Alice Rohrwacher: praeitis yra visų, ir tai politiška
Pagrindinis veikėjas Arturas turi dovaną. Jis tarsi ieško durų į pomirtinį gyvenimą ir kartu savo magišką gebėjimą naudoja labai pragmatiškiems tikslams. Kaip jūs suprantate šią dovaną?
Dovana – labai keistas žodis, tai kažkas, kas egzistuoja, bet yra nematoma. Pavyzdžiui, gražus balsas irgi dovana, bet už jos turėjimą svarbiau tai, ką tu su ta dovana darai. Kartais dovana nukreipiama į blogus dalykus. Arturo atveju, jo dovana padeda kapų plėšikų gaujai niekinti šventas vietas.
Ar buvo svarbu, kad šis vaidmuo atitektų užsieniečiui?
Buvo svarbu, kad šis personažas neturėtų šaknų. Galbūt jis ieško savo šaknų ir galbūt tos šaknys veda į Benjaminą. Tarsi nematomas siūlas juos jungia dvi nutolusios to paties augalo šaknys. Arturas yra užsienietis, todėl nežinome, iš kur jis atėjo, kokia jo praeitis, susitelkiame į tai, kas matoma filme, – tai užsieniečio žvilgsnis į mus. Šis žvilgsnis yra būtinas, kad geriau save suprastume. Man tai buvo tarsi užsieniečio vedama ekskursija po gerai pažįstamą kraštą ir kultūrą.
Vienoje scenoje yra ryški nuoroda į mitą apie Ariadnės siūlą, padedantį rasti kelią iš labirinto. Ar „Chimeroje“ ši scena tai ir reiškia? Arturas, pagavęs Benjaminos suknelės siūlo galą, ieško kelio atgal iš klystkelių?
Raudonas siūlas iš tiesų toks simboliškas, kad mane iš pradžių gąsdino šio įvaizdžio banalumas ir trivialumas. Bet jis buvo toks svarbus pagrindinei filmo minčiai, kad patikėjau, jog galiu įveikti klišes. Filme mitologijos yra išties daug – ne tik jūsų minėta scena, bet ir muzika – skamba ištraukos iš Monteverdi operų „Orfėjas“ ir „Ariadnė“, o šią muziką lydi Rilke’s eilėraščio „Orfėjas. Euridikė. Hermis“ žodžiai „Ji buvo jau šaknis“ (vertė A. Gailius).
Viename interviu esate sakiusi, kad kiekvienas filmas, net ir labai poetiškas, taip pat yra ir politiškas. Ar šis filmas politiškas?
Mano filmuose yra daug sluoksnių, romantiškesnių ir politiškesnių. Kai filmo centre klausimas: „ką daryti su mūsų praeitimi?“, jis neišvengiamai yra apie bendruomenės mąstyseną ir jauseną. Praeitis yra visų, ir tai neišvengiamai politiška. „Chimera“ užkabina ir mačizmo eros pabaigos problematiką. Vyrai save toliau iš inercijos mato kaip mačo, bet ne visai supranta, ką su tuo daryti. Tai politinis klausimas. Filmo personažas Spartakas apibūdina visus tuos herojus, indianas džounsus, kaip smulkius plėšrūnus, kurie jaučia, kad yra maži, bet veikia kaip gerai organizuotas mechanizmas, tarnaujantis jėgai. Daugybė smulkių niekšelių ir nusikaltėlių tarnauja kriminalinėms grupuotėms. Kodėl taip yra – tai svarbus politinis klausimas.
Ar noras turėti – taip pat svarbus šio filmo politinis klausimas? Ar yra skirtumas tarp svetimo namo „užskvotinimo“ ir kapų plėšimo?
Klausimas čia – kam priklauso daiktai, kurie tarsi yra visų ir niekieno? Kai buvau vaikas, man darė didelį įspūdį tombaroli, ne todėl, kad jie vogė valstybės turtą (etruskų kapai priklauso valstybei), bet dėl to, kad jie savinosi daiktus, priklausančius negyviems žmonėms. Mane domino klausimas: kada tai, ką suvokiame kaip šventa, liaujasi būti šventa? Ir kada kažkas, kas yra nematoma, tampa matoma? Daiktų priklausomybės klausimas susijęs ir su kita svarbia filmo veikėja, Italija. Vyrai juos vagia ir parduoda, o Italija juos kaupia ir eksponuoja visiems. Kalbu ne apie visus vyrus, nenoriu, kad susidarytų toks įspūdis, bet mano filme veikia jų gauja.
Sakėte, kad apie kapų plėšikus tombaroli girdėjote dar vaikystėje. Ar jie buvo tokie garsūs?
Tuo metu kapų plėšimas buvo paplitęs dalykas, gal net labiau nei prekyba narkotikais. Yra daug tyrimų, kurie patvirtina, kad nelegali prekyba archeologinėmis vertybėmis klestėjo. Žinoma, kad einant iš rankų į rankas objekto vertė išaugdavo net keturiasdešimt kartų. Devintojo dešimtmečio karta tikėjo, kad jie yra kitokie, ir jiems nerūpi, kas buvo prieš 3000 metų, tikėjo esantys naujais žmonėmis, kurie gali vogti ir parduoti be jokių skrupulų. Daugybė vyrų vogė ir nesidrovėdami gyrėsi radę vazą ir ją pardavę tarpininkui, o šis vėliau ją pardavė Luvrui. Vaikystėje girdėjau šimtus tokių istorijų. Nuo 2000-ųjų ši nelegali prekyba labai sumažėjo, nes sustiprėjo valstybės kontrolė, tačiau yra daug šalių, pavyzdžiu, Sirija, kur tai dar nekontroliuojama ir sėkmingai vyksta toliau. Man buvo įdomu galvoti, kaip tokia veikla paženklina kartą – ji jaučiasi atsiribojusi nuo praeities ir gali lengvai ją iššvaistyti.
Kuo skiriasi vagystės iš gyvųjų ir mirusiųjų?
Visi į kapus dedami daiktai nebuvo kurti žmonių žvilgsniui, jie turėjo likti nematomi. Šiandien gyvename epochoje, kur kartais atrodo, kad viskas daroma tik tam, kad būtų pamatyta. Iškepame pyragą ir iškart pasidaliname jo nuotrauka. Mane intrigavo mintis apie pasaulį, kuriame meno kūriniai nebuvo kuriami, kad jais grožėtųsi. Pamenu, kartą dalyvavau archeologinėje ekspedicijoje, kur buvo atvertas kapas ir man buvo labai baisu. Jaučiausi neturinti teisės pažvelgti į tą kapą, tarsi tai būtų griežtai draudžiama, dėl to tombaroli atrodė kaip bepročiai. Iš smalsumo pradėjau juos kalbinti ir taip gimė filmo užuomazgos.
Šis nematomo, mistiško, magiško pasaulio sluoksnio motyvas kartojasi ne viename jūsų filme. Iš kur šis susižavėjimas tuo, kas yra už realybės kontūrų?
Matomus dalykus visada lydi nematomi. Tai neišskiriama.
Tačiau ne visi taip mano.
Daug žmonių yra įsitikinę, kad mėnulis plokščias. Bet yra ir kita jo pusė. Mano manymu, nematoma visada siejasi su tuo, kas matoma, o kinas suteikia galimybę tą nematomą pusę atskleisti ir sužadinti jautrumą jai. Pasitelkę kiną galime tapti sąmoningesni ir geriau suprasti daiktų esmę, juos siejančius nematomus ryšius, ir taip tapti pagarbesni gamtai ir visiems jos kūriniams. Žinau, kad viskas yra glaudžiai susiję, ir šis suvokimas be galo svarbus, jei norime gyventi pilnavertiškai. Kinas duoda mums tokią galimybę.
Buvo įdomu pamatyti ne tik pasikartojančius, bet ir naujus jūsų kūrybos elementus, pavyzdžiui, į kamerą tiesiai žiūrinčius herojus arba atsiradusią sintezę su elektronine muzika. Atrodo, savo kino raiška drąsiai leidžiatės į nebūtas teritorijas.
Man svarbu kurti istoriją, netinkamą greitam vartojimui. Tokią, kur žiūrovai neturi kito pasirinkimo, kaip tik aktyviai įsitraukti ir leisti filmui su kiekviena nauja scena keisti perspektyvą, žiūros kampą. Tuo metu, kai jau atrodo, kad galima tapatintis ir užsimiršti, kas nors ima pasakoti visai kitokią istorijos versiją, ir tada mes keičiamės. Nuolat galvoju apie kino kūrėjo poziciją galybės būdų ir istorijų pasakojimo platformų pasaulyje. Aš pasakoju išgalvotą Arturo istoriją, bet toks personažas tikrai galėjo egzistuoti, ir atrodo, kad visi gali papasakoti jo istoriją, išskyrus jį patį.
Pabaigai norėtųsi stabtelti prie itin turtingo jūsų filmų vizualinio apdaro. „Chimerą“ filmavote net keliais juostos formatais, kodėl taip nusprendėte?
Galvojau apie pasakų knygas, kur viename puslapyje yra tekstas, o kitame – iliustracija. Knygų, kurios man labai patinka, paraštėse mėgstu pieštuku užsirašyti savo mintis. Taigi kartais jose atsiranda tarsi trys sluoksniai: tekstinis naratyvas, vaizdinė iliustracija ir mano užrašai. Apie „Chimerą“ mąsčiau kaip apie tokią knygą.
Daugiasluoksniai jūsų filmai atrodo nutolę nuo populiariosios kultūros, bet visai neseniai „Disney“ studijoje sukūrėte trumpametražį filmą „Vaikai“ („Le Pupille“), kuris buvo nominuotas „Oskarui“. Kaip jautėtės tokioje iš pažiūros seklioje kino industrijos teritorijoje?
Tai padėjo man įsitikinti, kad realybė tikrai yra neįtikėtina. Joje slypi dar daugiau nei vaizduotėje. Tai buvo ypatinga patirtis, nes filmas apie mergaičių maištą griežtoje religinėje mokykloje atsirado iš italų rašytojos Elsos Morante laiško, parašyto Antrojo pasaulinio karo metais. Buvo labai įdomu, kaip šis turinys gali suskambėti visai kitame kontekste. Filmo prodiuseris buvo Alfonso Cuarónas. O jam svarbu, kad istorija pasiektų dienos šviesą.
