis minotauriukas, slankiojantis po labirintą ir ieškantis draugų. Jo vienatvė ir noras žaisti – natūraliai ir lengvai – įgauna kosminę dimensiją; tai pagrindinis įspūdis, kurį palieka filmas.
Vītolis kuria jaukią, poetišką erdvę, o estų grafikas ir animatorius Martinusas Klemetas savo trumpame ir labai smagiame filme „Fatkula“ („Fatcula“, 2016) meistriškai piešia šiurpų, šaltą distopišką pasaulį. Šis įspūdis gimsta iš sterilių prabangių interjerų ir puikaus garso takelio: čia viskas aidi šaltai, taip sukuriant milžiniškos, bet uždaros erdvės įspūdį. Šalia sporto klubo, kuriame uoliai pluša ir pūkščia pilvoti storuliai, atsidaro plastinės chirurgijos klinika, tiksliau pasakius, plastinės chirurgijos rūmai su spindinčiais vestibiuliais ir salėmis, po kuriuos skraido lieknumo meistro, pono Fatkulos, palydovai ir pagalbininkai paukšteliai. Prie Fatkulos rūmų pradeda rikiuotis eilės, storuliai akimirksniu palieka kliniką plonut plonutėliai, o treniruokliai verkia ir rūdija nenaudojami. Tikriausiai jau supratote – ponas Fatkula operacijas daro ne skalpeliu, o paprasčiausiai išsiurbdamas riebalus (iš čia ir vardas, žaisminga nuoroda į Drakulą). Kurdamas žanrinį pramoginį kiną, režisierius drauge kritikuoja visuomenę, kuri minta iliuzijomis.
Latvių animatoriaus Vladimiro Leschiovo darbas „Laukiant Naujųjų metų“ („Gaidot Jauno gadu“, 2016) žavi šiluma, su kuria vaizduojamas vienišas ir tykus gatvės šlavėjos gyvenimas. Ji laukia Naujųjų metų ir, panašu, svajoja apie meilę. Rudų, žemiškų tonų akvarelėse keičiasi metų laikai, o drauge su jais darbai: reikia tai žolę pjauti, tai lapus grėbti, tai šlapio, balto sniego pusnis kasti, bet kai kas nesikeičia – buvimas vienumoje. Tačiau nors toks gyvenimas galėtų atrodyti mažų mažiausiai pilkas ir neįdomus, režisierius jį parodo kaip stebuklą ir jam ypač padeda melodinga, sodri muzika (Pierre Yves Drapeau). Akordeonas, smuikas ir violončelė pripildo akvareles gyvybės ir jausmingumo, o režisieriaus pasakojama istorija ima panėšėti į „Ameliją iš Monmartro“, tik kad veiksmas vyksta sovietiniame miestelyje.
Viena yra užjausti ir mylėti („Laukiant Naujųjų metų“ – tai tarsi režisieriaus vaikystės prisiminimas, kai jis leisdavo dienas su močiutės seserimi šlavėja), ir visai kas kita – idealizuoti tai, ko nesi patyrusi. Latvių režisierė Madara Dišlerė filme „Sodininkas“ („Dārznieks“, 2016) apdainuoja Latvijos kaimo grožį, protėvių tradicijas ir vertybes. Senas sodininkas puoselėja liaunus daigelius, kovoja su piktžolėmis ir oro negandomis, visas jo gyvenimas telpa sode, jis gyvena pagal gamtos diktuojamą ritmą, o jo tikėjimas yra savotiška panteizmo ir krikščionybės sintezė. Iš esmės jis vaizduojamas kaip šventasis, kurio nesupranta ryšį su gamta (ir siela) praradę šiuolaikiniai žmonės, ir čia labai tinka žodis „vaizduojamas“, nes bent jau manęs ši abstrakcija visai neįtikino.
Estų režisieriaus Lauri Randla „Mauzoliejus“ („Mausoleum“, 2016), gavęs pagrindinį programos prizą (kitą pelnė „8 minutės“), gerokai išsiskyrė iš bendro konteksto. Tai vienintelis konkurso filmas, kuriame veikia istorinės asmenybės – Stalinas ir Lenino šmėkla, tiksliau, jo mumija. Asmenybės, tikrąja to žodžio prasme pražudžiusios milijonų žmonių gyvenimus. Kūrybiškai istoriją apmąstantis menas visada įdomus, nes jame fantazija susipina su dažnai skaudžia realybe. Todėl toks menas jaudina, prieš jį nublanksta daug kūrinių, kurie – nors įdomūs ir netikėti – visgi pasakoja apie menkniekius.
Randla pats parašė filmo scenarijų ir sumanė kuriozišką situaciją, tokią šventvagišką intrigą: gegužės 1-osios išvakarėse mokslininkams „remontuojant“ Lenino mumiją į sarkofagą įsmunka... musė! Už kelių valandų turi pasirodyti Stalinas, kuris įvertins, ar Lenino mumija geros būklės ir tinkama rodyti liaudžiai. Sarkofago jokiu būdu negalima atidaryti dar kartą, nes lavonas suirs, tad klausimas, kaip iškrapštyti nelemtąją musę, kelia nemažą įtampą ir tampa gyvybės ar mirties reikalu.
Juodosios komedijos įtampa pasiekia įspūdingų dimensijų. Personažai panikuoja ir isterikuoja, jų kaktomis srūva prakaitas, o pirštai virpa kaip epušės lapai. Ir net nežinau, kas šiurpesnis – ar po stiklu gulintis lyg vaškinis Lenino lavonas įdrėksta ausimi, ardančia bet kokią „miego“ iliuziją, ar plieninis Stalinas, atidžiai monokliu apžiūrinėjantis savo pirmtaką, kai neaišku, ar kitą akimirką lieps tave sušaudyti, ar apipils apdovanojimais.
Režisieriui puikiai pavyksta perteikti paranojišką personažų (ko verta vien košmaro scena!), o drauge ir to meto visuomenės būseną, gyvenimą nuolatinėje įtampoje, kai žinai, kad tave kažkas stebi ir bausmė tėra laiko klausimas, o nauji įvertinimai tik dar tvirčiau užveržia kilpą. Kartu tai ir optimistiškas filmas, kuriame triumfuoja žmogaus laisvė kurti ir juoktis, o ta mažytė nežinia kaip į šventąjį sarkofagą papuolusi musė, ardanti politinius melus, tampa nepriklausomo menininko simboliu. „Mauzoliejus“ žavi ir tuo, kad jame apgalvotos smulkiausios detalės: pavyzdžiui, pasirodžius stilizuotiems „kruviniems“ titrams pasigirsta ironiškas „Musės valsas“, kurį parašė ir pianinu sugrojo pats režisierius.
