Kanų užrašai (V): FIN

Kiek panašių istorijų apie artimųjų netekusius veikėjus matėme kine? Daug. Kiek pasakojimų apie kerštą jau sukurta? Dar daugiau. Kuo F. Akino filmas skiriasi nuo kitų? Nebent tuo, jog režisierius rodo aplinką, kurią pats puikiai žino ir supranta: turkų bendruomenę. Pasak autoriaus, per pastaruosius metus Vokietijoje buvo užfiksuoti keli žiaurūs ksenofobiniai išpuoliai, įvykdyti neonacių grupuočių. Šis faktas tapo atspirties tašku naujam filmui. Tamsiam, liūdnam, vietomis per daug dramatiškam,  ašaringam, nuspėjamam. Visgi D. Kruger, panašu, kad laimės geriausios aktorės apdovanojimą. Jai sukliudyti galėtų tik Nicole Kidman.

 

- - - Kai žiūri į Kanų žemėlapį, teritorija nuo traukinių stoties iki Žydrosios pakrantės su ištaigingais viešbučiais, vilomis, parduotuvėmis, kino teatrų rūmais ir paplūdimiais, atrodo išsilenkusi. Vietiniai ją vadina „bananu“. Jo atsikandus, padvelkia brangiais kvepalais.

 

- - - Stephano Komandarevo „Kryptys“ („Posoki“, programa „Ypatingas žvilgsnis“) rodo Bulgariją, kuri, kaip rašoma synopsyje, yra pilna optimistų, nes pesimistai ir realistai ją jau seniai paliko. Šis sakinys, žinoma, ironiškas. Pasakodamas vienos nakties istoriją apie kelis taksi vairuotojus ir jų klientus (beveik bulgariška Jimo Jarmuscho „Nakties Žemėje“ versija), režisierius narsto savo šalį ir atidengia skaudulius: vertybių krizė, emigracija, prostitucija, biurokratija. Blogiausia, kad ambicija viską sujungti į sklandų naratyvą, ne visada pavyksta ir atrodo dirbtina. Tiesa, metafora apie naują širdį, kurios reikia ne tik vienam iš herojų, bet ir visai šaliai, skamba gražiai.

 

- - - Kitą „Ypatingo žvilgsnio“ filmą, debiutinį slovako György Kristófo „Out“, laisvai galėjo sukurti kuris nors lietuvių režisierius, o scenarijų – vidutinio amžiaus lietuvių rašytojas. Jei tik šie užsiimtų tokia veikla. Dalis istorijos apie Agostoną, kuris atleidžiamas iš darbo, o vėliau, metaforiškai kalbant, išspiriamas ir iš savo gyvenimo, buvo filmuota Latvijoje. Gal todėl tokia sava ir atpažįstama pasirodė.

 

- - - Kanai tuštėja. Pagrindiniai sandoriai buvo pasirašyti pirmąjį festivalio savaitgalį. Liko tik ištikimiausi sinefilai.

 

- - - Kas laimės? Daug spekuliacijų. Dar labiau kortas sumaišo François Ozono „Dvigubas meilužis“ („L’amant double“), nufilmuotas lyg viena ilga „Chanel“ kvepalų reklama. Aplinkiniai spėja, kad filmas patiks žiuri pirmininkui Pedro Almodóvarui, nes yra almodovariškas: estetiškas ir aistringas. Taip, tobulų kadrų, į atmintį įsirežiančių metaforų ir jaudinančio garso takelio kūrinys apie savo psichoanalitiką (Jérémie Renier) įsimylinčią moterį Kloją („Jauna ir graži“ Marine Vacth) atrodo visai rimtas pretendentas į prizus. Bent pirmąjį pusvalandį, kol prancūzas nepradeda plakti savo ozoniško kokteilio, dėlioti visų taškų ant i ir taip, bent man, sugadinti visą magiją.

 

- - - Randai ant kūno, žilstelėjusi barzda, plastikinis maišelis ant galvos, plaktukas, mergaitiškas kaklo pakabukas, pokalbių nuotrupos, Hitchcocko „Psichopatas“, kraujas, flashbackai (kažkas nutiko vaikystėje, kažkas Irake; tai paaiškins herojaus veiksmų motyvus)… Paskutinė eilėje prie „Auksinės palmės šakelės“ – škotė Lynne Ramsay – taupiausia iš visų.

 

„Iš tiesų tavęs čia niekada nebuvo“ („You Were Never Really Here“) – istorija apie samdomu žudiku dirbantį karo veteraną (Joaquin Phoenix), kuris gelbėja į pedofilijos tinklą pakliuvusią mergaitę. Tačiau net toks trumpas aprašymas atrodo pernelyg išsamus ir paaiškinantis itin asketišką, pilną elipsių ir nutylėjimų filmą, kuris, pasirodo, konkursui buvo pateiktas nebaigtas. Bus įdomu pamatyti galutinę versiją, o kol kas L. Ramsay į konkursą įnešė ne tik dar daugiau žiaurumo, bet, paradoksalu, ramybės, tylos, kino pojūčio.

 

Vienuolikta diena

 

„Screen International“ kritikų lentelė. 3 iš 4 žvaigždučių. Lynne Ramsay filmas „Iš tiesų tavęs čia niekada nebuvo“ arti Zviagincevo „Nemeilės“ – aukščiausiai vertinamo Kanų kūrinio (3,2 iš 4).

 

Priešpaskutinė diena. Romano Polanskio „Paremta tikra istorija“ („Based on True Story“) iš nekonkursinės programos. Emmanuelle Seigner vaidinama rašytoja Delfina per knygos pristatymą susipažįsta su autobiografijas garsenybėms rašančia (šie žmonės vadinami ghost writers; linkėjimai ankstesniam režisieriaus filmui su Ewanu McGregoru) Evos Green heroje El (prancūziškai „Elle“ reiškia „Ji“, ir tai istorijai reikšminga detalė). Ši greitai taps geriausia Delfinos, kuri pavargo nuo naujos savo knygos sukelto skandalo, drauge. Bet Polanskis nebūtų jis, jei dviejų moterų santykiai nepasisuktų keista linkme.

 

„Paremta tikra istorija“ – tai senasis gerasis Polanskis su tapatybės žaidimais, katės ir pelės dialektika, paslaptimis ir trilerio prieskoniu. Visgi daug žadėjusi filmo pradžia ilgainiui išsikvėpia, o komiškai rimtas pasakojimas apie realybės ir fikcijos įtampas, tokias svarbias kiekvienam meno kūriniui, baigiasi ten, kur galėjo prasidėti dar įdomesnis posūkis.

 

- - - Prieš dvejus metus pristatęs iPhone’u nufilmuotą „Mandariną“ ir taip kino pasaulyje sukėlęs susižavėjimo bangą, amerikietis Seanas Bakeris grįžo su „Floridos projektu“ („The Florida Project“, programa „Dvi režisierių savaitės“). Filmuota ant 35 mm juostos, todėl istorija itin ryški, intensyvi, taktiliška, kai, atrodytų, gali pačiupinėti ekraną, pajusti vasaros kaitrą, vaikystę.

 

Tiesa, turinys nėra iš lengvųjų. Ryškiai violetinės spalvos bendrabutyje, kuris panašus į pakelės motelį, gyvena sunkiai besiverčiantys žmonės – bedarbė motina su šešiamete dukrele, jos draugė su vyru ir mažamečiu sūnumi, įvairūs marginalai. Bendrabutį prižiūri Bobas, kurį puikiai vaidina Willemas Dafoe. Bobas renka nuomos mokestį, primena skolas, ramina įsiplieskusius konfliktus, dažo fasadą ir viena akimi prižiūri aplink zujančius ir šunybes krečiančius vaikus.

 

Pastarieji yra pagrindiniai „Floridos projekto“ veikėjai. Pasaulį matome jų akimis, todėl iš pirmo žvilgsnio šis neatrodo toks baisus. Priešingai, pilnas spalvų, nuotykių, nerūpestingumo, autentikos. Didžiausias privalumas, kad pasakodamas apie socialinės rizikos šeimas, režisierius išvengia verkšlenimo, neteisybės jausmo, jautraus dramatiškumo. Tas tamsus debesis, pakibęs virš vieno Saulėtosios valstijos namo, vos vos justi. Vienas geriausių Kanų filmų. Jau įrašytas į asmeninį dešimtuką.

 

- - - Aikštė. Sendaikčių turgus. Akvarele tapyti žymių režisierių portretai. Woddy Allenas brangesnis už Clintą Eastwoodą.

 

- - - „Ypatingo žvilgsnio“ („Un Certain Regard“) apdovanojimų ceremonija. Uma Thurman paskelbia nugalėtoją – iraniečio Mohammado Rasoulofo „Garbingas žmogus“ („Lerd“). Mathieu Amalrico „Barbara“ laimi prizą už geriausią poetinį pasakojimą. Paploju, padarau kelias nuotraukas telefonu, einu į paplūdimį ir valgydamas ledus patiriu pabaigos jausmą.

 

Dvylikta diena

 

Yra toks banalus posakis: jei pabaiga nėra laiminga, tai, vadinasi, dar ne pabaiga. Posakis neturi nieko bendra su tikrove. Kanai man baigėsi laimingai. Paskutinę dieną, per kartojimus, pagaliau pamačiau Michaelio Haneke’s „Laimingą pabaigą“ („Happy End“), kurios pavadinimas, aišku, ironiškas: nėra jokios laimingos pabaigos.

 

- - -  Net kalbėdamas apie rimtus dalykus, Haneke visad puse lūpų šypsosi. Naujas filmas – tai toks šypsojimasis pasakojant apie vieną byrančią Europos buržuazijos šeimą. Labai paprasta forma. Beveik televizinis filmas. Jokio kadro gylio. Paviršius. Haneke jį renkasi ne atsitiktinai. Jis reikšmingas. Jis tarsi sako, kad šiandien, kai telefonų ekranus pirštais liečiame dažniau nei žmones šalia mūsų, meilė, artumas ir santykiai, vargu, ar gali turėti laimingą pabaigą.

 

- - - Nicos oro uostas. Žinia, kad Rubeno Östlundo „Kvadratas“ laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Kodėl? Tai bene vienintelis filmas, taip tiksliai preparavęs šiandieną.

 

Antrą pagal svarbą prizą – „Grand Prix“ – atsiėmė Robinas Campillo už „120 dūžių per minutę“. Filmas laimėjo ir tarptautinės kritikų federacijos FIPRESCI prizą bei „Queer“ palmę. Žiuri apdovanojimas atiteko Andrejaus Zviagincevo „Nemeilei“. Geriausia režisiere didžiu mano nusivylimu tapo Sofia Coppola („Apžavėtas“). Geriausio scenarijaus apdovanojimą dalinosi Lynne Ramsey („Iš tiesų tavęs čia niekada nebuvo“) ir Yorgosas Lanthimosas („Šventojo elnio nužudymas“).

 

Geriausiu aktoriumi pripažintas Joaquinas Phoenixas („Iš tiesų tavęs čia niekada nebuvo“), o aktore – Diane Kruger („Iš niekur“). Šiemet net keturiuose Kanų filmuose pasirodžiusi Nicole Kidman įvertinta specialiu jubiliejinio festivalio prizu.

 

- - - „Palmę“ už geriausią šunišką vaidmenį pelnė baltas pudelis iš Noah Baumbacho „Mejerovičių istorijų“ („The Meyerowitz Stories“).

 

- - - Lėktuvas. Viena keleivė, siurbčiodama raudoną vyną pro šiaudelį, skaito meilės romaną minkštais viršeliais, kita, pasidėjusi laptopą ant kelių, žiūri rusišką serialą. Panašu, kad grįžtu į realų pasaulį.