Kanų užrašai (II)

- - - „Meilės diskursas šiandien – tai nepaprastai vienišas diskursas“. Prancūzų filosofo Roland’o Barthes’o žodžiai knygos „Meilės diskurso fragmentai“ įžangoje. Cituoju ne iš atminties. Žodžius nurašiau atsivertęs knygą, kurią įsimečiau į lagaminą, o pradėjau skaityti dar gerokai prieš Kanus, kai sužinojau, kad prancūzų režisierė Claire Denis jos įkvėpta sukūrė filmą „Įsileisk saulę“ („Un Beau Soleil Intérieur“, „Dvi režisierių savaitės“). Su Juliette Binoche.

 

Kaip ir knyga, taip ir filmas nėra meilės romanas. Ir net ne meilės studija. Labai supaprastintai pasakius, tai yra patirčių, kurios pažįstamos visiems mylintiems arba kada nors mylėjusiems, rinkinys. Šiam rinkiniui gali priklausyti ne tik artumo ir švelnumo troškimas, pavydo jausmas, meilės vienatvė ar išgyvenimai dėl apkalbų, bet ir mylimo žmogaus apranga, jo skambučio laukimas ar net žodžiai „aš tave myliu“.

 

Juliette Binoche vaidinama Izabelė – tai šios patirtys, žodžiais sunkiai aprašomos būsenos. Išsiskyrusi ir turinti dukrą, moteris pagaliau trokšta tikros meilės. Tačiau nė vienas iš vyrų, su kuriais ji susitikinėja, nesuteikia pilnatvės, o ir pati Izabelė negali aiškiai pasakyti, ko nori, apie ką galvoja, ką nutyli.

 

Binoche – ar galėjo būti kitaip? – filme puiki. Potėpis po potėpio kuria pažeidžiamos, jautrios, bet ir drąsios, stoiškos moters portretą. Ji negali be meilės, bet vos tik akiratyje pasirodo potencialus mylimasis, susierzina, jog viskas klostosi ne taip, kaip įsivaizdavo, troško ar yra įpratusi. Sakytume, stipresnė už meilę yra jos idėja apie meilę. Ar ne visi šią idėją nešiojamės galvose?

 

Claire Denis, man rodos, įdomiai, įžvalgiai ir subtiliai „perskaitė“ Barthes’o tekstą. Nenuslydo į pigią melodramą, bet ir neapkrovė ekrano pernelyg sunkiasvoriais filosofiniais išvedžiojimais. Banalumo, aišku, neišvengė, bet šis greičiau ne režisierės, o pačios meilės atributas.

 

Tai žiūroviškiausias režisierės filmas. Nuoširdžiai prajuokinęs salę. Nepanašus į ankstesnius jos kūrinius. Jame nėra tamsos, žiaurumo, aštrios prancūzų visuomenės kritikos, tačiau yra etatiniai aktoriai: Alex Descas, Nicolas Duvauchelle’is, Valeria Bruni Tedeschi. Pasirodo ir Gérard’as Depardieu, kurio vaidmuo finale – vyšnaitė ant torto.

 

- - - Yra kelios dažniausiai pasitaikančios bilietų prašytojų rūšys:

 

1. Porelės. Vaikinas, per liemenį apkabinęs merginą. Ši palinkusi jam ant peties. Viltingai žiūri į tolį. Suprask, įsimylėjėliai. Atiduodamas bilietą jiems, remi Kanų romantiką.

 

2. Kino studentai. Šie laikosi būriais. Stovi prie įėjimo į festivalio rūmus ir medžioja kino mugės žmones. Skiriamasis bruožas – alkis akyse. Gali būti, kad atiduodamas bilietą jiems, remi būsimą „Auksinės palmės šakelės“ laimėtoją. 

 

3. Vietinės „kam per 50“. Ne akiplėšos. Laikosi nuošaly, lyg neapsispręstų, nori bilieto, ar ne. Spėju, labiau svajoja apie aukštą blondiną juodu batu.

 

4. Jauni vienišiai. Į pagrindinę gatvę išeina vakarop. Pusės iš jų smokingai, duodu ranką nukirst, išnuomoti. Tikėtina, kad padovanodamas bilietą vienam iš vienišių, padrąsinsi jį po seanso,  kemšant kebabą už 7 eurus, užkalbinti patikusią merginą. Nesistebėk, jei kitą dieną abu taps porele.

 

5. Benamis arba apdriskęs žmogus. Reta rūšis. Mačiau tik kartą. Bilieto prašo lyg duonos. Plakatu iš kartono.

 

6. Japonės. Mano prielaida, kad šios bilietus susimedžioja greičiausiai. Jau tos šypsenos...

 

- - - Rubeno Östlundo „Kvadratas“ („The Square“) – kol kas įdomiausias iš matytų filmų. Apie šiuolaikinio meno centro kuratorių Kristianą (Claes Bang), kuris ruošiasi naujam projektui „Kvadratas“, turėsiančiam prabilti apie altruizmą ir atkreipti visuomenės dėmesį į pragaištingą atskirtį tarp pasiturinčiųjų ir skurstančiųjų. Idėja graži, bet sunkiai įgyvendinama realybėje: netikėtai Kristianas įsivelia į nemalonią vagystės istoriją su virtine keistų epizodų, šalia kurių įsiterpia ir santykiai su žurnaliste Ane (įdomioji Elisabeth Moss).

 

Šį kartą švedų režisierius nusitaikė į šiuolaikinio meno pasaulį ir talžo jį raudonų skuduru tiesiog pasigėrėdamas. Čia per veidą tenka ir modernių meno centrų darbuotojams, kuriems už meną svarbiau įsisavinti pinigus iš fondų. Ir konceptualistams, kuriantiems pseudomeną (vienodi žvyro kauburėliai sterilioje salės yra menas, jei ką). Ir sausoms karjeristėms: be emocijų, bet su vipetais šalia. Ir jauniems hipsteriams rinkodaristams, kurie kuria pijaro kampanijas (būtinai viral). Ir sotiems švedams, kurie užsimerkia prieš alkstančius kitataučius. Ir šiuolaikiniams metroseksualams, kurie myli tik save, savo iPhone ir dar Tesla automobilį.

 

Užsimota plačiai. Bet kartu tai didžiausias filmo minusas. „Kvadratas“ tiesiog braška per siūles nuo gerų idėjų gausos. Liūdna, kad Östlundo ambicijos finale nesugula į vientisesnį kūrinį. Prisimeni tik meistriškai surežisuotus, suvaidintus ir nufilmuotus numerius. Taiklius. Iki ašarų juokingus. Tonierdmaniškus. Jei kas iš žiuri ir supras švedo humorą, tai nebent tik Maren Ade. Švedas ir vokietė – tos pačios kraujo grupės režisieriai.

 

Ketvirta diena

 

„Netflix“, „Netflix“, „Netflix“… Šia tema Kanuose nuomonę turi visi. Net Willas Smithas.

 

Sako, vakar per korėjiečio Bong Joon-ho fantastinio filmo „Okdžia“ („Okja“) peržiūrą žurnalistams, pasirodžius „Netflix“ logotipui, salė pradėjo švilpti. Dingus logotipui, švilpė toliau, kol paaiškėjo, kad pusė vaizdo rodoma ant užuolaidos. Nebuvau, nemačiau, bet šiandien per peržiūrą publika laikėsi santūriai.

 

O jei ir reikėjo švilpti, tai nebent filmui pasibaigus. Neaišku, ką toks kūrinys apskritai veikia konkursinėje programoje. Neoriginalus pasakojimo struktūra, vaikiškas, saldus. Vienas tų, kuriame jauti didelę filmų gamybos kampanijos ranką ant peties.

 

Tildos Swinton vaidinama Miranda vadovauja tarptautinei korporacijai, kuri veisia genetiškai modifikuotas (šio fakto pasaulis nežino) super kiaulaites, kurios užauga labai didelės, todėl gali išmaitinti daugiau žmonių. Mirandos projektas prasidėjo prieš dešimt metų, kai keliems fermeriams skirtingose šalyse buvo pasiųsta po kiaulaitę, kad šie ją augintų, o atėjus reikiamam laikui, pristatytų rezultatus konkursui.

 

Didžiausia iš super kiaulaičių – Okdžia – užaugo Pietų Korėjoje, senelio ir jo anūkės Mijos fermoje. Laikas ją gabenti į Ameriką, pasaulinį konkursą, tačiau kai Mija sužino, jog Okdžia galiausiai taps kepsniu, prasideda draugės gelbėjimo istorija, į kurią pakeliui įsitrauks ir Džėjaus (Paul Dano) vadovaujamas „Gyvūnų išlaisvinimo frontas“.

 

Viskas, kas vyks toliau, vyks pagal nuotykių žanro taisykles. Taip, režisieriui netrūksta fantazijos, bet po „Okdžios“ visgi suabejojau Kanų kaip naujų kino formų ieškančio festivalio vaidmeniu.

 

- - -  1,6 iš 4. Tiek žvaigždučių vengro Kornélio Mundruczó filmui „Jupiterio mėnulis“ („Jupiter holdja“) davė Kanuose dirbantys žurnalo „Screen International“ kino kritikai. Kol kas mažiausiai iš visų konkurso filmų, nors jis tikrai geresnis už „Okdžią“ (2,3 iš 4).

 

Jaunas pabėgėlis iš Sirijos nelegaliai kerta Vengrijos sieną ir yra pašaunamas. Taip jis įgauna antgamtiškų galių – gali pakilti nuo žemės ir levituoti. Atsidūręs pabėgėlių stovykloje, jis sutinka daktarą Sterną (nevykusiai vengriškai dubliuojamas gruzinų aktorius Merabas Ninidze), kuris padeda vaikinui pasprukti iš stovyklos ir pradeda pelnytis iš siro sugebėjimų. Gydytoją ir sirą pradeda persekioti policija, taigi filmas įgauna chrestomatinę veiksmo filmų schemą: geruolis, jo pagalbininkas ir blogiukas.

 

Mundruczó kaip linksmieji kalneliai. Suvaldo dinamiškas gaudynių scenas, užkelia žiūrovą į kinematografinės palaimos viršūnę, o tada bloškia į dramaturginę duobę be argumentacijos ir logikos. Ir taip dvi valandas. Natūralu, kad greitai tokiam pasivažinėjimui lieki abejingas.

 

- - - Eugene’o Jarecki „Pažadėtoji žemė“ („Promised Land“) kviečia pasivažinėti rokenrolo karaliaus Elvio Presley’io „Rolls-Royce’u“ po JAV platybes dar prieš 2016 m. prezidento rinkimus. Kelionės tikslas – pažiūrėti, kas liko iš „amerikietiškosios svajonės“, kurią idealiai įkūnijo prieš keturiasdešimt metų miręs dainininkas. Paprastas vaikinas, tapęs pasauline žvaigžde, įkvėpęs ir iki šiol įkvepiantis skirtingas kartas.

 

Maršrutas tęsiasi per Presley’io asmenybei svarbias vietas: gimtinę Tupelo, Memfį, Niujorką, Holivudą, Las Vegasą. Į senovinį ištaigingą automobilį Jarecki pakviečia pasivažinėti vietinius darbininkus, tranzuotojus, dainininkus, aktorius Alecą Baldwiną, Ethaną Hawke’ą, Ashtoną Kutcherį. Visi jie apmąsto ne tik įtakingo kūrėjo gyvenimą ir palikimą, bet ir dabartį bei ateitį šalies, kuri iš demokratijos virto imperija.

 

Forma – matyta n filmų. Kalbančios galvos, archyvinė medžiaga. Tačiau net ir nebūnant dideliu panašios dokumentikos gerbėju, sunku neįvertinti kūrybinės grupės atliktų namų darbų: vaizdo ir garso įrašų gausos, montažo, muzikos. Viskas susidėliojo į kultūrinį Amerikos portretą. Jei ne visą, tai bent kelis jo potėpius.