Lokys, liūtas ir šakelė

Meistrai

Į programą įtraukti naujausi Lavo Diazo, Aki Kaurismäki, Wimo Wenderso, Christiano Petzoldo, Nuri Bilge Ceylano filmai, tad žiūrovas galės pamatyti, kas rūpi ir ką skauda šiems kūrėjams.

Festivalį atidarys visiškai kitoks nei iki šiol Christiano Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“, Vokietija), kurį būtų galima vadinti ir komedija. Pandemijos metu užsikrėtęs COVID-19 virusu režisierius mėnesį gulėjo lovoje, o gulėdamas pažadėjo sau: jei išsikapstys, imsis kurti filmą apie gyvenimą, apie jaunų žmonių troškimus ir svajones, apie nuostabų mūsų pasaulį. Petzoldas pripažįsta, kad tokiai idėjai įtakos turėjo ir sergant peržiūrėta Érico Rohmero filmų kolekcija, mat, anot jo, ir prancūzai, ir amerikiečiai turi vasaros filmų žanrą, kurio stinga vokiečiams. Tokiuose filmuose dažniausiai pasakojama apie tapatybės paieškas, brendimą. Įdomu ir tai, kad Petzoldas puse lūpų pripažįsta, jog pagrindinis antipatiškas personažas turi autobiografinių elementų. Filmas Berlinalėje buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu.

Wimas Wendersas ir Aki Kaurismäki grįžta prie savo ankstyvosios kūrybos. Abiejų filmai – apie žmogaus vienatvę, tik Wenderso atveju būti vienam – džiaugsmas, o Kaurismäki dvi pasiklydusios sielos atsitiktinai susitinka naktiniame Helsinkyje ir mokosi gyventi kartu. Wendersas keliauja į Japoniją ir sukuria filmą „Puikios dienos“ („Perfect Days“, Japonija, Vokietija), kurio pagrindinis herojus, kasdien valantis Tokijo viešuosius tualetus, – tarytum buvęs angelas, pasirinkęs mirtingojo gyvenimą iš 1987-ųjų filmo „Dangus virš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin“). Kanuose Wendersas apdovanotas Ekumeninės žiuri prizu, o aktorius Kôji Yakusho išrinktas geriausiu. Kaurismäki darbo klasės atstovai ieško laimės popandeminiame ir karo apimtame pasaulyje. Suomių režisierius Kanuose apdovanotas Žiuri prizu. Visų trijų režisierių filmai be galo optimistiški, kartu jie neslepia, kad tikėjimo ir vilties mums dabar trūksta kaip niekad.

Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas naujame filme „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Švedija) išlieka toks pat filosofiškas ir melancholiškas. Jame vaidinanti aktorė Merve Dizdar Kanuose pripažinta geriausia. Ceylano filmuose nuolat daug dėmesio skiriama pasakojimui, šis kūrinys apie atokiame Anatolijos kaimelyje dirbantį mokytoją – ne išimtis.

Lavas Diazas naujausiame filme „Tikroji ežero paslaptis“ („Essential Truths of the Lake“, Filipinai, Portugalija, Singapūras, Taivanas, Šveicarija, D. Britanija) ir toliau nepailstamai kritikuoja Filipinų politinę sistemą, buvusį prezidentą Rodrigo Duterte ir dabartinį – Bongbongą Marcosą. Šis filmas nukelia į 2022-aisiais programoje rodytos juostos „Kai bangos išnyks“ priešistorę. Režisierius sako suvokiantis pavojų – kiekvienas kultūros lauke dirbantis ar kuriantis asmuo jo šalyje gali būti apšauktas „komunistu“, – tačiau, pasak Diazo, tik kultūros žmonės dar geba savo kūryba nesitaikstyti su apatija ir bando įtikinti kitus, kad už gyvenimą reikia kovoti.

Kitokie moterų režisierių žvilgsniai

Alice Rohrwacher, Angela Schanelec, Jessica Hausner – šių režisierių filmus žiūrovas arba atmes, arba leisis į jų kino gelmių labirintus. Rohrwacher, anksčiau sukūrusi iš pažiūros nekaltą ir paprastą „Laimingąjį Ladzarą“, šįkart veda žiūrovus į paslaptingas paieškas filme „Chimera“ („La chimera“, Italija, Prancūzija, Šveicarija), kur tyrinėjamos dabarties ir praeities sąsajos, pasakojama apie mirtį ir istorijos įtaką mūsų gyvenimui. Šis filmas – tarytum archeologiniai kasinėjimai, kai pakeliami mitų antkapiai ir ieškoma kasdienybėje slypinčio stebuklo.

Santūroka vokiečių režisierė Angela Schanelec filme „Muzika“ („Musik“, Vokietija, Prancūzija, Graikija, Serbija) siūlo postmodernią, net įžūlią Edipo mito interpretaciją. Nors Schanelec, kaip ir Petzoldas, priklauso Berlyno mokyklai, šiame filme pinasi ir vokiečių ekspresionizmas, ir graikų keistoji kino banga. Paklausta, kodėl ėmėsi Edipo mito adaptacijos, režisierė atsako: „Savo filmuose, kaip ir gyvenime, keliu klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų. Klausimai susiję su šeima, šeiminiais santykiais, likimu, atsitiktinumu, kuris taip pat daug ką nulemia mūsų gyvenime. Man Edipo mitas – būtent apie tai.“ Filmas Berlinalėje apdovanotas už geriausią scenarijų.

Jessica Hausner išlieka ištikima savo stiliui ir originalioms temoms naujausiame filme „ Zero klubas“ (Austrija, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Danija), kur pagrindinį vaidmenį atliko Mia Wasikowska. Interviu austrų režisierė nuolat pabrėžia, kad jai įdomiausia dviprasmiška žmogaus prigimtis ir jos pasirinkimų paradoksai. Režisierė visuomet paliks erdvės galimybei, todėl tai, ką žiūrovas mato ekrane, nebūtinai įvyko. Kurdama tikrą misteriją, pilną saspenso, žiūrovams ji nepateikia aiškių atsakymų. Hausner nesvetima ir pasakos estetika, nes taip kuriama distancija, universali istorija, o personažai labiau primena archetipus nei asmenybes. Taigi šis filmas apie jaunus žmones kalba apie visas pasaulio visuomenes skaldančią ideologiją bei manipuliaciją.

Išsišokėlių gauja

„Lokio, liūto ir šakelės“ įkūrėjai Giedrei Krikščiūnaitei ne ką mažiau rūpi ir nauji kino pasaulio veidai, kitoks jų žvilgsnis, drąsa kalbėti savo kalba.

Štai kino operatorius Seanas Price’as Williamsas, filmavęs brolių Safdie filmą „Geras laikas“ (2017), režisūriniame debiute „Saldi rytinė pakrantė“ („The Sweet East“, JAV) laisvai adaptuoja Lewiso Carrollo „Alisą Stebuklų šalyje“ ir juokiasi iš amerikietiškos svajonės. Portugalų kūrėjai João Milleris Guerra ir Filipa Reis filme „Légua“ be galo jautriai ir daug kam atpažįstamai žvelgia į lėtą ir neišvengiamą sergančio žmogaus kelią link mirties. Kartu tai filmas ir apie moterų solidarumą bei lojalumą. Xavier Dolano aktorė Monia Chokri sukūrė romantinę komediją „Meilės prigimtis“ („Simple comme Sylvain“, Kanada, Prancūzija). Chokri neslepia žavėjimosi prancūziškomis romantiškomis komedijomis (jau klasikinėmis), nesigėdija atrodyti sentimentali ar slėpti, kad kopijuoja Dolaną, juo labiau kad ir „Meilės prigimtį“ filmavo operatorius André Turpinas. Savo drąsa ir kone anarchistine kino kalba nustebins Irano kūrėjas Ali Ahmadzadeh, už filmą „Kritinė zona“ („Mantagheye bohrani“, Iranas, Vokietija) Lokarne apdovanotas „Auksiniu leopardu“. Jaunas režisierius, referuodamas į Abbaso Kiarostami kiną, ypač į 2002-aisiais sukurtą „Dešimt“ („Dah“), ir vėliau pasirodžiusį Jafaro Panahi „Taksi“ („Taxi“, 2015), pogrindyje nufilmuotoje juostoje pasakoja apie viltį praradusią jaunąją Irano kartą, kuri geriau rūkys žolę ir rinksis alternatyvią realybę, užuot priėmę nesikeičiančią tikrovę.