Kanų užrašai (IV)

- - - Ką galiu pasakyti apie Šarūno Barto „Šerkšną“ iš programos „Dvi režisierių savaitės“? Gal tai, kad režisierius vis dar neišauga iš griūvėsių berniuko romantikos ir daugina tą pačią pasakojimo schemą (kelias, vienatvė, išgertuvės, šūvis). Vienintelis elementas, kurio naujame filme (bei „Eurazijos aborigene“ ir „Ramybėje mūsų sapnuose“) yra daugiau – tai kalba. Pirmų dešimties minučių teksto užtektų dviem ankstesniems kūrėjo darbams. Ir dar liktų. Bartas nerežisuoja aktorių, palieka juos likimo valiai, todėl ir dialogai pakibę ore. Jei anktesniuose filmuose metodas aktoriams daug neaiškinti pasiteisindavo, tai šįkart nuteikia nemaloniai.

 

Kaip ten bebūtų, Bartą čia mėgsta. Laukiam premjeros Lietuvoje. Sako, „Šerkšnas“ bus sutrumpintas bent dvidešimčia minučių. Ir ačiū Dievui.

 

- - - Kanų numylėtinės japonės Naomi Kawase „Spindėjimas“ („Hikari“) atrodo kaip saulės zuikutis, virpinantis pikto kritiko akį. Istorija apie rašytoją Misako, kuri rengia tekstus (remarkas) akliesiems skirtiems filmams, ir vyresnį fotografą Nakamori, kuris po truputį praranda regėjimą, be pėdsako ištirpsta banalioje saulės šviesoje ir saldžiai šlamančioje medžių lapijoje.

 

Penktąjį kartą konkursinėje programoje dalyvaujanti režisierė yra iškovojusi „Grand Prix“, todėl kitas žingsnis – tik „Auksinė palmės šakelė“, kurią, mano galva, ji gali laimėti tik tuo atveju, jei žiuri nuspręstų apdovanoti neutralų filmą. Juolab pasakojantį apie kino – vaizdų – grožį ir magiją.

 

- - - Mušu rekordą. Dar pusantros valandos eilėje į Haneke’s „Laimingą pabaigą“. Finalas toks pat, o matematika paprasta: iš viso naujo austro filmo Kanuose pralaukta 3,5 valandos. „Kaltinkite Frémaux“, – pusė lūpų šypsosi apsauginis.

 

Aštunta diena

 

Kanai yra burbulas. Net laikraščio „Hollywood Reporter“, kurį čia dalina nemokamai, viena skiltis vadinasi: „Tuo tarpu realiame pasaulyje...“.

 

- - - Aleksandro Sokurovo mokinio Kantemiro Balagovo filmas „Artumas“ („Tesnota“). Programa „Ypatingas žvilgsnis“. Debiutas.

 

Ypatinga čia tikrais įvykiais paremta istorija. Šiaurės Kaukaze, Nalčiko mieste, vieną naktį pagrobiamas jaunas žydų vaikinas Davidas ir jo sužadėtinė. Prašoma išpirkos. Davido šeima – tėvas, motina ir sesuo Ilana – norėdami išgelbėti sūnų ir brolį, turės priimti sudėtingus ir likimus keičiančius sprendimus.

 

Artumas čia turi kelias prasmes. Pirma, žydų bendruomenės artumas. Antra, vienos šeimos artumas, padedantis ne tik ištverti gyvenimo siunčiamus išbandymus, bet ir kankinantis pagrindinę filmo veikėją Ilaną. Ir trečia, kameros artumas, kuris sukuria klaustrobofišką atmosferą ir dar labiau paryškina Ilanos laisvės troškimą.

 

Filmas nėra be priekaištų, jame dar justi netvirta režisūrinė ranka, tačiau kaip bandymas ne tik papasakoti vienos šeimos istoriją, bet ir pasitelkus kino kalbą prabilti apie Šiaurės Kaukaze vykdomą mažų tautų genocidą, jis nuteikia viltingai.

 

- - - Sofia Coppola naujame filme „Apžavėtas“ („The Beguiled“) žaidžia barbėmis. Pastato joms gražų baltą namą, pridėlioja dekoracijų, užleidžia muziką, pakviečia Keną ir stumdo pirmyn atgal, grožėdamasi savo sukurtu pasauliu. Kodėl šis filmas konkursinėje programoje? Vienas iš atsakymų – dėl žvaigždžių. Nicole Kidman, Colino Farrello, Kirsten Dunst, Elle Fanning.

 

- - - Iš argentiniečio Santago Mitre’s „Susitikimo“ („La Cordillera“, programa „Ypatingas žvilgsnis“) pamenu tik viešbutį kalnuose (filmo pavadinimą galima versti ir „viršūnė“, arba formaliau – „viršūnių susitikimas“) ir Pauliną García (pažįstama iš „Glorijos“), kuri vaidina Čilės prezidentę.

 

Devinta diena

 

Jei šiemet Kanuose ir yra „juodasis arkliukas“ – tai niujorkiečiai broliai Joshua ir Benas Safdie. Per pirmas penkiolika „Gerų laikų“ („Good Time“) minučių jie taip neleidžia atsikvėpti ir šaižiais elektroniniais garsais trupina rytinį tavo apsnūdimą, jog norisi tik sakyti: stop, stop, stop. Palaukite, duokite įkvėpti, juk 8.30 val.

 

Konis (Robert Pattinson) ir jo protiškai atsilikęs brolis Nikas (Joshua Safdie) apiplėšia banką ir bėga nuo policijos. Nikas sučiumpamas, o Koniui pavyksta pasprukti. Likusią filmo dalį, vykstančią naktiniame Niujorke, Konis bandys išlaisvinti Niką. Siužetas atpžįstamas iš šimto kitų trilerių, bet broliai Safdie sugeba žanrui suteikti tik jų kinui būdingos autentikos, manieros ir kadro pojūčio.

 

Be abejo, daug kas šį noktiurną lygins su Nicolaso Windingo Refno „Važiuok“, bet jei pastarasis yra estetiškai nugludintas ir išmąstytas, tai „Geri laikai“ yra lyg nešlifuotas deimantas, visą laiką švytintis neono spalvomis: ryškia mėlyna, rožine, salotine. Į priekį veda plikas veiksmas. Jokių metaforų, simbolių, filosofijų: ir tai joks minusas. Filmas išlaiko tavo sąmonę budrią, jis tiksliai surežisuotas, neblogai suvaidintas: jei Pattinsonas taps geriausiu aktoriumi, pikta nebus. Taip, kartais broliai Safdie  užsižaidžia elektronine muzika – ši tiesiog veržiasi pro kraštus, vietomis atrodo nemotyvuota, bet atleidi ir tai, nes „Geri laikai“ yra pirmas konkurso filmas, kurį žiūrėdamas jaučiau tikrą malonumą. Pirmas, vedžiojęs mintis, neleidęs atitrūkti.

 

- - - Yra filmų, kurie sugrįžta pas tave tik po kurio laiko. Kanuose taip nutiko su Lanthimoso „Šventojo elnio nužudymu“. Jis auga ir skleidžiasi sąmonėje. Tai geras ženklas.

 

- - - Tyli ir nuolanki tarnaitė Teresa yra vieną tų moterų, apie kurias sakoma – „pilka pelytė“. Ilgamečiai šeimininkai ją atleido ir surado naują darbą kitame mieste. Moteris vyksta į naujus namus, tačiau pakeliui, vidury dykumos, praranda krepšį. Dingusių daiktų Teresai padeda ieškoti keliaujantis pardavėjas Gringo. Tarp dviejų vienišių, kaip ir reikalauja žanras, užsimegs romantiškas ryšys. Tai Argentinos režisierių Cecilia Atán ir Valeria Pivato „Dykumos nuotaka“ („La Novia del Deserto“) iš „Ypatingo žvilgsnio programos“. Nuoširdi, šilta, kiek sentimentali drama, kurios didžiausias perlas – „Glorijos“ aktorė Paulina García.

 

- - - Pokalbio nuotrupa laukiant prancūzų dokumentinio kino veterano Raymond’o Depardono „12 dienų“ („12 Jours“):

 

Jis: O ko tu tikiesi iš gyvenimo?

Ji: Skanios vakarienės.