Šįkart be konjunktūros
Berlyno kino festivalio laureatai
Berlyno kino festivalio laureatai
Deja, man nepavyko pamatyti „Auksinį lokį“ pelniusio vengrų režisierės Ildikó Enyedi lmo „Kūnas ir siela“ („Teströl és lélekröl“). Nekantraudama lauksiu, kol vienaip ar kitaip šis filmas bus parodytas ir Lietuvoje. Iš visų recenzijų ir atsiliepimų susidariau įspūdį, kad žiuri sprendimas drąsus ir teisingas.
Agnieszkos Holland filmas „Pėdsakas“ („Pokot“) gavo „Sidabrinį lokį“ – Alfredo Bauerio prizą, skiriamą už naujas perspektyvas kine. Nors filmas susilaukė daug kritikos už kino kalbos klišes ir nenuoseklų scenarijų, sakyčiau, tai iškalbingas ir kino kalbos štampus šiuolaikiškai panaudojantis trileris. Turint galvoje dabartinę Lenkijos politinę situaciją, į pensiją niekaip nenorinčios išeiti anglų kalbos mokytojos priešinimasis visoms galios struktūroms atrodo kaip ironiškas režisierės žvilgsnis į supantį absurdą. Dabarties metafora čia tampa Lenkijoje jau keletą metų vykstančios diskusijos apie medžioklę, jos išaukštinimą ir įstatymų lankstumą įtakingų medžiotojų atžvilgiu. Tad Lenkijos kontekste šis filmas tampa dar viena svarbia pilietine pozicija. Įdomu, kaip jis bus sutiktas lenkų žiūrovų. Kita vertus, filmo pabaiga tikrai silpna.
Geriausiu režisieriumi pripažintas Aki Kaurismäki už filmą „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puoilen“). Tiesa, filmas neįneša ko nors naujo į režisieriaus kūrybą, bet ir nenuvilia. Tas pats kaurismiakiškas stilius, tie patys iš filmo į filmą keliaujantys personažai ir tikėjimas, kad kinu galima pasiekti permainų. Man ypač patiko žiūrėti filmą dideliame ekrane 35 mm juostoje. Įspūdis tikrai stiprus, atrodo, nusikėliau į visai kitą laiką, nostalgijos jausmas tik dar labiau sustiprino filmo aktualumą.
Už geriausią scenarijų pelnytai apdovanotas čiliečio Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („Una Mujer Fantastica“). Nors filmas man nepadarė didelio įspūdžio, įdomi pasirodė translytiškumo studija, nesusitelkiant į kokius vaizdus labiausiai fiksuoja sąmonė. Intensyviausios santykių patirtys juk sunkiausiai ištrinamos – tą filme taikliai perteikia ir kamera, ir montažas, ir režisūriniai sprendimai.
„Felisitė“ sužavėjo stipria režisūra, tačiau ilgainiui scenarijus ima klupti. Vis dėlto tai įsimintinas pasakojimas apie Kongo sostinėje Kinšasoje gyvenančią jauną, savimi pasitikinčią moterį, užkluptą sudėtingų aplinkybių. Jos sūnui patekus į avariją sužinome ir apie Felisitės praeitį: ji paliko vyrą, nusprendė gyventi viena, o teta jai vis priekaištauja dėl nepriklausomybės ir užsispyrimo. Stiprios moters portretas Kongo kontekste atrodo ypač svarbus. Galbūt filmo struktūra ir ne iki galo suvaldyta, tačiau Felisitė pulsuoja gyvybe, užpildančia visą ekraną. O trumpi jos vaizduotės ar sapnų intarpai, ženklinantys kertinius išgyvenimus, nepadaro veikėjos plokščios, veikiau sėkmingai kuria jos vidinio pasaulio paveikslą.
Korėjietė Kim Min-hee tapo geriausia aktore už vaidmenį Hong Sang-soo filme „Naktį viena paplūdimyje“ („Bamui haebyun-eoseo honja“). Manau, ji tikrai verta šio apdovanojimo, nors filmas ir nėra išskirtinis. Kim Min-hee veikėjai būdingą platų emocijų spektrą, aštrius perėjimus nuo vienos būsenos prie kitos aktorė įkūnija nuosekliai ir su profesionaliu atsidavimu. Nuostabiai veido išraiškomis ir kūno kalba perteiktas abejingumas ar aistringo įniršio protrūkiai pakylėja visą filmą.
Niekaip negaliu sutikti su apdovanojimu Georgui Friedrichui už vaidmenį filme „Rami naktis“ („Helle Nachte“). Tai plokščias ir monotoniškas vaidmuo tokiame pat vokiečių režisieriaus Thomaso Arslano filme. Turbūt tai keisčiausias žiuri pasirinkimas. Konkursinės programos filmuose buvo gerokai ryškesnių vyrų vaidmenų: pavyzdžiui, Julio Machado filme „Choakimas“ („Joaquim“, rež. Marcelo Gomes) arba Chenas Changas filme „Ponas Longas“ („Ryu san“, rež. Sabu). Nors pastarasis filmas ir nevertas dėmesio, Changas suvaidino puikiai. Ką jau kalbėti apie visus tris aktorius: Bruno Ganzą, Cillianą Murphy ir Timothy Spallą filme „Vakarėlis“ („Party“, rež. Sally Potter). Beje, apmaudu, kad „Vakarėlis“ nieko nepelnė – filmas išties įsimintinas ir išsiskyrė iš konkursinės programos. Kitoks pasirodė ir Teresos Villaverde filmas „Etapas“ („Colo“). Labiausiai sužavėjo jo intelektuali istorija ir asketiškas stilius.
Festivalį pabaigiau įsimintinu dokumentiniu filmu „Ahkimui“ („For Ahkeem“, rež. Jeremy S. Levine, Landon Van Soest). Ne veltui tiek kartų bandžiau į jį patekti. Filme aprėpiami keleri metai iš paauglės Daje gyvenimo. Sent Luise gyvenanti juodaodė mergina išmetama iš mokyklos, tačiau teismas jai suteikia galimybę lankyti specialią mokyklą juodaodžiams vaikams, pašalintiems iš įprastų valstybinių mokymo įstaigų. Čia ir prasideda kelionė su Daje į neapibrėžtą, kupiną iššūkių, nusivylimų ateitį. Filmo pavadinimas – tai dedikacija Daje sūnui, kurio ji susilaukė dar nebaigusi mokyklos. Tai filmas-laiškas, kuriame svarstoma, ar įmanoma ištrūkti iš užburto rato, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės vis dar skirstomi pagal odos spalvą. „Ahkimui“ kartais ima panėšėti į vaidybinį filmą: veikėjai nė karto nežvilgteli į kamerą, Daje labiau primena jauną talentingą aktorę, puikiai atliekančią savo vaidmenį, nei eilinę paauglę iš Sent Luiso gatvių. Kameros rakursų ir planų įvairovė atrodo lyg ilgai ir preciziškai rengtų kadruočių įgyvendinimas.
Berlinalė šįmet nenuvylė. Galėčiau suskaičiuoti bent dešimt filmų, įkvepiančių mąstyti. Ir nors skubėjimas neatsiejamas nuo festivalinės rutinos, ryškus ir stiprus filmas pristabdo, ir bėgimas užleidžia vietą pamąstymams.
