Apie laisvę mylėti

 

Dėkojant už jūsų gražų filmą, norisi paklausti, ar jame vaizduojamas konkretus kaimas?

Taip, tai kaimas Senegalo šiauriniame Futa regione, iš kurio kilę mano tėvai. Man buvo svarbu etniškumas, susijęs su fulų kalba, kuria čia kalbama. Šis kaimas tarsi nepriklauso jokiam laikui ir būtent to siekiau – kad laikas filme nebūtų konkretus. Norėjosi sukurti universalią istoriją, kuri galėtų nutikti šiandien ar XIX amžiuje. Toks ir yra šis kaimas, kuriame nėra elektros, tarsi atskirtas nuo viso likusio pasaulio.

 

 

Nors ir nesinori naudoti etiketės „Afrikos kinas“, vis dėlto jūsų filmas labai skiriasi nuo to, ką esame įpratę matyti iš šio žemyno.

Afrikos kinas labiau sutelktas į socialines problemas ir pasižymi natūralizmu. Bet jau antrus metus į Kanų kino festivalį mes ateiname su žanriniais filmais iš Afrikos. Tokia buvo ir mano intencija – sukurti žanrinį filmą.

 

 

Gal galėtumėte pasakyti, kokie žanrai jus domino ir į ką lygiavotės?

Man buvo įdomūs trys žanrai. Kadangi negalėjau pasirinkti vieno, pabandžiau sujungti tris skirtingus aspektus ir pažiūrėti, ką tai duos. Tai buvo tragedija, pasaka ir magiškasis realizmas. Sakyčiau, kad mane įkvėpė ne kinas, o literatūra: Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, taip pat Toni Morrison, Maya Angelou ir Williamas Faulkneris.

 

 

Įdomu, kad magiškasis realizmas, kuris toks svarbus Lotynų Amerikoje, pasitelkiamas ir Afrikoje. Kaip jūs paaiškintumėte šį bendrumą, kuris tarsi sieja šiuos du vienas nuo kito nutolusius žemynus?

Manau, kad tai susiję su mūsų šaknimis, nes tai du Pietų žemynai. Jiems svarbios tradicijos, folkloras, tikėjimai. Mus sieja santykis su legendomis, kuriose esame įsišakniję.

 

 

Pagrindinei aktorei jūs parodėte du filmus: Bruno Nuytteno „Kamilę Klodel“ ir François Truffaut „Adelės H. istoriją“. Kodėl šiuos? Ir kaip sekėsi dirbti su neprofesionaliais aktoriais?

Nuo aktorių pasirinkimo labai daug kas priklauso. Man buvo svarbu surasti aktorę, kuri galėtų vesti personažą link beprotybės, dėl to man reikėjo ir jūsų minėtų filmų. Pavyzdžių, kuriuose galima pamatyti, kaip toli gali nuvesti meilė, kaip galima išeiti iš proto, o tokią veikėją ir įkūnija Isabelle Adjani abiejuose filmuose. Darbas su neprofesionaliais aktoriais visada yra rizika, nes gali baigtis katastrofa, bet gali ir labai padėti. Ir tik jau vykstant procesui pamatai, kaip tau sekasi. Pavyzdžiui, tik trečią filmavimų dieną supratau, kad Khady Mane yra tinkama pagrindiniam vaidmeniui.

 

 

Meilės istorija iš tiesų paveiki, taip pat ir grimzdimas į beprotybę, bet, kita vertus, atrodo, kad jūs kalbate apie laisvę. Banelė nori daugiau laisvės, nori būti nepriklausoma. Ar taip komentuojate moterų padėtį Senegale?

Neaugau Senegale, tad nedrįsčiau kalbėti apie moterų padėtį Senegale ar apie kokį nors kitą Senegalo visuomenės reiškinį. Tai nebuvo mano tikslas. Man buvo svarbus šios veikėjos mitologinis lygmuo, kūriau ją kaip Fedrą ar Medėją. Man tai tragiška veikėja, jai nereikia kovoti už laisvę, nes ji jau yra laisva, bet dabar jos egzistencijai trūksta laisvės iki galo išgyventi savo meilę, būti savimi, priimti meilę, aistrą, taip pat ir beprotybę.

 

 

Ar tai tikrai beprotybė, nes Banelė tiksliai žino, ko nori, bet negali to gauti. Galbūt tai tiesiog frustracija negalint patenkinti savo aistros?

Man šie dalykai yra tiesiogiai susiję – taip, ji yra apimta frustracijos ir tai veda ją iš proto.

 

 

Galbūt galėtumėte pakomentuoti tam tikrus filmo simbolius, nes kartais tikriausiai trūksta konteksto jiems suprasti. Pavyzdžiui, scenos, kai Banelė šaudo į paukščius.

Frustracija sukelia tam tikrą agresiją, kurią Banelė nukreipia prieš gamtą. Tarsi jai kerštauja. Ji priešingybė Adamui, kuris labai švelnus ir ramus. Jis palaidoja paukščius, įsiklauso į gamtą, o Banelė pyksta ant gamtos, ir tai atsisuka prieš ją, kai užgriūva smėlio audra. Tai detalės, leidžiančios suprasti, kad jų meilė yra pasmerkta. Galima sakyti, kad Banelė žudo, o Adamas gelbsti – tai du skirtingi nesuderinami požiūriai, taigi tai negali būti laiminga meilės istorija.

 

 

Taip pat Banelė atsisako būti motina. Galbūt Afrikoje tai priimama dar sunkiau nei Vakarų šalyse?

Taip, Afrikoje stiprus moterų  į(si)pareigojimas turėti vaikų. Tam pasipriešinti reikia labai daug drąsos ir būtent tai aš norėjau parodyti kurdama savo veikėją. Norėjau, kad ji pasipriešintų šiam spaudimui ir kad laikytųsi savo sprendimo.

 

 

Minėjote, kad norėdama sukurti universalią istoriją atsisakėte realistinio pasakojimo būdo, bet, atrodo, norint sukurti kažką universalaus yra būtinas ir konkretumas, specifiškumas. Gal galėtumėte apie tai pakalbėti šiek tiek plačiau?

Visa tai lemia vizualinės kalbos pasirinkimas. Mano darbas su operatoriumi – spalva, atmosferos kūrimas – turėjo po truputį vesti į pasakiškumą, magiškąjį realizmą. Taigi tai buvo vizualinės tekstūros kūrimas. Mes pradedame nuo konkretaus kaimo, bet vėliau viskas ima keistis būtent per vizualinę kalbą.

 

 

Tie įspūdingi pastatai filmo pabaigoje, kurie, žinoma, nėra realūs, sukuria kažką ypatingo ir magiško...

Taip, tai puikus kino dailininko darbas.

 

 

Gal galėtumėte pakalbėti apie išties įspūdingą, taip pat ilgainiui kintantį garso takelį? Šis pokytis atrodo labai svarbus filme.

Dirbau su libaniečių kompozitoriumi Bacharu Mar-Khalifé. Pasirinkau jį, o ne afrikiečių kompozitorių, nes norėjau išvengti stereotipinės muzikos iš afrikietiško filmo. Jam pavyko sukurti tai, apie ką kalbate: sujungti skirtingas muzikos sroves, skirtingus tonus. Buvo svarbu, kad muzika turėtų šį transformuojantį aspektą. Pradėti tarsi nuo klasikinės muzikos ir po truputį pereiti į kažką artimo siaubo filmui. Bacharas Mar-Khalifé dirba su afrikietiška muzika, su house muzika, taip pat su klasikine barokine muzika. Taigi jis turi tokios patirties, kuri, žinojau, pasitarnaus kuriant „Banelės ir Adamo“ garso takelį.

 

 

Jūsų debiutinis filmas atrinktas į pagrindinę Kanų kino festivalio programą. Kaip jaučiatės festivalyje?

Tiesą sakant, iki galo nesupratau, ką reiškia patekti į konkursinę programą. Gavusi šią informaciją tiesiog toliau gyvenau savo gyvenimą, žinoma, laukiau premjeros, bet tik žengdama raudonu kilimu supratau, ką visa tai reiškia, ir apsiverkiau.

 

 

Pagal apskrito stalo diskusiją parengė Mantė Valiūnaitė